Apleidžiam ar neapleidžiam

Pirmiausia leiskite man perduoti Seimo pirmininkės sveikinimą, kuri guli lovoje su temperatūra ir labai apgailestauja, kad negalėjo pati atvykti, bet, kaip matome, suteikė visas sąlygas mūsų Suvažiavimo darbui, jį sveikina ir jam pritaria.

Žvelgdami atgal mes, čia atvykę sąjūdininkai ir visas Sąjūdis Lietuvoje, neturime ir neturėsime ko gailėtis ar gėdytis dėl to, kad įvykdėm pareigą, prisiimtą įsipareigojimą atkurti Lietuvoje demokratiją ir demokratijos keliu – Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Prisiminti nesunku, gal sudėtingiau prisiminti visus sunkumus, problemas, agresijas ir diversijas, kurių daug turėjome įveikti vesdami Lietuvą į anuos tikslus kaip Lietuvos Sąjūdis.

Dabar Sąjūdžiui tenka neišvengiamai kitokia funkcija tęsti dvasinį išsilaisvinimą, nes čia turime labai duobėtą kelią, pilną spąstų ir distancinio valdymo minų, atliekame budėjimo ir žadinimo funkciją. Lietuvoje didžiulis antplūdis klaidinančių sampratų, nuostatų, vertybinių susipainiojimų. Kas, jei ne Sąjūdis turi palaikyti dvasią ir gyvybę? Todėl nenusiteikime, kad mūsų darbas padarytas, o dabar esame veteranų klubas, kartais ką nors prisimenantis. Ir aš kalbėsiu ne prisiminimais, o problemomis ir užduotimis. Kai kas naudinga palyginti – anksčiau ir dabar.

Tada irgi buvo dilema ir konfrontacija – kas ką įveiks. Vienoj pusėje stagnacija ir susitaikymas, susitaikymas su išnykimu. Kitoje pusėje buvo valia gyventi kitaip, tad pasipriešinimas stagnacijai ir išnykimui. Stagnacija ir tada, ir dabar reiškia maždaug tą patį: nusiteikimą, „kaip yra, taip gerai“, kad tik nebūtų blogiau. Tuo būdu žmonės dvasiškai skandinami. Ir tada, prieš 25-erius metus, ir dabar vėl skandinami. O valia gyventi kitaip buvo priešinga formulė bei nuostata: yra negerai, to nenorime.

Ir dabar iš dalies panašiai. Yra naujoji stagnacija, susitaikymas ir prisitaikymas, arba, kaip yra taip gerai, arba protestas, deja, Lietuvos atsižadėjimo forma. Tai yra, ir savęs atsižadėjimo. Konfrontacija, kurios reiktų dabar – su kuo? Štai noras gyventi, kol jo yra, kiek jo yra, ir mes esame tam, kad tas noras neišblėstų. Noras gyventi dvasiškai, noras gyventi ir fiziškai, turėti savo palikuonis, savo tęsinį ir auginti jį šiame krašte, o ne ištirpstantį pasaulyje. Štai kas yra noras gyventi, nuo kurio ir priklausys Lietuvos likimas. Kiek mes palaikysim, žadinsime ir kalbėsime, kad tai būtų tikrovė. Priešinkimės išnykimui.

