X
Menu

Andrius Navickas. Jei nesvajojame patys, tenka įgyvendinti svetimas svajones (I)

Pradedu ciklą rašinių, kurių tikslas provokuoti diskusiją apie tai, kokią Lietuvą norime kurti. Kad diskusija turėtų aiškesnius rėmus, dialogo partneriu pasirinkau valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Ne dėl to, kad jai entuziastingai pritariu, bet todėl, jog tai tikrai svarbus dokumentas, kuris, deja, kol kas nesukelia tikros diskusijų bangos viešumoje.

Eilinė strategija?

Kovo 15 dieną Seimui buvo pristatyta valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“. Ją pristatė Vyriausybės vadovas, o parlamentarai  pritarė, kad dokumentas svarstytinas ir nustatė, jog oficialus šio dokumento svarstymas turėtų parlamente vykti balandžio 26 dieną. 

Tiesa, posėdyje, kuriame dokumento tekstas buvo pristatytas, dalyvavo tik pusė Seimo narių, kitiems tai pasirodė pernelyg nereikšmingas įvykis. Tad telieka tik spėlioti, kiek  parlamentarų ryšis varginamam darbui – skaityti strategijos tekstą.

Yra nemažai objektyvių priežasčių, kurios nukreipia dėmesį nuo ateities  siekių prie dabarties bėdų. Turiu galvoje pirmiausia valstybės interesų nepaisymo skandalą, kurį kažkodėl  bandoma vaizduoti kaip kovą dėl FNTT vadovo posto. Prisiminkime, kad  konfliktas, vedęs prie vidaus reikalų ministro ir dviejų svarbias pareigas FNTT ėjusių pareigūnų atsistatydinimo, regis, turi gilias šaknis, o suintensyvėjo, pradėjus aiškintis „Snoro“ banko nacionalizavimo aplinkybes. Bet kuriuo atveju tiek Seimas, tiek Vyriausybė per pastaruosius metus nebuvo tiek vidujai susipriešinę kaip dabar. Natūralu, jog tai nėra palankus kontekstas atsakingam ir vaisingam dialogui apie valstybės ateitį.

Tačiau jei mes neturėsime aiškios  ateities vizijos, tai save pasmerksime suktis nuolatinių skandalų rate. Taip pat tenka kalbėti ir apie subjektyvius veiksnius, trukdančius svarstyti strategiją. Jau ne vienas opozicijos atstovas pabrėžė, kad žvelgia į koncepciją kaip į Tėvynės sąjungos Lietuvai peršamą viziją, kaip į savotišką rinkimų programą, kurioje svarbu atrasti silpnų vietų, o ne tobulinti. Ne vienas Seimo narys dar per kiek anksčiau vykusias konsultacijas tvirtino, jog prasmingiau rinktis iš kelių vizijų, svarstyti alternatyvas. Kyla natūralus klausimas – kas turi tas alternatyvas parengti? Deja, dabartinė opozicija per visą kadenciją nesugebėjo suformuluoti konceptualios alternatyvos Vyriausybės politikai. Na, o Darbo partijos šūkis „mes žinome, kaip“ yra ne kas kita kaip viešųjų ryšių triukas, nelabai kuo tesiskiriantis nuo kažkada teigtos „11 dienų“ permainų programos.

Strategijos kūrėjai teigia, jog sutarti dėl Lietuvos ateities vizijos turėtų ne tik kelios politinės partijos, politinis ar verslo elitas, bet kuo platesni visuomenės sluoksniai. Tačiau tikrovė ta, kad gyvename strategijų ir vizijų infliacijos laikais. Dėl to esame kalti mes patys, nes yra sukurta daug įvairiausių vizijų, kurios taip ir lieka deklaracijų rinkiniu ir netrukus kuriamos naujos.

Tad dar vienos strtategijos sukūrimas daugumai žmonių teatrodo eiline raidžių iškrova, neturinčia nieko bendro su mūsų kasdienio gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kita vertus, jei įdėmiau pažvelgsime į šios strategijos tekstą ir rengimo būdą, turime pripažinti, jog ji įvairiais aspektais yra išskirtinė.

Pirmiausia, ją parengė skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonės.  Antra, ji buvo kuriama diskusijose, kurios, kiek žinau, neretai virsdavo karštais debatais. Trečia, joje neapsiribojama, kaip daugumoje ankstesnių strateginių dokumentų, vien ekonomine puse, tačiau  stengiamasi pažvelgti į valstybės raidą kur kas plačiau. Tiesa, galima ginčytis, kiek tai pavyko, nes strategijoje vis vien jaučiamas technokratinio mąstymo dominavimas.

Nepaisydamas visų šių neabejotinų strategijos privalumų, prisipažįstu, skeptiškai vertinu jos kūrėjų lūkesčius, kad ji išjudins diskusijų bangą Lietuvoje. Vien jau dėl to, kad faktiškai jau prasidėjo  Seimo rinkimų kampanija, ir jos metu labai sunku politinę kovą dėl kuo daugiau vietų Seime paversti  gyva diskusija dėl Lietuvos ateities vizijos.

