AR „SUDAUŽYTAS“ TIK JUBILIEJUS?

Skirta Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto (Mokytojų seminarijos, pedagoginės mokyklos) veiklos 95-mečiui

Spalis – ypatingas mėnuo Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultetui (ESDF). Šiais metais spalio 8-ąją sukako lygiai 95 metai nuo tos dienos, kai Marijampolėje pradėjo veikti Mokytojų seminarija, Lietuvos ir mūsų miesto istorijoje įsitvirtinusi kaip reikšmingas švietimo ir kultūros centras, daug davęs mūsų krašto švietimui. 1954 metais seminarija pervadinama į pedagoginę mokyklą, 1991 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tampa aukštesniąja pedagogikos mokykla, o 2001 metais reorganizuojama į naujai steigiamos Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultetą. Per 95 metų institucijos veiklos laikotarpį buvo parengta ir išleista į gyvenimą per 15 tūkstančių specialistų, daugiausia ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų. Čia mokėsi neeiliniai mūsų mokslo ir kultūros žmonės: žymus filosofas ir sociologas P. Dielininkaitis, profesoriai M. Karčiauskienė ir R. Vosylius, rašytojas K. Boruta, poetas A. Matutis, solistas E. Bavikinas ir kt., o kelią į mokslo ir žinių pasaulį jiems tiesė plačios erudicijos pedagogai (istorijos m. dr. M. Krasauskaitė, muzikai J. Kamaitis, K. Gurevičius, K. Knoras, G. Pečkytė-Vilkelienė, lituanistai K. Akelis, A. Tiešis, A. ir L. Šepkai, V. Viliūnas ir kt.).

Visuomet kas penkeri metai spalio mėnesį ESDF (anksčiau – pedagoginė mokykla) minėdavo jubiliejines sukaktis: taip buvo ir 2009 m., kai buvo švenčiamas 90-metis, ir 2004-aisiais, kai buvo pažymimas 85-mečio jubiliejus, ir dar ankstesniais metais. Tačiau kodėl šių metų spalį didesnių šventinių renginių nebuvo organizuota? Atsakymas paprastas – Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto bendruomenę jau „pasveikino“ ir kolegijos vadovybė, ir Marijampolės savivaldybės valdžia, dar šių metų pavasarį pasirūpinusios, kad būtų priimtas ir įgyvendintas nutarimas iškelti fakultetą iš istorinių Mokytojų seminarijos pastatų, paliekant sunykti įvairioms mokyklos absolventų ir dėstytojų kartoms brangią jų jaunystės ir kūrybinio darbo pastogę. Dėl šios priežasties fakulteto bendruomenės žmonių šventinė nuotaika buvo „sudaužyta“ ir minties organizuoti iškilmingą renginį buvo atsisakyta.

 Apie užpernai Marijampolės savivaldybės ir kolegijos vadovų sudarytą slaptą suokalbį, nukreiptą prieš Edukologijos ir socialinio darbo fakultetą, esu rašęs Miesto laikraščio 2013 m. balandžio 16 d. numeryje. Laimei, tuomet, 2012 metais, padedant miesto visuomenei pavyko šį jų planą suardyti. Susigėdę šio plano kūrėjai tada atsitraukė ir dvejiems metams paliko fakultetą ramybėje. Deja, šių metų pavasarį jų puolimas pasikartojo, tik kolegijos vadovai šįkart elgėsi apdairiau – viešai stengėsi demonstruoti neutralią poziciją, o užkulisiuose siekė prieš dvejus metus sumąstyto sprendimo.

