Apie valstybę ir ateinančias Kalėdas

„Viešas marškinių skalbimasis ir visokios kakadu temos – ne mano stilius“,- sako Seimo narys dr. Arvydas VIDŽIŪNAS, jei kas pasiteirauja, kodėl jį, skirtingai nei nuolatinius Seimo „ekspertus visais klausimais“ žurnalistai retai seka su kameromis ir mikrofonais.

Jau dveji metai dirbate Marijampolėje – priimate gyventojus, lankotės įstaigose, įmonėse. Ar pajutote, kuo kvėpuoja marijampoliečiai?

Marijampolė – miestas: su miesto problemomis ir miesto grožiu, su gausybe kultūros, su stipriu verslu, su pripažintu Sūduvos sostinės vardu. Bet smagiausia, kad čia žmonės dar nepraradę ryšių su savo tėviške, su kaimu, su žeme. Tokie jie ir susitikimuose aiškinantis jų rūpesčius: tikri, stiprūs, kupini išminties, tiesiakalbiai, jei bara, tai būna šilta… Jie – su ypatingu teisingumo pojūčiu, su noru padėti, su skaudančia širdimi, kad ne viskas Lietuvoje tvarkoma protingai ir sąžiningai.

Kai netekome Seimo nario A.Rimo, atsirado galimybė Jums vėl eiti į rinkimus ir tapti kitokios „kokybės“ Seimo nariu – Marijampolėje išrinktu tiesiogiai. Kodėl nedalyvaujate šiuose neeiliniuose rinkimuose?

Tai nebūtų rimtas žingsnis. Konstitucinis Teismas jau seniai yra išaiškinęs, kad visų Seimo narių įgaliojimai vienodi. Skirtumas atsiranda iš kitko: Seimo narys arba dirba, arba nedirba, būna su žmonėmis arba jų vengia…Ir visai nepriklauso, kokioje apygardoje – vienmandatėje ar daugiamandatėje – yra išrinktas. Prieš porą metų esu davęs žodį – ketverius metus dirbsiu Marijampolėje, kad niekas negalėtų pasakyti, kad esu iš šalies, nepažįstu miesto ir jo žmonių. Taip ir darau: priiminėju žmones, einu, kur kviečiamas, kai kur pats pasisiūlau, kalbu „Kapsuose“, rašau apie Seimo darbus, visas parlamentines lėšas palieku Marijampolės žiniasklaidai, pasitariu ir pasiginčiju su miesto valdžia. Ne viskas pavyksta, anaiptol ne viską išsprendžiu, bet, patikėkite, Marijampolėje esu sąžiningai.

Labai vertinu mūsų kandidatą Seimo rinkimuose Valdą Pilecką, padorų, kuklų, ramiai dirbantį, niekuo nesusitepusį žmogų. Tokių politikų Marijampolėje reikia kaip oro.

Dabartinei valdžiai (tiek Seimui, tiek Vyriausybei) žmonės priekaištauja už daug ką. Vienas iš kaltinimų – nepaaiškina visuomenei savo sprendimų motyvų. Ar pats asmeniškai visada pritariate tam, kas daroma Lietuvoje ir už ką balsuojate?

Čia jau sena dešiniųjų bėda – pralaimėti propagandinius karus. Pralaimime ir šiandien. Viena iš priežasčių: Vyriausybė taupydama yra nusibraukusi visus pinigus, skirtus viešiesiems ryšiams ir savo darbų reklamai. Įtraukdami žurnalistus į sveikatos ir socialinio draudimo sistemą esame supykdę žiniasklaidos vadovus. O kadangi dėl krizės buvo būtina priimti reikalingus, bet nepopuliarius sprendimus, aišku, esame praradę nemažai žmonių paramos.

Nė kiek neabejoju: savo sprendimais kuriame saugią ir garantuotą ateitį – ir pensininkų, ir mokytojų, ir finansų sistemos, ir patikimos energetikos, ir verslo. Pasaulio ekonomikos protai tai vertina jau šiandien. Mūsų žmonėms bus aišku rytoj poryt. Tikiuosi, atsakingi piliečiai vis dėlto tai įvertins.