Anuomet pirmasis dvasinis išmėginimas ir uždavinys buvo atmesti baimę. Kai pradėjom atmesti baimę, ir kai tų atmetančiųjų baimę pasidarė tiek daug, baimė išnyko arba ji perėjo į prispaudėjų ir apgavikų širdis. Tada Lietuva laimėjo. Lietuva atmetė melą apie save ir apie tai, kas buvo ir kas bus. Dabar mes taipgi turim pirmiausiai atmesti melą. Žinoma, ir baimę, nepasitikėjimą, kad Lietuvoje gali būti kitaip, kad turi būti kitaip. Gana dažnai – ir konkrečią baimę. Deja, persekiojimas kitaminčių, skelbiančių kam nors nepatinkančią tiesą, ir šiandien nėra retas dalykas. Tiesiog kalbėjimas tik baudžiamas, nebe taip plačiai atvertomis psichiatrinių ligoninių durimis arba ištrėmimu į svetimos šalies svetimą kariuomenę, kaip patyrė čia esąs kunigas Robertas Grigas, o ir daug čia esančių vyresnių žmonių yra patyrę visokių persekiojimų. Šiandien irgi nestoka persekiojimų – socialinių, buitinių, moralinių. Visi matome, kaip išjuokiamas nepriklausomas, tai yra, nepriklausomybinis galvojimas, ištikimybė idealams. Tai irgi persekiojimas. Amžina kova, kuri Lietuvoje tęsiasi šimtmečiais, kad ir nuo 19 amžiaus atgimimo, kai lietuviai pradėjo sakyti: mes esam lietuviai ir turim tokias pačias teises, kaip ir kiti žmonės, ir mes norime gyventi Lietuvoje ne kieno nors provincijoje arba kolonijoje, o savo šalyje, savo žemėje. Jie buvo keikiami ir pravardžiuojami litvomanais, psichiškai susirgusiais dėl kažkokios nebūtos ir niekada nebebūsimos Lietuvos. Tikiuosi, kad mes, čia esantys, ir dar daug kas Lietuvoje esame būtent litvomanai, kuriems Lietuva brangi, kurie tiki ja ir jos ateitimi.

Ateitis taip pat turi savo alternatyvas. Šiandien padėjome gėlių prie paminklo Nepriklausomybės aikštėje. Tai paminklas Kovo 11-ajai. Ir čia esame Kovo 11-osios salėje. Tai diena ir virsmas mūsų tautos ir šalies gyvenime, kuris ne tik turi būti prisimenamas, bet ir kelia klausimų. Koks paminklas stovės kur nors čia, Lietuvoje, po šimto metų? O gal ir greičiau. Nejau tai bus paminklas su užrašu „čia buvo Lietuva“, ar paminklas, panašus į tą, kurį čia pastatėme ir šiandien pagerbėme, kviečiantis į saulę, į viltį ir su žinia: „prie Baltijos dar yra tauta, kuri nori gyventi“. Tokia turi būti mūsų žinia, kuri ir liktų šioje žemėje. Galbūt stebintų ir po dešimtmečių: jie vis dar nori gyventi! Taip, padarykim tą stebuklą dar kartą.

Reikėtų labai plačiai ir esmingai suprasti mūsų užduotį, kuri yra Lietuvos gynyba. Gynyba ne tik ir ne pirmiausia gynybinėmis pajėgomis, bet suvienytomis pajėgomis, visomis dvasinėmis, moralinėmis, sveiko proto ir patriotizmo pajėgomis. Tai užduotis išsaugoti. Mes turime būti įsipareigoję kaip sąjūdininkai, neabejoju, kad tebesijaučiame įsipareigoję, bet reikia plėsti šią sampratą žmonių, kurie gyvena Lietuvoje ir jai yra nesąmoningai įsipareigoję arba skolingi savo tapatybe, kalba, tėvynės samprata, net jeigu ji kam nors ir priblėsta. Reikia ją išsaugoti.

