X
Menu

Andrius Navickas. Ar yra alternatyva Tėvynės sąjungos socialinei politikai?

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai į 2008 metų Seimo rinkimus ėjo, siūlydami alternatyvą anuometinei socialinei politikai. Svarbiausi šios alternatyvos dėmenys: bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis ir nevyriausybiniu sektoriumi, priartinant socialinę politiką prie žmogaus ir tokiu būdu gerokai didinant socialinių pašalpų mokėjimo „taiklumą“, bei akcento perkėlimas nuo „socialinių gaisrų“ gesinimo prie socialinių problemų prevencijos. Viena iš svarbiausių šios prevencijos priemonių – parama šeimos institutui.

Tėvynės sąjungos socialinė politika kritikuojama vis aršiau. Mano įsitikinimu, kritikuoti ją yra už ką, tačiau, paradoksalu, tikrai ne už tai, už ką ją kritikuoja tiek liberalai, tiek socialdemokratai, deja, nesugebantys pasiūlyti jokių gyvybingų alternatyvų.

Štai socialdemokratai, regis, vis dar svajoja apie griežtai centralizuotą socialinę politiką Vilijos Blinkevičiūtės stiliumi, kai valdžia, norėdama patikti potencialiems rinkėjams, dosniai dalija socialines išmokas, nesukdama galvos, kaip joms uždirbti pinigų. Didelė dalis socialinių išmokų patenka žmonėms, kurie galėtų išsiversti ir be jų, didelė visuomenės dalis paprasčiausiai įpranta būti išlaikytiniais, nes garantuotos išmokos ištirpdo motyvaciją ieškoti darbo ar rūpintis kvalifikacijos kėlimu. Taip pat, kaip rodo įvairūs tyrimai, tos sritys ar gyventojų grupės, kurios yra valstybės remiamos, turi tendenciją nuosekliai augti. Tai reiškia, kad pinigų paramai reikia vis daugiau, o žmonių, kurie sugeba ne tik išlaikyti save, bet ir per mokesčius „maitinti“ paramos gavėjus vis mažėja. Visuomenė sensta, gimstamumas mažėja, ir socialinei politikai iškyla vis sunkesnių iššūkių.

Paradoksalu, bet tariamai dosni ir jautri, vien į pašalpų mokėjimą orientuota, socialinė politika iš tiesų yra uždelsto veikimo bomba, nes neišvengiamai pasiekiama situacija, kai tenka pripažinti, kad valstybė nesugeba įvykdyti populistiškai prisiimtų įsipareigojimų. Socialdemokratai labiau nei bet kuri kita politinė jėga mėgsta dalinti pašalpas, tačiau, deja, teturi vienintelį receptą, kaip surinkti pinigų pašalpoms: tai – mokesčių didinimas.

Liberalai, priešingai, įsitikinę, jog mokesčių didinimas veda į aklavietę, nes žlugdo tuos, kurie galėtų užsidirbti patys ir įdarbinti kitus. Jie taip pat pripažįsta, kad prasminga rūpintis socialinių pašalpų „taiklumu“ ir suvokia, jog bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis bei socialinės politikos decentralizacija gali būti naudinga. Tačiau „raudonu skuduru“ liberalams yra Tėvynės sąjungos kalbos apie tai, kad socialinės politikos ašimi turėtų būti valstybės parama darnioms šeimoms. Tokia investicija į socialinių problemų prevenciją daugumai liberalų atrodo neleistinu kišimusi į žmonių asmeninį gyvenimą, tam tikros vertybinės pozicijos primetimas visai visuomenei.

Deja, be valstybės paramos šeimai kritikos, liberalai daugiau, regis, neturi ką pasiūlyti. Jie pabrėžia, kad socialinė politika neturėtų tapti per sunkia našta valstybei, tačiau kai kurių liberalų tezė, jog „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“, vargu ar rodo jų išmintį, nes, griūvant socialinės apsaugos sistemai, paskęs visas valstybės laivas. Šiandien liberalai grumiasi dėl partnerystės įteisinimo ar homoseksualių asmenų teisių išplėtimo ir yra „alergiški“ žodžių deriniui „darni šeima“.

Tačiau verta priminti, kad investicija į darnią šeimą, skirtingai nei teigia jos kritikai, nėra siekis įvesti krikščioniškos moralės diktatą. Tai pastanga kuo daugiau dėmesio skirti socialinių problemų, kurių sprendimas mums visiems kainuoja labai daug, prevencijai. Šio siūlymo autoriai remiasi tyrimais, jog, yrant šeimos institutui,  įvairioms valstybės įstaigoms gerokai daugėja darbų, vadinasi, – ir išlaidų. Taip pat šeimų silpnėjimas susijęs su mažėjančiu gimstamumu, kas dar sparčiau didina visuomenės senėjimą.

Ilgą laiką Lietuvoje gyvavusi socialinių išmokų sistema skatino skyrybas ar gyvenimą be įsipareigojimų, kaip galimybę gauti valstybės paramą, nesirūpinant, kad tai destruktyviai veikia aplinką, kurioje gyvena ir yra ugdomi vaikai.

Atsižvelgiant į tai, bandyta į socialinę politiką įvesti kelis svarbius elementus. Pirmiausia – valstybės paramą šeimoms, kurios dėl ekonominio netikrumo nesiryžta turėti daugiau vaikų. Taip pat pradėta rūpintis paslaugų infrastruktūra šeimoms, leidžiančia lengviau įveikti vidaus ir išorės iššūkius, bei skirtas didesnis dėmesys palankesnio požiūrio į gyvenimą šeimoje kūrimui, reaguojant į ilgą laiką viešojoje erdvėje besiformavusį cinišką požiūrį į kiekvieną įsipareigojimą ar atsakomybę.

Per pastaruosius trejus metus socialinėje politikoje pavyko pasiekti tam tikrų pokyčių, tačiau tikrai kur kas mažesnių, nei tikėtasi. Deja, bet per ekonominę krizę „pirmuoju smuiku“ valstybėje pradėjus groti Finansų ministerijai, kuri paprastai siūlo „karpyti“ visas  investicijas socialinėje sferoje, nuoseklus socialinės politikos perorientavimas užstrigo, o investicijos į plačios infrastruktūros šeimai kūrimą dažnu atveju apsiribojo popierinėmis deklaracijomis apie šeimos svarbą. Tad šiandien Tėvynės sąjungos socialinę politiką verta kritikuoti ne dėl to, kad eita ne ta kryptimi, bet dėl to, jog per daug trypčiota vietoje.

Taip pat labai gaila, kad valstybinės paramos šeimai politikos architektai įsivėlė į kaktomušą dėl sąvokų bei nesugebėjo paaiškinti, kad ši parama – tai ne duoklė kuriai nors pasaulėžiūrai, bet pirmiausia pastanga gelbėti visą socialinės apsaugos sistemą

Galbūt yra ir kitų, gal net veiksmingesnių būdų ją gelbėti, tačiau, deja, racionalių alternatyvų socialinės politikos decentralizacijai, aktyviai bendradarbiaujant su nevyriausybiniu sektoriumi, ir investicijai į šeimos institutą, kaip socialinių problemų prevencijai, tam oponuojantys Lietuvos politikai nesugeba pateikti.

 Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

Bernardinai.lt