Mūsų ginčai dėl įstatymų projektų ir išeities kelių būna audringi ir ilgi. Frakcijoje kalbu ir balsuoju labai įvairiai, bet plenarinių posėdžių salėje dažniausiai laikausi frakcijos ar koalicijos sprendimų, priimtų po diskusijų, susitarimų su Prezidente ir pan. Viešas marškinių skalbimasis – ne mano stilius.

Lietuvos gyventojai išsigandę: jauni žmonės emigruoja, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų, ar gausime pensijas, ar bus kas jas uždirba?

Nesigąsdinkim: niekur nedings tos pensijos, bus ir kas dirba ir gerai uždirba.

Žinot, Marijampolėje to nesu pasakojęs, bet, kai dirbau universitete, ir pačiam vasaromis yra tekę dirbti Vokietijoje, gėlynuose, – kad prisidurčiau prie nedidelės aspiranto stipendijos, kad ištrūktume iš bendrabučio, nusipirktume butą. Ir to laiko neatsimenu kaip gražaus – šeima atskirai, ilgesys, dvasinė būsena siaubinga, nuolatinis jautimasis antrarūšiu žmogumi ir kt.

Jei žmogus išvažiuoja tobulintis, lavintis, paskui parsiveža į Lietuvą intelekto, išminties, pasaulio pažinimo ir tarptautinių pažinčių, yra labai gerai. Jei užsidirba ir grįžta, irgi gerai. Bet, aišku, grįš ne visi, nes kol kas Lietuva negali jauniems žmonėms pasiūlyti tokios gerovės, kokią normalus Vakarų pasaulis kūrėsi dešimtmečiais.

Po dešimtmečio ar dvidešimtmečio tikrai ir pensijas žmonės gaus –  kaip gauna jas šiandien,  tik daug didesnes; ir verslas plėtosis, sėkmingai varžydamasis su išpaikusių gerovės valstybių konkurentais, ir emigracija sumažės. Ir žmonės labiau pasitikės savimi, kaimynu, valstybe, bus aktyvesni ir protingesni per rinkimus. Ir tai nėra tik dantų užkalbėjimas ar nepagrįstos svajonės. Per krizę priimti sprendimai yra geras pagrindas ūkio šuoliui, saugios gerovės plėtrai.

Bet ką pasakytumėte žmonėms, kurie pastaruoju metu neteko darbo, kurie rengiasi emigruoti dėl ateities nematymo Lietuvoje, ką pasakytumėte tiems, kurie gyvena per mėnesį už 500-600 litų pensiją.

Pasakysiu (ar kas patikės?), kad man labai nejauku, nesmagu, labai liūdna, kad Lietuvoje daug žmonių, kuriems nepasisekę, kurie nelaimingi, kurių nepasiekia Dievo ir valstybės globa.

Pasakysiu, kad ir rytoj netaps visi visai laimingi ir pasiturintys.

Bet kartu pasakysiu, kad yra daug viltingų požymių, paprasto žmogaus nepastebimų, kad mūsų Tėvynėje bus daugiau teisingumo, pinigų ir proto. Štai tik keli skaičiai, kurie, patikėkite, turės įtakos geresniam gyvenimui: nors užsienio rinkos atsigauna lėtai, spalio mėnesį pasiektas absoliutus viso dvidešimtmečio Lietuvos eksporto rekordas, vadinasi, bus pajamų, bus darbo vietų, bus geresni atlyginimai; trečiąjį šių metų ketvirtį įmonių pelnas palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu padidėjo daugiau kaip 2 kartus (iki 1,9 mlrd. Lt); pagal Europos Sąjungos lėšų panaudojimą Lietuva yra antra visoje ES; ypač svarbu, kad šios ES lėšos dedamos į įmones, o ne naudojamos vidaus vartojimui skatinti; ypač džiugina stiprėjantis įmonių konkurencingumas: per 2009 m. darbo sąnaudos Lietuvoje sumažėjo 11,6 proc., daugiausia ES; ne visas verslas yra laimingas, bet pagal verslo sąlygas pakilome tarp 23 geriausių pasaulio valstybių; gerėjantis korupcijos suvokimo indeksas rodo, kad pastangos kovoti su korupcija duoda ilgai lauktų vaisių; kitais metais ūkis augs jau gal 4 proc. ir t.t.

