Apie naująją kartą, alternatyvias atramas ir Lietuvas

Ilgai buvo sakyta, kad Lietuvą ant kojų pastatys nauja karta, kuri apie sovietinę epochą galės kalbėti tik vadovėlinio patyrimo būdu, kuriai bus svetimos sovietinio nomenklatūrščiko savybės, siekiai ir veiklos būdai. Tai pradeda pildytis – pastaraisiais metais atsiranda daug jaunų politikų, kurie savo mentalitetu yra nepalyginami su Broniumi Bradausku, Viktoru Uspaskichu ir kitais panašaus tipo politikais.

Čia atsargesnis vertintojas pasakys, kad jaunų politikų nepakanka, jei partijos išliks tokios pačios – ugdys sau palankius, o inovatorius tildys ir slėps už širmos. Partijoms yra privalu laikytis vertybinės linijos, bet kartais ją reikia keisti. Net konservatoriams.

TS-LKD dėl savo ideologinių nuostatų lengviausiai gali papulti į sustabarėjimo spąstus. Prieš keletą savaičių jauniesiems politikams priskiriamas Laurynas Kasčiūnas parašė straipsnį, kuriame išdėstė tradicijos ir nekintančio tapatumo argumentus partijos krypčiai. Šiuo straipsniu norėčiau paprieštarauti jam, nes manau, kad ilgesnio laikotarpio perspektyvoje tokia kryptis vestų tik prie marginalizacijos.

Prieš pradedant smulkesnę analizę, būtina pažymėti, kad TS-LKD, priešingai nei kitos parlamentinės partijos, savyje talpina dvi konservatyvaus mąstymo aibes – neokonservatyvią ir krikdemišką, tarp kurių ir yra išsirikiavę dauguma partijos narių. Ši partija nėra homogeniškas individų junginys, ką akivaizdžiai rodo balsavimų rezultatai tam tikrais klausimais.

Dėl šios perskyros, kurią stiprinsiu ir vėlesnėse pastraipose, mane kas nors galėtų pavadinti nemokša, kiršintoju ar pan., bet taip būtų neįvertinta TS-LKD galimybė, kurią ji vienintelė ir turi, dėka savo dualizmo, nors tai iki šiol išnaudoti trukdo senobiškas tradicionalizmas.

A. a. Gintaras Beresnevičius prieš dešimtmetį rašė: „Kada kovoja dvi tiesos – ir atsiranda dvi Lietuvos“. Lietuvos valstybėje mes talpiname dvi Lietuvas – manančius, kad einame teisingu keliu, ir tuos, kurie sako, jog kažkas jiems trukdo arba kažko jiems trūksta. Dvi Lietuvos, dvi tiesos, dvi TS-LKD pusės. Visos poros yra skirtingos, bet lemtingai susijungusios, kaip androginai iš Platono „Puotos“. Tai yra politinė šiandienos realybė, kuri sufleruoja įdomų kelią lietuviškam konservatizmui.

Esmė ta, kad Tėvynės Sąjunga per savo gyvavimą pakito ideologiškai – tapo neokonservatyviu sambūriu, kuris greta konservatyvios moralės regi ir liberalios ekonomikos naudą. Šiandien krikdemiškasis sąstatas vis kaltina šiuos neokonservatorius, jog jie elgiasi pavojingai – taikosi į liberalų rinkėją, laidodami lietuviškojo konservatizmo tradiciją ir vertybes bei tai, kas internete yra praminta vertibėmis.

Bet taip tradicijos puoselėtojai tik dangsto savo nenorą būti konservatoriais, kai vengiama bet kokių liberalumo apraiškų. Juk Edmundas Burke’as save laikė liberalu, kol po pusšimčio metų buvo pramintas pirmuoju konservatoriumi. Ne veltui apie E. Burke’ą ekonominio liberalizmo tėvas Adamas Smithas sakė, kad šis buvo vienas puikiausiai jo ekonominę teoriją suprantančių žmonių. Nors liberalizmo ir konservatizmo tradicijos išsiskyrė, bet verta prisiminti, kad E. Burke’as savo politinėmis pažiūromis neteigė bekompromisio paklusimo tradicijai – bendruomenės vis atsinaujina, kaip atsinaujina jų papročiai, tradicijos ir prietarai, todėl neverta vengti judėjimo į priekį, tik reikia įsitikinti, jog jis bus naudingas.