Galiu priminti keletą konkrečių temų arba sričių, kuriose Sąjūdis reiškėsi ir pastaraisiais metais, nebeturėdamas tokios įtakos ir jėgos, kaip tada, kai prieš šimtatūkstantinių susirinkimų reikalavimus nulenkdavo galvas buvusi tartum visagalė administracija arba svetimųjų valdžia.  Lietuvą reikia išsaugoti arba ginti net nuo jos pačios. Vienas pavyzdžių, kur Sąjūdis garbingai dalyvavo, buvo Vytauto Pociūno žūties arba nužudymo byla. Sąjūdis ėmėsi iniciatyvos, sudarė visuomeninę komisiją, vadovaujamą Kazimiero Motiekos, senų laikų sąjūdininko ir kai kada šioje salėje pirmininkaudavusio kaip tuometinio mano pavaduotojo. Tai buvo svarbi Sąjūdžio veikla, nes kviečiant niekieno nekviestus liudininkus, išgirstant ir kaupiant faktus, kurių „nereikėjo“ tuometiniams oficialiems tyrėjams, skandinantiems ir žlugdantiems teisybę, Sąjūdis neleido numarinti tos bylos, ir galų gale jos kaltinimas buvo perkvalifikuotas nuo nelaimingo atsitikimo į įtariamą žmogžudystę. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju negalime ir neturime nuleisti rankų. Dabar mes irgi dar nepastatėm taško. Dar reikia gauti aiškesnį vaizdą. Aš irgi esu toje komisijoje, bet jau gana seniai beposėdžiavome, nes dalykai tartum pajudėjo pačioje Generalinėje prokuratūroje. Bet turėtume pasitikrinti. Galbūt to, ką padarėme užtenka, visa medžiaga perduotina Generalinei prokuratūrai, kad pamatytų, ko anksčiau nematė be mūsų pastangų.

Lietuvą reikia išsaugoti ir ginant nuo jos kaimynų arba pagrindinio kaimyno, kuris nenori, kad išvis būtų Lietuva, kaip nenorėjo ir istoriškai nuo caro Ivano laikų. Tas jau buvo paskelbęs, ką mums kažkada priminė gerbiamas akademikas Antanas Tyla, kad Lietuvos žemės priklauso jam, Rusijos carui, jis tik jų dar neatsiėmė.

Šių dienų laikraščiuose matau skelbimų: neįsivaizduojame vasaros be Baltijos. Vis dėlto, broliai, įsivaizduokim būsimas vasaras be Baltijos arba su Baltija kaip Negyvąja jūra, prie kurios krantų paplūdimiuose bus perspėjantys užrašai: nerinkti gintaro, nes jis kišenėje užsidega, ir tu gali nelikti gyvas arba būsi baisiai sužalotas. Tai cheminio ginklo, jau iškylančio iš jūroje visur paskandintų bombų, taip pat tarp mūsų ir Švedijos, pasekmės. Tai Antrasis pasaulinis karas, kuris tęsiasi, nes tie, kurie čia išbarstė bombas, gal manė, kad neverta paskandinti su visais laivais, kaip buvo nutarta šiokių tokių sąjungininkų. Laivus galima parduoti ir pragerti. Pagal seną žinomą anekdotą: „Meniajem paravoz na vodku“. Tad bombos buvo išbarstytos, o jas dabar surinkti ar uždėti sarkofagus turbūt nelabai įmanoma. Tačiau toji ateitis mažai ir svarstoma nesiskaitant su teisingumu, žmoniškumu ir net su Europos Parlamento rezoliucija. Dabar štai džiaugsmingai skelbiama, kad vamzdis jau baigiamas tiesti, o jo padaryta žala esanti nedidelė. Bet skelbia tas, kuris suinteresuotas tokia propaganda. Taip pat kaip ir tada buvo ignoruotas Europos Parlamento reikalavimas atlikti nepriklausomą poveikio aplinkai tyrimą. O buvo padarytas iš anksto apmokėtas, galimai korumpuotas, papirktas „tyrimas“. Aplinkinių šalių vyriausybės, išskyrus Lietuvą ir Estiją, priėmė tai kaip rimtą dalyką. Todėl ir sakau: mes turime kovoti su melu ir nepriimti melagių skelbiamų dalykų, kurie ramina ar ką nors ant smegenų kabina, kai visi žino, kad jie melagiai, kokių pasaulis nematė. Tačiau jų teiginiai svarstomi rimta veido išraiška, mat kitaip būtų nemandagu arba „politiškai nekorektiška“. Tarsi nelabai daug ką galime, bet jeigu kaip šalis atmestume tą naująją cenzūrą, draudimą reikalauti tiesos ir kalbėti tiesiai, kuris vadinamas „politiniu korektiškumu“ – nekalbėk to, ko jis nenori, tai nemažai galėtume. Kitaip tu esi baigtas, esi vergas. Pavergtas protas, apie kurį mūsiškis Česlavas Milošas paskelbė pasauliui, kas yra komunistinė sistema. Šis pavergtas protas grįžta tarptautiniais mastais. Baltijos gyvybė ir mūsų palikuonių teisė vis dėlto įsivaizduoti vasarą su gyva Baltija – ar tas dalykas vertas kovos? Sąjūdis turėtų apie tai mąstyti, bent skelbti ir netylėti.

