Apie Kovo 11-ąją – dieną, kai išsikovojome laisvę

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį visi susimąstome apie tuos dvidešimtį metų, kai esame laisvi. Klausiame savęs į kur atėjome? Kas esame? Ką darome? Kur einame? Kokią Lietuvą norime matyti dar po 20 metų? Šie klausimai nėra lengvi. Į juos nėra vienareikšmių atsakymų, tačiau svarbiausias principas, dėl kurio kovojo mūsų tauta prieš dvidešimtį metų su Lietuvos Sąjūdžiu priešakyje, yra iškovotas ir turi puikias sąlygas suvešėti mumyse – tai laisvė. Būtent apie laisvės sąvoką norėčiau pasamprotauti šiame įraše.

Laisvės sąvoka visais laikais buvo vienas aktualiausių ir įdomiausių diskusijų objektų. Tačiau tik po Apšvietos laikotarpio ir philosophes idėjų iškilimo laisvės supratimas tapo ypatingai poliarizuotas, o kartais netgi absurdiškas. Antikinės demokratijos laikais laisvė buvo pagrindine piliečio statuso dalimi. Viduramžiais laisvė reiškė neatsiejamą ryšį su Dievu. Renesansiškojo respublikonizmo metu laisvė vėl supanašėjo su antikine laisvės sąvoka ir per tai įgavo tam tikrą teisės formą – teisės į savivaldą ir bendruomenišką viešojo gėrio kūrimą. Visais šiais, mano minėtais, laikotarpiais laisvė buvo neatsiejama nuo tam tikros visuomenės grupės, kurią galėjome laikyti piliečiais (ar netgi tauta). Laisvė buvo piliečių (tautos) teisė ir svarbiausias gyvenimo atributas.

Prasidėjus Apšvietos amžiui, o vėliau ir Pramoninei revoliucijai, laisvė įvairių mąstytojų lūpose ir raštuose įgavo vis naujas formas. Netikėtai laisvė buvo atskirta nuo politikos, paskui nuo valstybės, nuo priklausymo vienokiai ar kitokiai bendrijai ir pan. Ji tapo tarsi kažkokia nematoma dvasia, kurią kiekvienas gali interpretuoti ir naudoti savaip, kaip užsigeidęs. Kilo netgi tokių idėjų (ideologijų), kurios teigė, kad žmogus gali būti laisvas gyvendamas nelaisvoje valstybėje, visuomenėje ar bendrijoje. Deja, kai kas bandė šioms pragaištingoms laisvės interpretacijoms suteikti kūną. Todėl XX a. buvo pažymėtas siaubingais karais ir žiauriausiais totalitariniais režimais.

Verta pamąstyti: kaip gali egzistuoti laisvas žmogus nelaisvoje bendruomenėje? Apskritai, ar gali egzistuoti nelaisvų žmonių bendruomenė? Nemanau. Tikroji bendruomenė – tai savaiminis ir savanoriškas žmonių susijungimas tam, kad jie galėtų įprasminti savo laisvą dvasią ir kartu ją įgyvendindami sukurtų bendrąjį gėrį. Todėl žmogus užgimsta šeimoje ir per šeimą tampa laisvu, todėl mums reikalinga kitų žmonių parama, todėl mums reikalingas tikėjimas, kuris mus suriša su kitais žmonėmis, mus padaro tam tikros bendrybės, kuri mums ir įkvepia tą tikėjimą, dalimi. Laisvė negali būti individuali. O žmogus negali būti atskira nuo kitų būtybe, kuri viena pati sau ir savaip būtų laisva. Tokiu atveju laisvė taptų beprasmė. O beprasmiai dalykai – išnyksta. Todėl tikroji laisvė užgimsta ir pasireiškia tik bendrume su kitais žmonėmis.

Visada buvo tokių, kurie gynė šią senąją istorinę, bendruomeninę laisvės sampratą. Tokių, kurie aukodami save ir patirdami žiaurias represijas gynė nustatą, kad žmogus gali būti laisvas tik laisvoje bendrystėje su kitais žmonėmis. Laisvas tautoje, kuri laisvai tvarkosi savoje, laisvoje valstybėje. Taip XIX a. kilo „Tautų pavasaris”. Taip po Pirmojo pasaulinio karo Europoje užgimė naujos tautinės valstybės, o žlugus žiauriausiam ir daugiausiai gyvybių nusinešusiam totalitariniam eksperimentui – SSRS – daugybė tautų vėl užgimė ir atrado tikrąją – bendrąją – laisvę.

1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo Nepriklausoma. Tai buvo ne vieno lyderio, partijos ar grupės pergalė, tai buvo didi mažos tautos kova ir pergalė prieš žymiai didesnį ir galingesnį okupantą. Tai diena, kai TAUTA pasakė savo valią ir pasiekė taip trokštamą – BENDRĄ LAISVĘ.

Gerbkime ir švęskime šią didingą mūsų tautos šventę.

Andrius Vyšniauskas

www.vysniauskas.eu