O judėti TS-LKD privalo, nes rinkėjų poreikiai tikrai keisis, kaip ir patys rinkėjai. Ir ypač judėti privalo lietuviškoji krikščioniškosios demokratijos tradicija, nes greitai ji nebepajėgs konkuruoti su gražulizmais. Kaip ir į politiką ateina nauja karta, taip ir link rinkiminių urnų keliauja jaunimas, pakeisdamas prieš tai buvusį elektoratą. Šiems jauniems žmonėms reikia matyti, kad jiems sudaromos sąlygos tapti tuo, kuo jie nori, bei gyventi jiems palankioje Lietuvos valstybėje. Jaunam konservatyviam žmogui reikia valstybės, kuri stabiliai juda geresnio link, o ne trypčioja vien su istoriniais naratyvais (o jų metu juk kažkas vyksta).

Laurynas Kasčiūnas savo straipsnyje teigė, kad terminas „konservatyvi modernizacija“ yra bereikalingas, nes buvo vartojamas Rusijoje, kas parodo, jog jis gali talpinti bet kokias reikšmes. Bet Rusija iki šiol vadinasi demokratiška valstybe – negi ir šį terminą turėtume išgyvendinti iš savo žodyno? Akis ima badyti tai, kad šiandien TS-LKD vis dar ypač senamadiškai žvelgia į valstybę, nors naujausi politologų, filosofų ir sociologų pastebėjimai nurodo valstybės vaidmens kitimą, kai seniau tvirtos jos pozicijos yra pasidariusios silpnomis, ir atvirkščiai.

Valstybė nėra anoks grakštus tarpukarinis visuomenės ugdymo variklis, kuris būtinai turi valdyti keturis politinės tautos gyvenimo kampus. Teisingai yra pastebėjęs filosofas Alvydas Jokubaitis: „Esu moralinis konservatorius, bet nenoriu, kad man svarbūs įsitikinimai būtų įtvirtinti su valstybės pagalba. Kas būtų, jeigu aš nebūčiau konservatorius? Tada į valdžią turėčiau žiūrėti kaip į prievartos šaltinį. <…> Amerikos neokonservatoriai ilgą laiką neturėjo atskiros politinės partijos. Jie sakė esą liaudies konservatoriai. Nenaudodami valstybės galios, jie formavo piliečių moralinę savivoką. Lietuvos konservatoriai vengia dirbti sunkų kultūrinį darbą, savo pavyzdžiu bei autoritetu keisti visuomenės nuostatas. Jie iškart griebiasi valstybės galios.“

Konservatyvių politikų (tiek krikdemų, tiek neokonservatorių) ginklu Lietuvoje privalo tapti pagarba žmonių laisvei, švietimui, kultūrai ir krikščionybėje užšifruotas moralinis kodas, kurį politikai pirmiausia turėtų taikyti sau. Beasmenės nacionalinės valstybės kišimasis į mano privatų gyvenimą manęs tikrai nepadarys Tikru Lietuviu, kaip ir SSRS nieko nepavertė Sovietiniu Žmogumi (net kolaborantus reiktų vadinti kito tipo žmonėmis – veidmainiais ir prisitaikėliais).

Lygiai taip pat Lietuva nesuklestės dėl didinamų motinystės išmokų, kuriomis sėkmingai naudojasi asocialios šeimos. Tokios politikos pasekmes ypač gali paliudyti periferijos pradinių klasių mokytojos, kurios pripažįsta, kad, praėjus atitinkamam periodui nuo motinystės išmokų padidinimo, pradinėse klasėse atsirado žymiai daugiau nemokytinų vaikų, kuriuose galima aptikti fetalinio alkoholizmo požymių.