Dabar prieš Lietuvą vykdomas psichologinis branduolinis karas. Turėsite savo sienose dvi branduolines jėgaines, apie kurias vėl kabinami makaronai, kad tai nauja sistema, ne tokia kaip Černobylio, ir ji bus labai saugi. Tačiau ar ji bus labai saugi, mes pamatysime po to, kai arba liksim gyvi, arba neliksim. Jeigu neliksim, tai neliks nė kam konstatuoti: matot, jie sakė netiesą. Panašiai Lietuvoje kadaise paprasti žmonės labai įdomiai samprotavo, kai jau atkūrus Nepriklausomybę vykdavo rinkimai į Seimą su prastais stagnaciniais rezultatais, nuvarančiais atgal visas pastangas kurti kitokį gyvenimą. Žmonės būdavo nusivylę, kaip viskas blogai, o jų paklausus, už ką jūs balsavot, – „tai už tuos, kuriuos žinom iš seniau…“ Ar neatsimenat, kaip jie meluodavo? – „Taip, bet mes manėm, kad daugiau nemeluos“. Štai vargšas lietuvis. Tačiau tai tęsiasi ir tęsiasi, ir jau beveik visas pasaulis darosi toks vargšas.

Taigi branduolinis psichologinis karas, kurio pirmas tikslas – ne pagaminti energijos Karaliaučiaus kraštui, kurios tiek visai nereikia, arba Baltarusijai, kuri jos gali pasigaminti toliau, Mogiliovo srityje, kur jų pačių ekspertai nustatė neproblemines vietas. Bet šeimininkas iš Maskvos įsakė statyti ant Lietuvos sienos, kad jeigu kas nors atsitiks, tai papildomai būtų išspręstas dar ir keršto ar būsimos kolonizacijos klausimas. Vienu šūviu du zuikiai. Arba tiesiog sukuriant nepasitikėjimo, netikrumo, baimės atmosferą. Kad žmonės jaustų, jog jie gyvena vulkano papėdėje ir savaime trauktųsi nuo tų sienų kur nors toliau. Tuo labiau, kad nei tie melagiai, nei niekas kitas negali garantuoti, jog nebus užterštas visas Nemuno baseinas ir Kuršių marios.

Čia kas turi balsą, turi kalbėti. Manau, kad Sąjūdis turi balsą, ir ne mūsų reikalas svarstyti, ar tas balsas mažas, ar bus girdimas. Gal jį išgirs nedaug žmonių, o vis dėlto išgirs. Čia kaip Dievas duos, bet balsas turi skambėti.

Atsimenu Europos Parlamente kalbantį Tibeto dvasinį vadovą išminčių Dalai Lamą. Kai jo paklausė: kaip jūs apskritai jaučiatės, kai jūsų tauta prispausta, naikinama, pasmerkta išnykimui, tai turbūt jus labai slegia, – Dalai Lama atsakė: „Slegia? Kodėl? Aš darau viską, ką galiu, o toliau – jau ne mano valioje.“ Mes irgi turime daryti, ką galime. Jeigu nedarome, tąsyk yra pagrindo būti prislėgtiems. Prisislegiame patys save neatlikdami pareigos.