Nelaikykite tai pigia propaganda, geriau įrodymu, kad valstybė, padedama savo piliečių, kyla. Ir tai tokia pat tiesa, kaip ir ateinančios Kalėdos!

Kalbate apie augančias eksporto apimtis. Bet ar neišvešime viso lietuviško turto pigiai iš Lietuvos, o tada jau viską pirksime iš visokių kinijų? Žmonėms gaila, kad išvažiuoja iš Lietuvos nepjauta mediena, veršeliai, kitas gėris…

Žinoma, gyvų gyvulių, apvalios medienos ar kokių durpių išvežimas yra pati primityviausia eksporto forma, aš jos tikrai nepalaikyčiau: neperdirbtas žaliavas pardavinėja tik atsilikusios valstybės. Kalbu apie pasaulio rinkose konkurencingų produktų ir paslaugų pardavimą. Turime suprasti, kad tik daug užsieniuose parduodanti valstybė gali tikėtis turtingesnės ateities ir sukurti pasiturimą gyvenimą savo žmonėms. Štai mūsiškės „Stevilos“ sudėtingos metalo detalės – puiki eksporto prekė, „Mantingos“ pyragai – paklausūs produktai ir turtinguose Vakaruose ir t.t. Eksportuojančios įmonės – klestinčios Lietuvos viltis ir ateitis.

Prezidentė atmetė alkoholio akcizų mažinimus ir pardavimus iki vėlumų. Seimas vėl grįžta prie šių klausimų. Kokios baigties tikitės?

Mes niekada tam nepritarėme, su Prezidente čia esame vienos nuomonės, kaip ir dėl daugelio Lietuvos problemų įveikimo būdų. Na, iki vidurnakčio jau nebus prekiaujama, Seime tas pailginimas jau atmestas praėjusį ketvirtadienį. Dėl sumažintų alkoholio akcizų bus mūšis Kalėdų išvakarėse. Tikiuosi, degtinės piginimo ir platesnio vartojimo šalininkai nesurinks 71 balso, ir svarbiausią katalikų šventę pasitiksime dorybę ginančiu sprendimu.

O kas svarbesnio Jūsų asmeniniame gyvenime?

Kas čia bus labai naujo, žengiant penktą dešimtį. Tėvai apysveikiai, užaugo dukra, studijuoja lietuvių filologiją, dar neteka, išsikėlė į Kauną, tai su žmona vėl mokomės gyventi dviese. Pasirodo, įmanoma.

Nebereikia vaikščioti į tėvų susirinkimus mokyklose, tikrinti pažymių knygelės. Gal daugiau laiko lieka kokiai širdžiai mielai veiklai?

Tie mano hobiai seniai nesikeičia: knygos, kalba, gimtojo krašto kultūra ir istorija, straipsniai ir pakalbėjimai šiomis temomis, asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“ projektai. Esu įsitikinęs, kad laiminga ir klestinti bus tik ta visuomenė ir ta valstybė, kurios žmonės mažiau tikėsis iš politikų ir valdžios, daugiau darysis patys – aktyviai veikdami pilietiniuose sambūriuose, bendruomenėse, asociacijose, draugijose ir kt. Taip ir mėginu gyventi.

Dažnai esate kviečiamas skaityti pranešimų kultūros, gimtosios kalbos temomis. Klausantis Jūsų daugeliui atrodo, kad esate gimęs būti pedagogas: jaučiate auditoriją, mokate įtaigiai ir įdomiai kalbėti.

Į politiką esu atėjęs iš universiteto auditorijos. Ir šiame, ir aname darbe iškalba, aiškūs argumentai, apsiskaitymas yra profesionalios veiklos sąlyga. Gaila, politikoje daug ne visai garbingų ginčų ir diskusijų. Tuo tarpu kitokiose (kultūros, verslo, mokslo, pilietinių sambūrių,…)  žmonių auditorijoje ir temos, ir diskusijos yra kilnios, pilnos išminties ir nemeluojamo pilietiškumo.

Ar nepagalvojate, kad maloniau būtų dėstyti universitete gimtosios kalbos dalykus?