Nekelia  abejonių, kad tikrai pribrendo būtinybė rimtai diskusijai, kas mus jungia, kaip mes suvokiame valstybės perspektyvas, kuria linkme norėtume kreipti politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius procesus. Jei mes nenorime būti vien kažkieno  kito suformuluotas direktyvas įgyvendinanti valstybė, mes patys pirmiausia turime žinoti, ko norime.  Tačiau, artėjant rinkimams, paprastai politikus užvaldo tik vienas noras – patraukti paskui save kuo daugiau šalininkų, susitelkiama į dabarties situacijos interpretaciją,  o ne į tai, kokia Lietuva turėtų būti po 20 metų.

Tiesa ir tai, kad absurdiška piktintis tuo, ko negali pakeisti. Strategija pateikta diskusijai dabar, o ne prieš metus, ir su tuo tenka susitaikyti. Tad pabandykime bent padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, keldami klausimą: ką privalome nuveikti, kad 2030 metais Lietuva būtų valstybė, kurioje gera gyventi?

Lietuva – Šiaurės Europos valstybė?

Kritikams, kurie tvirtina, kad strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nieko naujo, galima drąsiai durti į pajuodintą jos teiginį – „turime siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kuri įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi.“

Geopolitinės tapatybės klausimas mums aktualus nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Narsiai tvirtinome, kad esame integrali Europos dalis, tačiau iškilo klausimas: kuriam jos regionui priklausome?

Pradžioje į tą klausimą bandėme atsakyti, tvirtindami, kad esame Baltijos reionas, apimantis tris „Baltijos seses“. Bėda ta, kad, išsivadavus iš sovietinės imperijos gniaužtų, panašumų tarp „sesių“ vis mažėjo. Estija demonstratyviai labiau žiūrėjo į Skandinaviją nei į „seses“, o su Latvija vis apsikumščiuodavome dėl smulkmenų.

Ilgainiui nenorom teko pripažinti, kad bendro Baltijos regiono realiai nėra. Tada prisiminėme istoriją ir pradėjome kalbėti apie Lenkiją, kaip ypatingą strateginę partnerę. Pavyko pasiekti, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos tapo geriausi per kelis pastaruosius šimtmečius.

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad nors ir draugavome su kaimynais, nė piršto nepajudinome, siekdami geriau juos pažinti. Nebuvo nei latvių, estų ar lenkų kalbų mokymosi vajaus nei intensyvesnio bendros  istorinės patirties tyrinėjimo.  Mūsų mokyklose ir toliau buvo akcentuojama anglų kalba, pamažu pradedanti kurti naują dvikalbystę jaunosios kartos galvoje ir verčianti jaustis  51-ąja JAV kolonija.Tad, prieš skųsdamiesi, kad kiti mūsų nesupranta, paklauskime savęs: kiek mes stengiamės suprasti kitus?

Kantrybės bičiuliautis su Lenkija  galiausiai pritrūkome. Iš dalies ir dėl to, kad jaučiame kompleksą būti jaunesne sese, nors tikrovė tokia, kad Lenkija už mus daug kartų didesnė. Taip pat santykius apkartino vėl pradėtas eskaluoti tautinių mažumų klausimas, lenkų politikų vidinės kovos, kuriose pradėta naudoti „santykių su Lietuva korta“ ir, aišku, didžiulis Rusijos politikų noras mus supjudyti. Galiausiai vėl iš visų pakampių pradėti traukti visi antilenkiški stereotipai, o mūsų Prezidentė, mielai bendravusi su Baltarusijos diktatoriumi, Lenkijos pradeda vengti, kaip užminuoto lauko.

Kas toliau? Pasirodo, dar ne visas galimybes išnaudojome ir galime kurti Baltoskandiją. Kaip teigia strategijos autoriai, Skandinavijos valstybės seniai yra tapusios išmintingo gerovės valstybės kūrimo pavyzdžiu, todėl tikslinga perimti jų patirtį. Tiesa, tuoj pat patisklinama, kad sunku ignoruoti šalių kultūrinius, istorinius ir kitus skirtumus, tačiau esą galima siekti vertybių konvergencijos gerovės valstybės pagrindu.

Beje, jau Atgimimo laikotarpiu būta svajonių, kad kada nors gyvensime kaip Švedijoje. Baltoskandijos pranašystės? Pagaliau atradome tikrąją geopolitinę orientaciją?

Šioje vietoje sąmoningai darau pauzę ir savo argumentus apie Baltoskandijos idėją paliksiu kitai šio rašinio daliai. Man svarbiau ne primesti skaitytojams savo poziciją, kiek provokuoti diskusijas,  kurios, deja, mūsų viešajame gyvenime tapo  retenybe.

Bernardinai.lt