Matome, kaip Rytų Lietuvoje kyla bemaž fašizmas tiesiogine prasme. Neapykantos ideologija skatinama tautiniu pagrindu arba net labai keistomis formulėmis: „prieš baltus“, kurių reikia nekęsti. Baltai esą kažkam grėsmingi. Tai skelbiama dokumentuose organizacijų, kurias gal net maitina kitos šalies vyriausybė. “Kresai“ ir panašūs dalykai. Vėl yra užduotis ginti, neatsakant pykčiu ir neapykanta į neapykantą, bet randant būdą žmoniškumu atsverti ir priimti pirmiausiai tuos žmones, kurie, namuose nekalbėdami lietuviškai, vis dėlto yra pasibaisėję anų kurstytojų veikla. Jie yra terorizuojami dar labiau, nei mes kokių nors savo grupių, klanų ar teisingumų.  Tie žmonės yra gyvi, jie nenori, kad taip būtų, jie nenori, kad jų vardu būtų skleidžiamas tas fašizmas ir karo Lietuvai skelbimas iš vidaus. O kas orkestruoja, mes irgi puikiai žinome ir atsimename nuo pačios Nepriklausomybės pradžios. Ir čia Sąjūdis turi ką veikti, labai paieškodamas formų ir būdų, kaip draugauti, o ne tvoti atgal. Nes užduosi ne tam, kam reikėtų, arba uždavęs tam, gausi reakciją lyg būtum uždavęs visiems.

Problema ir gynybos reikmė yra dar viena sritis, kur irgi iš dalies turime gintis nuo savęs, nuo mūsų tarpe esančių nesusipratėlių arba agentūros. Tai istorijos revizija, kurios kryptis dabar stiprėja. Yra istorikų, kurie jai nepritaria, yra keli, kurie net priešinasi, kaip Antanas Tyla, dar keli, kurie apie tai rašo. Prisimenu turbūt paskutinį profesorės Vandos Zaborskaitės straipsnį „Lietuvos žiniose“, ji ten priminė nepaskelbtąją užduotį, kuri betgi vykdoma. Tai užduotis kažkieno suformuluota kaip deheroizacija. Lietuvos istorijos, visų atraminių taškų, kur Lietuvos kovos buvo pasiaukojančios, kur sudėta tiek aukų ir buvo laimėjimai, – čia vykdoma klastinga užduotis deheroizuoti, specialiai rodyti dviprasmiškumus, prieštarybes, pirmiausiai negeroves, kurių buvę kovos metu. Kare būna visko – ir keršto negerumų, ir baisių dalykų, neadekvačių grėsmei ar laisvės tikslams. Tačiau jei randasi užduotis dabar tai akcentuoti, kad būtų diskredituota esmė – kova už laisvę, tai čia pakertami pamatai ir būsimajam pasipriešinimui. – Nesipriešink, nes gali suklysti, dar padarysi ką nors ne taip. Tegul visą atsakomybę prisiima priešas. Nejau?

 Labai aiški daug metų skelbiama intencija paneigti Birželio sukilimo reikšmę. Nereikėjo, didžiausia klaida… Galų gale, neiškentęs parašiau: kai sukilėliai atidarė kalėjimus ir išleido tūkstančius politinių kalinių, kurie būtų buvę išžudyti, kaip Rainiuose ir Pravieniškėse, nes toks buvo įsakymas, o sukilėliai daug kur suspėjo, tai deja, Telšiuose nespėjo, neturėjo jėgos. Keli vyrai su šautuvais, jie suprato, kad negali pulti kalėjimo, ir tie žmonės buvo siaubingai nukankinti. Štai, ką padarė sukilimas, išlaisvinęs bene 2500 kalinių, jų tarpe ir 200 žydų išlaisvino nuo sovietų paruoštos mirties. Tuoj pat atėjo kitas okupantas ant jų galvos. Tačiau Sukilimą labai intensyviai stengiamasi deheroizuoti arba nureikšminti, parodyti negatyvioj šviesoj. Dalyvauja kai kurie žmonės su vardais, autoritetingi tarp liberalios ar nesusigaudančios visuomenės. Čia yra labai daug ko daryti.