Įstatymo ranka tokių problemų lengvai neišspręs, todėl krikdemams pats metas pasekti JAV komunitarų (angl. community – bendruomenė) pavyzdžiu ir atsikovoti antrąją Lietuvą. Tereikia mesti šalin lozungą, esą „[t]auta ir nacionalinė valstybė – vienintelė natūraliais tapatybiniais ryšiais susaistyta bendruomenė“. Natūralių tapatybiniais ryšiais susaistytų bendruomenių yra kur kas daugiau – giminė, vietinė bendruomenė, keli žmonės, kurie randa bendrą pažiūrą, ir kt.

Kai augau Sedos miestelyje, jokia valstybės primesta mokyklinė iniciatyva ar prievolė man nepadarė tokio gilaus įspūdžio ir noro siekti kažko gyvenime ir Lietuvoje, kaip aktoriaus Valentino Masalskio savanoriškas valandos trukmės pokalbis su grupele mokinių, kai jis lankėsi mano mokykloje. Jauniems žmonėms reikia gyvai matyti daugiau pavyzdžių, kurie įžiebtų norą būti protingais, dorais, Tėvynę mylinčiais, kurie nori ne tik likti Lietuvoje, bet ir turėti joje gausią šeimą. Joks skeryčiojimasis Seimo tribūnose ar partijos viduje nebus naudingesnis už rimtą, gilų ir nuoširdų pokalbį su eiliniais žmonėmis, kurie, vietoj neatsakytų klausimų, dažnai būna nulipdę nepagrįstų ar nepatogių atsakymų sau.

Jei šie žmonės ir toliau negaus teisingesnių atsakymų, o vien valstybės materialinį ir moralinį rūpestį, su jais nutiks tas pats, kas neretai nutinka su darboholikų atžalomis – jie taps priklausomi nuo materialinio gerbūvio ir ims ignoruoti pamokslus iš dramblio kaulo bokšto. Pašalpomis, palengvinimais, stumtelėjimais, tapatybės formavimais konstruojami žmonės niekada nesukurs klestinčios valstybės. O valstybė niekada nebus natūrali žmogaus terpė.

Neneigiu, kad ji yra reikalinga, ar kad ja reikia rūpintis, bet valstybė turi keistis, kad patenkintų kintančią visuomenę. Šią kintančią visuomenę atitinkamai gali patenkinti tik konservatyvi demokratijos samprata tarp tų, kurie mirė, bet kovojo dėl to, ką turime šiandien ir turėsime rytoj, tarp tų, kurie dabar gyvena, ir tų, kurie dar gims ir turės atsirinkti, kas jiems svarbu iš mūsų palikimo.

Iš konteksto išplėšiu profesoriaus Radžvilo žodžius: „Jeigu Lietuva iš tiesų laisva, visos jos dabartinės negandos ir trūkumai yra tik „vaikystės ligos“, nuo kurių anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai bus išgyta. Bet jeigu esame tik laisvę simuliuojanti visuomenė ir valstybė, tai reikštų, kad judame ne demokratijos, laisvės ir pažangos keliu, bet gyvename „vidinės okupacijos“ sąlygomis.“

Būtų gerai, jei nepainiotume tradicijos tęstinumo su sąstingiu, rūpinimosi tapatybe su prievartiniu nurodinėjimu, valstybės nebrandumo su vidinėmis okupacijomis. Taip, mūsų valstybė yra dar nesubrendusi, todėl jos viduje yra daug priešininkų – dvi Lietuvos, dvi tiesos, dvi konservatyvios vizijos. Ir tai nėra blogai, nes, kaip rašė Beresnevičius: „Ne priešas – priešininkas. <…> Priešas yra tai, kas turi būti nugalėta ir sunaikinta. Priešininkas – žaidimo partneris, leidžiantis tau išrutulioti savo sugebėjimus, ir jeigu priešininkas stiprus, tai garantuoja įdomų žaidimą. Nieko čia baisaus. Visa politika ir yra žaidimas, o ne gyvenimo kvintesencija. Gal tiek ir reikėtų įsidėmėti.“

/Dovydas Skarolskis/