BIRŽELIO 14-OJI: KĄ AUKOS GALĖTŲ PASAKYTI SAVO BUDELIAMS

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

Šiemet sukanka lygiai 73 metai, kai 1941 m. birželio 14-ąją sovietų okupacinė valdžia pradėjo vykdyti masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą bei kitas atšiaurias Rusijos vietas. Per tris ano birželio dienas iš viso buvo deportuota apie 17500 žmonių, o iš viso nuo 1940 iki 1953 metų buvo ištremta ar įkalinta lageriuose apie 300 tūkstančių lietuvių. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų gyvenimo bei darbo sąlygų, kiti net nepasiekė numatytų paskirties vietų – iškeliavo amžinybėn keletą savaičių trukusios kelionės tremtin gyvuliniuose vagonuose metu. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad jis viršija 50 tūkstančių žmonių.

Atsakomybę už šią mūsų tautą ištikusią tragediją dažnai bandoma suversti vien tik sovietiniams okupantams. Iš tiesų, deportacijų vykdymas kovojant su „liaudies priešais“ buvo oficiali tuometinė Maskvos politika, palietusi daugelį totalitarinėje valstybėje gyvenusių tautų. Tačiau neturėtume pamiršti, kad okupantams tuomet uoliai talkino Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai bei stribai, sudarinėję išvežamų šeimų sąrašus, kuriuos tvirtino LKP I sekretorius A.Sniečkus, bei tiesiogiai dalyvavę vykdant trėmimus, žudant už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, plėšiant ir savinantis išvežtų šeimų turtą. Taigi, atsakomybė krenta ir ant Lietuvos komunistų, kurią jie, 1990 metais savo partiją pervadinę į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), o 2001 metais susijungę su socialdemokratais ir pasisavinę pastarųjų pavadinimą, visaip vengia pripažinti. Ir ne tik vengia, bet ir pasitaikius progai stengiasi ginti buvusių stribų interesus. Štai per visą sovietinį laikotarpį iki pat 1990 m., kuomet Lietuva atkūrė nepriklausomybę, LKP organų iniciatyva buvo visaip trukdoma grįžti į Lietuvą buvusiems tremtiniams, neleidžiant jiems prisiregistruoti ir gauti darbą, matyt, bijant, kad grįžtantys žmonės gali keršyti savo skriaudėjams. 1992-1996 metais LDDP valdomas Seimas priėmė įstatymą, sudariusį sąlygas gauti valstybines pensijas buvusiems stribams, ko gero, už jų „uolų“ darbą pokario metais vykdant deportacijas ir žudant laisvės kovotojus. Nei LKP, nei LDDP, nei socialdemokratų partijos vadovai per 24 Lietuvos nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjo atsiprašyti Lietuvos partizanų ir tremtinių bei jų šeimų už savo buvusių bendrapartiečių vykdytus trėmimus ir partizanų naikinimo operacijas, tuo tarpu kai jų buvęs vadovas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė žydų tautos už lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo metais.

Ar Marijampolėje nėra buvusių stribų gynimą primenančių apraiškų? Štai dar prieš dešimtmetį Marijampolėje veikiančio Tauro apygardos rezistencijos ir tremties muziejaus budelių kambaryje greta J.Stalino, L.Berijos, A.Sniečkaus ir kitų genocido vykdytojų atvaizdų buvo galima rasti ir aktyvaus vietinio stribo, Kazlų Rūdos valsčiaus operatyvinio įgaliotinio, buvusio Kapsuko rajono Černiachovskio kolūkio pirmininko V.Adomavičiaus portretą. Tačiau dabar ten jo nebėra. Pradėjus domėtis portreto dingimo aplinkybėmis, paaiškėjo, kad jis (atsitiktinai ar neatsitiktinai) iš budelių kambario prieš keletą metų buvo pašalintas po to, kai muziejuje apsilankė socialdemokratų partijos skyriaus viršūnėlei priklausantis vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų, kuris nemaloniai nustebo pamatęs tarp genocido vykdytojų savo buvusio partijos kolegos nuotrauką. Ar tardymus Marijampolės saugumo rūsiuose vykdžiusio V.Adomavičius atvaizdas iš muziejaus budelių galerijos buvo pašalintas šio valdžios vyro pageidavimu, sužinoti nepavyko. Tačiau nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tai yra tiesa. Kitaip manyti būtų galima, jei artimiausiu metu minėto asmens portretas būtų sugrąžintas muziejuje į ten, kur jam dera būti. Priešingu atveju galėtų kilti klausimas, ar socialdemokratų Marijampolės skyriaus vadovybė negina buvusių vietos stribų munduro.

O vis dėlto ką 1941 m. birželio 14-osios ir vėlesnių pokario metų aukos – tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai ir jų artimieji – galėtų šiandien tarti savo skriaudėjams ir jų interesų gynėjams? Į šį klausimą atsakymą galima rasti tremtinės N.Rimkienės eilėraštyje „TSKP-LKP-LDDP nariams“, rašytame apie 1997 metus ir išspausdintame Klaipėdoje leidžiamų „Atgimimo aikštės žinių“ 2012 m. devintame numeryje. Šiose su skaudančia širdimi parašytose eilėse tarsi užkoduota visų tremties, kalėjimų, lagerių kančias patyrusių lietuvių bei jų artimųjų kasdien mintyse nešiojama žinia, kurią jie kasmet Birželio 14-osios proga galėtų pasakyti ir savo budeliams, ir visiems su jais susitapatinusiems jų bendraminčiams:

TSKP-LKP-LDDP nariams

                   N.Rimkienė

Mums nereikia jūsų atgailos –

Teatleidžia Motina – Tėvynė.

Klaupkitės prieš žemę Lietuvos,

Kurią daugsyk išdavėt pamynę…

Klaupkitės prieš kryžių pakeliuos,

Kurį griovėte širdim aptemę.

Ir ieškodami sau geresnės dalios,

Dovanojot priešui mūsų Ž E M Ę.

Klaupkitės prieš kaulus tremtinių,

Prieš Rainių miškelio siaubą nykų,

Prieš klajones Lietuvos vaikų,

Kur pasauly išblaškyti liko.

Klaupkitės ant miesto akmenų,

Kur dar dega brolių kraujo žymės,

Klaupkitės prieš neviltį dienų,

Kurios buvo daug kam paskutinės.

Neįpratę niekam lenkt galvos,

Tiktai tyčiotis, įsakinėt ir teisti.

Klaupkitės prieš žemę LIETUVOS,

JI VIENA TEGALI JUMS ATLEISTI.