Atrodo, prieš savaitę skaičiau paskutiniame „Naujojo židinio“ numeryje faktus ir surinktą medžiagą, autorius Juozas Prapiestis iš man šiek tiek pažįstamo Gerdašių krašto už Nemuno. Ten aprašoma baisi sistema ir jos rezultatai, priverčiant laisvės kovotojus, juos šantažuojant jų vaikų, žmonų likimais, tapti išdavikais ir kad jie patys eitų žudyti nekaltą tariamai partizanų vardu. Mes susidurdavome su kažkokių išlikusių dokumentų, statistikų interpretacijos problemomis, kai dokumentai yra NKVD dokumentai, o nežinau, kiek ilgai jau nepriklausomos Lietuvos teismai priimdavo juos kaip vertą dėmesio pinigą. Ne absoliučiai, bet kaip faktą, kuris svarstomas, net su komentarais, neva „niekas mūsų neįgaliojo pakeisti NKVD tribunolo arba „troikos“ sprendimų“. Štai kokioj baloj ilgai sėdėjom ir tebesėdim. Gal Lietuvos teisėtvarka jau šiek tiek pradeda susivokti, bet buvom ten labai ilgai, ir atrodydavo, kad tebesam okupuoti. Čia Sąjūdis ir profesorius V. Vilimas gana nuosekliai gaivino teisimų atvirumo klausimą, kad tai esminė reikmė, ir nesutvarkę tų dalykų neišsikapstysime.

Turėtų, gal galėtų būti koks nors Sąjūdžio šūkis ir akcija pokalbio forma visoje Lietuvoje, bendruomenėse, susirinkimuose tema „Neapleisk Lietuvos“. Manau, kad atsilieptų daug tėvų, kuriems skauda širdį dėl išvažiuojančių vaikų. Atsilieptų ir jaunimas, kuris svarsto arba mano, kad išvažiuoja laikinai. Bet šioje vietoje visiems reikia susimąstyti. „Sukurkit darbo vietų, ir jie nevažiuos“ arba „Pakelkit atlyginimus“. Bet kaip pakelsi atlyginimus iki amerikietiškų? Turi būti kitaip ir vertybiškai svarstoma, apleisti Lietuvą, ar ne. Ar pinigai yra svarbiausias dalykas? Ar kur gerai – ten ir tėvynė, ir man nusispjauti į visa kas buvo ir iš kur aš atsiradau? Nėra taip blogai, kad vyrautų visuotinis nusispjovimas. Bet reikia tą klausimą laikyti gyvą. Ir ne vienam kitam laikraščio straipsnyje. Manau, kad Sąjūdis ir kitos organizacijos tikrai galėtų inicijuoti tokius pokalbius. Be ypatingos propagandos, tiesiog pokalbius kartu ir apie vertybes, perspektyvas ir apie perspektyvas tų, kurie linkę išvažiuoti. Gal jie pasakys, kad nėra nusprendę mesti Lietuvą visiems laikams. Bet verta pamąstyti, ar taip neatsitiks. Jeigu šiandien taip negalvoji, tad gal išvažiuok su tam tikru įsipareigojimu.

Tokia psichologinė, moralinė akcija yra reikalinga. Nereikia laukti, kad viską darytų Vyriausybė ar partijos. Jeigu joms pasitaiko, ką nors pasako ir ta tema. Bet Sąjūdis galėtų būti ta organizacija ar viena organizacijų, tardamasis su kitomis kaip sukelti pokalbį per visą Lietuvą: apleidžiam ją, ar neapleidžiam? Vyrai ir moterys, susėskim ir pasikalbėkim. Be pykčio, bet kas atneš ant kapų gėlių? Atvykę musulmonai? Gal atneš, o gal ne.

Vytautas Landsbergis
Kalba Sąjūdžio XIII-ajame suvažiavime, LR Seimas, 2011-06-04