Dar metų pradžioje kolegijos bendruomenėje pasklido mintis, kad dėl kasmet mažėjančio studentų skaičiaus visa kolegija kelsis į miesto centre esančius Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto pastatus bei Kvietiškyje esantį mechanizacijos korpusą, nes toks sprendimas yra pats ekonomiškiausias. Tokia žinia suneramino kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto bendruomenę, kuri kreipėsi pagalbos į bendraminčius savivaldybės vadovus bei buvusią savo dėstytoją, Socialinės apsaugos ir darbo ministrę darbietę A. Pabedinskienę. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – balandžio 1-ąją, tikriausiai A. Pabedinskienei tarpininkaujant, į Marijampolę atvyko jos partijos bičiulis Švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis. Atvyko, žinoma, ir pati A. Pabedinskienė. Abu ministrai susitiko su savivaldybės vadovais, lankėsi kolegijoje ir Marijampolės profesinio rengimo centre. Šio ministrų vizito metu dauguma Marijampolės savivaldybės ir administracijos vadovybės narių ministrui D. Pavalkiui vieningai formavo nuomonę, kad visa kolegija turi keltis į Kvietiškį, nes ten esantys pastatai savivaldybei nereikalingi, kad negali būti jokios minties apie kolegijos buvimą miesto centre. Toks spaudimas, be abejo, pasiteisino ir ministras, atvykęs į kolegiją, pareiškė, kad aukštajai mokyklai geriausia susikraustyti į miesto pakraštį.

Akivaizdu, kad toks ministro pareiškimas turėjo įtakos daliai Marijampolės kolegijos tarybos narių, kurie balandžio 23 d. susirinko į posėdį svarstyti kolegijos infrastruktūros ateities scenarijų klausimo. Atitinkamą darbą iki posėdžio su tarybos nariais, žinoma, dirbo ir kolegijos vadovybė, pasitelkusi manipuliavimo skaičiais ir žmonėmis priemones. Net ir priešinantis ESDF darbuotojams, vadovybei pavyko konsoliduoti reikiamą balsų daugumą – už tai, kad kolegijos padaliniai keltųsi į Kvietiškį, balsavo keturi iš septynių posėdyje dalyvavusių kolegijos tarybos narių (P. Petrauskas, K. Kirejevas, M. Andriukevičius ir G. Viliūnas). Trys tarybos nariai balsavo, kad kolegijos padaliniai keltųsi į Vytauto gatvėje esančius Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto pastatus ir Kvietiškyje esantį mechanizacijos korpusą. Taigi vieno balso persvara buvo priimtas senosios Mokytojų seminarijos dvasią laidojantis nutarimas.

Kai yra žinoma tokia informacija, kyla klausimas: kas yra tikrieji Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto (Mokytojų seminarijos, pedagoginės mokyklos) puoselėtos kultūros naikintojai, o kas – tik jų talkininkai, padėję „sudaužyti“ šventinę nuotaiką įvairių kartų fakulteto dėstytojams ir studentams? Atsakymą tesuranda šių eilučių skaitytojai.

Ir nors jubiliejinių metų nuotaika buvo sugadinta, beveik 50 ištikimiausių bendruomenės narių spalio 9 d. susirinko į kuklų Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto (Mokytojų seminarijos, pedagoginės mokyklos) veiklos 95-mečio paminėjimo renginį, kurio metu buvo aplankyti mirusių dėstytojų kapai, susikaupta maldoje Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, susirinkta prie istorinių fakulteto rūmų, pabendrauta prie kavos puodelio vienoje iš miesto kavinių.

Absolventus, studentus, dirbusius ir dabar dirbančius dėstytojus norėtųsi pasveikinti Alma Mater 95-erių metų jubiliejaus proga senosios Seminarijos unikalioje erdvėje. Deja, į šiuos pastatus jau tiesiasi svetimųjų rankos. Viliuosi, kad niekada neužges šviesa, kurią dešimtmečiais skleidė ten dirbusios pedagogų kartos. Šviesa, kuri apgaubė ypatinga aura ir suteikė gyvenimo prasmę tūkstančiams absolventų. Nepamirškime tų žmonių, kurie ne tik padėjo mums visiems tobulėti, bet ir ugdė dvasines vertybes, šiuo metu naikinamas vešinčio pragmatizmo ir savanaudiškumo. Puoselėkime šias vertybes ir neabejokime, kad laikas ir ateities kartos atsakys į visus klausimus bei tinkamai įvertins kultūrą „daužiusius“ šios istorijos veikėjus.

 Kęstutis Traškevičius

Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto dekanas