Andrius Navickas. Kuo Lietuvos žurnalistika panaši į SNORO banką?

Pirmiausia noriu reaguoti į piktą atsiliepimą, jog nedera man, vienos žiniakslaidos priemonės redaktoriui, per kitą žiniasklaidos priemonę („Mažąją studiją“ Lietuvos radijuje) aptarinėti  lietuvišką žiniasklaidą. Esą turėčiau laikytis žurnalistinio solidarumo, kuris šiuo atveju suvokiamas paprastai: nepastebėti dėmių ant Lietuvos žiniasklaidos munduro, nes kalbėjimas apie tokias dėmes menkina žurnalistų įtaką visuomenėje.

Iš tiesų, jei sakytume, kad žurnalistų tikslas – ne pagelbėti, siekiant tiesos, bet turėti kuo didesnę įtaką ir galimybę  manipuliuoti mūsų vaizdiniais, sutikčiau, jog geriau užmerkti akis į tai, kas vyksta lietuviškoje žiniasklaidos virtuvėje. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad žiniasklaida gali teikti tiek viešajai sferai būtiną informacijos deguonį, tiek paskalų ar melo nuodus, ir čia turime būti budrūs, turime pareigą saugotis patys ir saugoti kitus.

Beje, šioje vietoje visai tinka analogija su Snoro banko skandalu. Jei Lietuvos bankas, kuriam derėjo akylai prižiūrėti visų komercinių bankų veiklą, būtų  atidžiau sekęs situaciją ir principinigau reaguotų į pavojaus signalus, galbūt nesąžiningi banko savininkai negalėtų piktnaudžiauti savo padėtimi ir savintis pinigų. Taip, situacijos Snoro banko kritika neprisidėtų prie šio banko prestižo, tačiau apsaugotų visa bankinę sistemą nuo to nusivylimo, kurį patiriame šiandien.

Todėl esu įsitikinęs, kad privalome atidžiai stebėti ir bandyti atpažinti visas deformacijas lietuviškos žiniasklaidos srityje, nes tai ir yra jos gelbėjimas nuo mirtinų virusų.

Pažvelkime, ką visai neseniai apie situaciją Lietuvos žiniasklaidoje pasakė du neblogai ją pažįstantys žmonės – filosofas Kęstutis Girnius ir  SC Baltic Media redaktorių kolegijos pirmininkė Birutė Garbaravičienė.

Štai Garbaravičienė  žurnale “IQ Economist” rašo: “Iki šiolei nei teisiniai barjerai, nei etikos kodeksai netrukdė̇ žiniasklaidai iš visuomenės sarginio šuns virsti interesų pitbuliais. Tik kur mes buvome anksčiau? Ar šališki žiniasklaidos išpuoliai buvo kuklesni, o gal puolamieji buvo ne tie? O gal atbukome nuo nuolatinio gąsdinimo ir gandus, pigius viešųjų ryšių triukus priimame kaip tiesą. Regis,  jau išmokome priimti skandalą kaip gyvenimo formą, o katastrofą – kaip foną, kol tai nepaliečia mūsų pačių.”

Kęstutis Girnius ne mažiau kategoriškas – jo publikaciją skelbia “Lietuvos žinios” ir portalas Alfa. “Lietuvos rytas“ seniai tapo bulvariniu laikraščiu, pasižyminčiu vienašališkais, neobjektyviais, įvairiausių prasimanymų persmelktais straipsniais. Jame įvykiai dažnai vaizduojami tendencingai, net į paprastus informacinius rašinius brukamos redakcijos išankstinės nuostatos, pasikliaujama neįvardytais šaltiniais, siekiama susidoroti su pagrindinių redaktorių ar savininkų priešais, suvesti sąskaitas.”

