BLAIVYSTĖS SĄJŪDŽIO IDĖJAS SKLEISKIME ASMENINIU PAVYZDŽIU

2014 m. spalio 19 dieną savivaldybės salėje vykusiame Marijampolės Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės Sąjūdžio veiklos 25-mečio paminėjimo renginyje buvo nemažai svečių. Vieni skaitė pranešimus apie alkoholio žalą, kiti sveikino minėjimo dalyvius, linkėjo būti labiau matomiems. Nėra abejonės, kad šio Sąjūdžio nariai dirba labai svarbų darbą ir su jaunąja karta, ir su suaugusiais žmonėmis. Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad apie 70 suaugusių narių ir 80 jaunųjų valančiukų vienijantis Marijampolės blaivystės sąjūdis nėra gausi organizacija, tesudaranti apie 0,3 proc. nuo visų savivaldybės gyventojų. Tad peršasi išvada, kad blaivystė ir jos propagavimas Marijampolėje nėra labai populiarus dalykas. Kokios gi to priežastys?

Sveikindamas Marijampolės Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės Sąjūdžio narius jų organizacijos 25-mečio proga, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Marijampolės skyriaus pirmininkas ir kandidatas į Marijampolės savivaldybės merus 2015 m. rinkimuose Valdas Pileckas teigė, kad tik blaivi tauta gali būti aktyvi ir kurianti, pasidžiaugė Blaivystės Sąjūdžio savanorių reikšmingu ir reikalingu Marijampolei ir Lietuvai darbu bei atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis Lietuva patenka į daugiausiai grynojo alkoholio, tenkančio vienam gyventojui, išgeriančių šalių trejetuką, atsilikdama tik nuo kaimyninės Baltarusijos ir Moldovos bei lenkdama Rusiją.

Aišku, kad šį rezultatą labai įtakoja alkoholio reklama, nukreipta į alkoholio vartojimo skatinimą jaunimo tarpe. Apie tai jau buvo rašyta straipsnyje „Alkorezervo viliotinis“, išspausdintame Miesto laikraščio 2014 m. spalio 10 d. numeryje. Bet kokiu atveju tokia statistika verčia sunerimti. Bet ar kalta tik reklama?

Lietuva 50 metų praleido okupuota Sovietų sąjungos, kurioje girtavimas buvo skatinamas tam, kad priklausomybę alkoholiui turinčias mases būtų lengviau valdyti. Lietuvoje per šį laikotarpį užaugo ir subrendo dvi kartos, kurių aplinkoje girtavimas buvo tapęs natūraliu reiškiniu. Pasikeitė ir išgertuvių „tradicijos. Jei tarpukario Lietuvos kaime trims ūkininkams susirinkus pasikalbėti apie žemdirbiškas problemas visam vakarui užtekdavo ant stalo pastatyto vieno vadinamojo „piemenuko“ (0,3 l talpos butelio) degtinės, tai sovietmečiu pobūviams ar eilinėms išgertuvėms jos reikėdavo jau bent 5 kartus daugiau – ne mažiau kaip po puslitrį „ant galvos“. Tad nenuostabu, kad sėkmingu įmonės vadovu Tarybų Lietuvoje buvo laikomas tas, kuris sugebėdavo daug išgerti. Taigi, ko gero, trečioje pasaulyje labiausiai girtaujančių šalių vietoje esame ne tik dėl prekybininkų reklama į alkoholio liūną stumiamo jaunimo, bet ir dėl polinkį gausiai išgerti sovietmečiu išsiugdžiusių kai kurių vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaunimui rodo blogą pavyzdį.

O gal Marijampolėje alkoholio suvartojimas yra mažesnis lyginant su Lietuvos vidurkiu? Atrodo, kad ne. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro išleisto leidinio „Visuomenės sveikatos būklė savivaldybėse 2013 m.“ duomenimis Marijampolės savivaldybėje mirtingumas nuo alkoholio sąlygotų priežasčių viršija Lietuvos vidurkį ir yra daugiau kaip 5 kartus didesnis negu Kazlų Rūdos savivaldybėje. Tad džiaugtis neturime kuo.

Taigi esant tokiai situacijai, yra visiškai suprantama, kad Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiui veikti ir gausinti savo narių gretas Marijampolėje yra sudėtinga. Nelabai padeda tam ir vietos valdžia, kuri per pastaruosius 14 socialdemokratų valdymo metų labiau prisidėjo ne prie blaivystės idėjų sklaidos, bet prie jų diskreditavimo. Pakaktų prisiminti per šį laikotarpį ne vieno pastebėtus kai kada alkoholiu padvelkiančius savivaldybės administracijos pastato kai kuriuos kabinetus ir koridorius, kai kurių neeilinių vietos valdžios žmonių pobūvius Adomiškių komplekse ar spaudoje prieš keletą metų aprašytą kelių savivaldybės administracijos vadovaujančių darbuotojų (socialdemokratų) išvyką pasilinksminti į vieną Juodkrantės viešbučių vietoje konferencijos Klaipėdoje.

Dar visai neseniai marijampoliečiai juokaudavo, kad visus reikalus savivaldybės administracijoje reikia stengtis susitvarkyti iki pietų, nes po pietų dažnai arba kai kurių vadovaujančių pareigūnų neįmanoma rasti, arba su jais būna nelengva susikalbėti, nes jie sunkiai valdo liežuvį. Juokaudavo ir ironizuodavo, jog anksčiau kai kuriems buvusiems mero patarėjams darbo kabinete labiau buvo reikalingas ne kompiuteris, bet šaldytuvas, skirtas įvairiems gėrimams atvėsinti.

Tad, kai tokį „pavyzdį“ vietos bendruomenei rodo iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi kai kurie savivaldybės valdininkai, nereikėtų turėti didesnių vilčių, kad pradės mažėti alkoholio vartojimas paprastų marijampoliečių tarpe. Norėtųsi tikėti, kad po 2015 m. kovo 1 d. vyksiančių savivaldybės tarybos rinkimų Marijampolėje turėsime tokią vietos valdžią, kuriai priklausantys pareigūnai pradedant meru ir baigiant eiliniu administracijos darbuotoju savo asmeniniu pavyzdžiu skleis blaivystės idėjas ar bent nebus siejami su nesaikingu alkoholio vartojimu. Tada ir Blaivystės Sąjūdžio darbas Marijampolėje bus veiksmingesnis.

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys