X
Menu

Andrius Navickas. Apie politikus ir patyčias

„Savaitės be patyčių“ renginiai Lietuvoje daugiausia skirti pašalinti mokyklose vešinčias patyčių piktžoles. Tačiau kiekviena mama ir tėtis puikiai žino, kad vaikus labiau veikia ne tai, kas jiems sakoma, bet tai, kokius elgesio modelius jie mato. Tad tikrai ne mažiau derėtų susirūpinti suaugusių žmonių patyčiomis, ypač kai jos užtvindo viešąją erdvę. Ypač, kai tyčiotis pradeda tie, kuriems valstybėje patikėti atsakingiausi postai, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimas. Štai vienas ypač dažnai pastarosiomis savaitėmis minimas ministras leidžia sau televizijos eteryje kolegas išvadinti isterikais, o partijos, kuriai jis atstovauja, pirmininkas prieš televizijos kameras kitus vadina pusgalviais.

Tiesa, kartais politikai sugeba tyčiotis, net nesigriebdami paniekinančiu įvardijimu. Pakanka atitinkamos intonacijos, valdingų gestų ir ultimatyvių pareiškimų. Pavyzdžiui, kai pirmadienį išvydau reportažą iš Prezidentūros, kur Prezidentė viešai demonstravo, kad ji yra valstybės šeimininkė, pasijutau paniekintas.

Prezidentė valdingu tonu paaiškino, kad ji buvo priversta vėl išsikviesti besivaidijančius politikus, nes jie esą nesugebėjo susitaikyti, kaip ji buvo jiems liepusi. Išsikvietusi jį davė pylos ir liepė susitaikyti. Taip pat Tėvynės sąjungos ir Liberalcentristų partijų pirmininkai pasižadėjo padaryti nuolaidas, kurias nurodė Prezidentė, ir jiems buvo liepta dirbti toliau. Buvo trumpai leista prabilti Raimundui Palaičiui, Algiui Čaplikui ir Andriui Kubiliui. Jie niūriai patvirtino, kas liepta, ir Prezidentė valdingu gestu baigė susitikimą su žiniasklaida.

Šis reportažas, kurį kiekvienas norintysis gali peržiūrėti Prezidentės oficialiame interneto puslapyje, savo dvasia labai priminė garsųjį „Vieningos Rusijos“ suvažiavimą, kurio metu Dmitrijus Medvedevas paskelbė, kad perduos prezidento postą Vladimirui Putinui, nes esą jie taip seniai sutarė. Tada didelė dalis rusų, net ir tie, kurie iki tol abejingai sekė politinius įvykius, pasijuto paniekinti, nes jų valstybės likimas sprendžiamas ne demokratinėmis procedūromis, bet Kremliaus elito susitarimuose. Po D. Medvedevo kalbos suvažiavime Rusijos pilietinė visuomenė pradėjo busti po ilgo letargo miego. To pasekmė – per Prezidento rinkimus, nepaisant visų teisėtų ir neteisėtų V. Putino pastangų, jį palaikė tik mažuma didžiųjų miestų gyventojų.

Ilgą laiką didžiavomės, kad mes bent Rusiją toli pralenkėme demokratizacijos ir politinės brandos procese. Tačiau po to, kai mums buvo paskelbta, kad Prezidentūroje pasiektas sutarimas, kuriame nė karto nėra paminėtas nei tiesos ilgesys, nei teisingumo atkūrimas, pradedu tuo rimtai abejoti.

Primenu, kad politinė krizė prasidėjo tuomet, kai buvo paviešinta, jog dėl nutekintos informacijos apie planuojamus veiksmus prieš „Snoro“ banką Lietuvos valstybė, t. y. visi mes, praradome labai daug lėšų, taip pat dėl abejotinų motyvų skubiai buvo pašalinti du pareigūnai, kuriems iki tol tarsi nebuvo jokių priekaištų ir kurie tyrė galimai neteisėtus politikų sandėrius. Kažkodėl šį pašalinimą entuziastingai palaikė ir Prezidentė, kuri paskui, pareiškusi, kad nesikiša į koalicijos vidaus reikalus, pradėjo elgtis tarsi tikrasis Vyriausybės vadovas. Na, o kai paaiškėjo, kad dabartinės koalicijos partneriai nebegali dirbti kartu ir buvo prieita prie išvados, kad vienintelė alternatyva pirmalaikiams Seimo rinkimams – mažumos Vyriausybė, kuri, beje, neblogiau nei besivaidijanti dabartinė dauguma gali įgyvendinti visus energetinius projektus, Prezidentė išsireikalavo, kad koalicija dirbtų toliau ir visi pamirštų aiškinimąsi, kurie politikai padarė žalą valstybei. Esą yra svarbesnių dalykų už tiesos aiškinimąsi ir teisingumo atkūrimą.

Tačiau valstybės suverenas, pagal Konstituciją, yra tauta, o ne Prezidentė ir, tikiu, mes visi norime gyventi teisingoje visuomenėje, kurios politikai tarnauja bendram gėriui, o ne stebėti, kaip mums paskelbiami politiniai kompromisai, kurių vienintelė prasmė pademonstruoti, kad viskas bus tik taip, kaip nori Prezidentė.

Teko skaityti komentarą, kaltinantį premjerą, jog jis leido Prezidentei „nusivalyti į jį batus“. Manau, kad šioje situacijoje neteisinga mėtyti į A. Kubilių politinius akmenis, bet veikiau verta savęs paklausti, ar ne visi mes savaip prisidėjome, jog tapo galima situacija, kai premjeras iš Prezidentūros išeina tarsi iš tardytojo kabineto.

O kaip paaiškinti vaikams, kuriuos mokome pagarbiai elgtis tarpusavyje, kad dėdės ir tetos politikai, žvelgiantys į mus iš TV ekranų, tiesiog trykšta tarpusavio neapykanta?

Gal verta Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje surengti piešinių konkursą – „Lietuva – mūsų visų bendri namai“ – bei pasiūlyti visiems politikams parašyti rašinėlį tema „Tik tiesa mus išlaisvina“. Na, o mes politikams galime padėti tik nuolat primindami, kad nesame jų baudžiauninkai, bet jie yra mūsų atstovai, samdiniai. Tai, kad šiandien esame pasyvūs ir susiskaldę, tikrai nereiškia, jog netapsime stiprūs ir vieningi rytoj, kai kantrybės taurė bus perpildyta.

lrt.lt