Beje, gerbiamas Kęstutis primena ir prieš daugiau nei dešimtmetį šiame leidinyje paskelbtą  kažin kokio Leontijaus Motiejūno straipsnį, kuriame teigiama, esą popiežiaus Jono Pauliaus II negalavimus veikiausiai sukėlė sifilis. Teigiama be jokio pagrindo, pagrindimo, paprasčiausiai siekiant apjuodinti žmogų. K. Girniaus įsitikinimu: “Vyriausybė, premjeras ir valdančioji dauguma turėtų duoti toną boikotui ir įsipareigoti nebendrauti su „Lietuvos rytu“, kol nepakeista jo redakcija ir neatsisakoma nesąžiningo bei ydingo žurnalizmo. Tai būtų veiksmingesnė priemonė negu teismai, bylos ir baudos.”

Visiškai sutinku su tokiu raginimu, nors jis ir gerokai pavėluotas – deja, net mes, katalikai, po to, kai Lietuvos rytas tyčiojosi iš mūsų tikėjimo bei dergė Kauno arkivyskupą, neboikotavome šio leidinio, net ir kunigai skelbė čia savo komentarus, davė interviu. Padorių žmonių bendradarbiavimas nenutrūko su šiuo leidiniu nei per G. Beresnevičiaus mirties aprašymų skandalą, nei per V. Pociūno  niekinimo kampaniją, nei po to, kai šis leidinys užėmė akivaizdžiai angažuotą poziciją “pedofilijos” skandalo metu. Na, galbūt vėlaiu geriau nei niekada? Beje, ar Jums neatrodo paradoksalu, kad kiekvieną rytą per mokesčių mokėtojų išlaikomą Lietuvos radiją girdime “LIetuvos ryto” ir “Respublikos” publikacijų apžvalgas. Net ir po to, kai eks- “Komjaunimo tiesa” atvirai tapo “Snoro rytu”?

Kitas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, vienas iš K. Girniaus teksto komentatorių, pats Kęstutis savo komentarą išspausdino dienraštyje “Lietuvos žinios”, kuris ne kartą, kaip oficialiai pripažinta, pažeidė žurnalistikos etiką. Tačiau tai nekliudo net ir padoriems žurnalistams, politikams toliau su juo bendradarbiauti.

Ką galiu pasiūlyti?

Prieš aštuonerius metus Bernardinai.lt įsikūrė kaip pastanga puoselėti kitokią žiniasklaidą, jau tada man ir bičiuliams atrodė, kad lietuviška žiniasklaida serga. Sulaukėme daug palaikymo ir daug pašaipų, jog bandome vaizduoti šventus, kad žurnalistika ir turi nebijoti teptis rankų… Tikrai toli gražu nesame tobuli ir darome klaidų, tačiau buvau ir esu įsitikinęs, kad  tai, kas šiandien vadinama žurnalistika, deja, yra jos karikatūra.

Vienas iš ikiokupacinės Lietuvos žurnalistikos korifėjų Juozas Keliuotis rašė: “Geras žurnalistas niekad nemeluoja, neiškraipo teisybės ir jos neslepia, neužsiima jokiu blefu, neskelbia, ko tikrai nežino, nieko nešmeižia, net savo priešų, nekursto neapykantos, nesantaikos ir keršto jausmų, nesiduoda paperkamas“  (dėkui B. Garbaravičienei komentare priminus šią citatą). Tai galiojo anuomet, tai galioja ir šiandien. Yra pasakojimas apie išmintingą vienuolį, kuris sake mokiniams, kad kiekviename iš mūsų gyvena du vilkai – gerasis ir blogasis, kurie nuolat kovoja tarpusavyje. Į klausimą, kuris iš jų nugalės, vienuolis atsakė – tas, kurį pasirinksiu maitinti.

Taigi, klausimas kiekvienam iš mūsų, kurį žiniasklaidos vilką mes maitiname savo pasirinkimais, į kurį investuojame savo pinigus. Adventas yra labai geras laikas susimąstyti ir keistis. Šiandien tiek, nepasiklyskite audringoje žiniasklaidos jūroje.

Įrašas parengtas pagal komentarą, skaitytą per „Mažąją studiją”