Stebuklingai gražus dalykas tos Kalėdos! Lauke šalta, o širdy šviesu, nakties žvarba – bet tą žvarbą įveikia kūdikis: silpnas, pažeidžiamas, be armijų ir prižiūrėtojų, neturintis žemiškosios valdžios ir turtų, bet nugalintis ir mus globojantis jau trečias tūkstantmetis!
Gražiai keistas dalykas tos Kalėdos: juk tai mes didžiosios šventės akivaizdoje turėtume prisiminti sutiktus žmones, padėkoti jiems, atsiprašyti vienas kito, – įžeistų draugų, nuviltų žmonių, varžovų ir priešų, – o už tai vietoj mūsų atsiprašo Viešpaties sūnus!
Pamėginkim tai padaryti su kartu su Juo: mintimis aprėpti žmones, – kuriuos sutikau, kurių laiškus perskaičiau, kuriems spaudžiau ranką, su kuriais kalbėjausi ir kartu sėdėjau prie to paties stalo. Kalbėkimės, galvokim vieni apie kitus, nebūkim įsprausti į netikėjimo, pykčio, apkalbų futliarą. Juk nuoširdus žodis atstoja daugiau nei valdžios sostai, nei deimantų ar brangenybių kalnai.
Jei apie tai galvosime ir kalbėsime dažniau – ir Kalėdų bus daug daugiau net pačią pilkiausią kasdienybės valandą.
Dėkoju ir atsiprašau, jei kam pasakiau negerą žodį, nepadariau, ką turėjau padaryti, nesugebėjau įtikinti, buvau ne toks, kokio manęs tikėjotės…
Bičiuliai, nekeiksnokim, kad šalta. Pasidžiaukim – Kalėdos! Vienijančios, atleidžiančios, globojančios ir teikiančios nenugalimą viltį!
Nuoširdžiai
Seimo narys dr.Arvydas Vidžiūnas