Aišku, kad pagalvoju. Ypač kai kas nors nesiseka dabartiniame darbe, kai pilasi įžeidžianti kritika, kai mieli mano krašto žmonės nesugeba pažvelgti plačiau, įvertinti priežasčių ir problemų masto, kai politiniai varžovai lengva ranka dalija žmonėms malonius, bet neįmanomus įgyvendinti pažadus ir siūlo lengvabūdiškus sprendimus. Tada pagalvoju: ko čia aš, kvailys, vargstu, dirbčiau kokį ramų darbą ir ramiai miegočiau… Bet dirbi, vis pasistiprindamas Mamos žodžiais iš vaikystės: vaikeli, nėra prastų ar negarbingų darbų, kad ir kokį tektų dirbti, stenkis jį padaryti gerai. Patikėkite, politika tikrai negrįžtamai nepakeičia žmogaus. Ar tu vairuotojas, ar dėstytojas, ar Seimo narys – juk vis tiek laikysiesi tų pačių gyvenimo  ir motinos įdiegtų principų.

Yra sakoma: į tą pačią upę antrąkart neįbrisi. Tačiau gruodžio pradžioje išvydome jus Marijampolės scenoje atgimusioje viktorinoje „Moki žodį – žinai kelią“, kuri šį kartą vadinosi „Pasakykim savo kraštui MYLIU!“ Ar čia nenoras nusileisti Seimo kolegoms – visokių televizijos šou dalyviams?

Na, man „žvaigždžių“ liga jau praeityje: viktorina tikrai buvo labai populiari, lūždavo salės, buvau pripažintas geriausiu Lietuvos televizijos laidų vedėju. Šiandien tai tik miela istorija… O smagiai pavykusios Sūduvos ir Punsko gimnazistų varžybos, surengtos didžiojo J.Jablonskio 150-mečio proga, buvo asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“, kurio steigėjas esu ir aš, projektas. Tiesiog negalėjau atsisakyti ir šiek tiek pagelbėjau. Labai džiaugiuosi, kad dalyviai buvo guvūs ir intelektualūs, kad galėjome dar sykį įsitikinti, jog gimtoji kalba – ne vien taisyklių rinkinys, o mūsų krašto istorija – įdomi, turtinga ir pilna spalvingiausių asmenybių.

Teko nugirsti, kai po minėtos viktorinos „Pasakykim savo kraštui MYLIU!“ prodiuserių kompanijos vadovas prasitarė, jog mielai kviestų Jus dirbti kartu. Ar Jus domintų toks pasiūlymas?

Gal domins, kai nebedomins dabartinis darbas. Kol kas tokį kvietimą laikau tik mandagiu pajuokavimu.

Netrukus Kalėdos. Gal… kokį receptuką Kalėdų stalui?

Nesu joks geras virėjas, be to, ką žmonės galvos: Seimo nariai jau ir Kalėdų stalą reguliuoja… Tai parašysiu tik ūkininkės Irenos Petkevičienės, Marijampolėje prekiaujančios labai skaniais paukščiais ir visokiais kumpiais, pasakytą kalėdinės žąsies receptą:

Žąsį nuplauti ir išplauti, kad vidus būtų baltas (vandenį keisti 2-3 kartus, po kokias 10 minučių pamirkius).

Nusausinti, išorę ir vidų įtrinti prieskonių mišiniu iš juodųjų ir kvapiųjų pipirų, druskos,  lauro lapo, 5-6 smulkiai sukapotų lietuviškų, močiučių augintų, vasarinių česnakų skiltelių, džiovintų bazilikų, rozmarinų ir palaikyti vėsiai kokias 4 dienas – kad gerai įsimarinuotų.

Prieš kepant, tiek žąsies išorę, tiek ir vidų plonai ištepti  majonezu be konservantų, kišti į kepimo rankovę ir kepti ne mažiau kaip 3 valandas. Prie keptos žąsies labai tinka bulvių košė ir rauginti kopūstai.

„Tik nesugadinkit žąsies“,- prisakė ponia Irena. Tą priesaką perduodu ir tiems, kas nuspręs šiuo receptu pasinaudoti. Mėginsiu įtikinti žmoną, kad šiuo kepsniu leistų ir mūsų šventinį stalą papuošti…

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Daiva Klimavičienė