– Savo paskaitoje, kai Jums buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas, sakėte, kad Europa turi moralinį pranašumą prieš V. Putino Rusiją? Ką turite omenyje?
– Europoje turime tokias vertybes, kaip padorumas, legalumas, teisingumas, gerumas, tolerancija, ir tai yra priešinga tam, kaip veikia V. Putinas. Jo veiksmai grįsti baime, melu ir fanatizmu. Jo valstybė – tai grobuonis, kuris yra piliečio ir visuomenės priešas. Tai labai aiškiai rodo visuomenės apklausos Rusijoje, žmonės netiki, kad valstybė juos galėtų apginti kasdieniame gyvenime.
Ten stulbinamas korupcijos ir privataus verslo nusavinimo lygis. Žmonės įkalinami visiškai neteisėtai, tereikia prisiminti Sergejaus Magnickio – kalėjime mirusio teisininko – atvejį. Europoje tai būtų neįsivaizduojama. Tad labai svarbu suprasti, kad tai – ne ginčas tarp iš esmės panašių sistemų, turinčių pagrįstus argumentus. Tai – kova tarp gėrio ir blogio.
– Bet ar manote, kad Europa išlaiko šį moralinį pranašumą, kai matome, kokia skirtinga netgi tos pačios Rytų Europos reakcija į Rusijos agresiją?
– Tikrai nemanau, kad mes idealūs. Rusija gali pasinaudoti visomis mūsų silpnybėmis. Kas kartą mums suklydus, „Russia Today“ ir „Sputnik“ iš to išpūs muilo burbulą, nes jie nori pasakyti, kad Vakarai nėra geresni už Rytus. Tad geriausias būdas gintis nuo putinizmo – jo apraiškų ieškoti savo visuomenėse ir stengtis jas pašalinti. Reikia išsivalyti ir prižiūrėti savo namus. Vienoms šalims tai sekasi geriau nei kitoms, ir tos valstybės, kurios turi daugiausiai vidinių problemų, yra labiausiai neatsparios šiam hibridiniam karui, kuris atkeliauja iš Rytų.
– Geopolitiškai Baltijos šalys yra gana arti Rusijos, tad jos atrodo labiau pažeidžiamos. Tačiau Jūs sakote, kad tam tikra prasme jos yra pranašesnės už kitas Rytų Europos šalis.
– Puikiai suvokiate tikrąją situaciją. Visada buvau labai dėkingas lietuviams, latviams ir estams už šios pasaulio dalies geopolitikos pamokas. Nuo pat 10-ojo dešimtmečio pradžios žinojote, kad Rusijoje nieko gero nesiklosto, nes KGB nebuvo išrauta su šaknimis, komunizmo nusikaltimų niekas neanalizavo, rusiškas imperializmas ir noras valdyti šalia jos esančias šalis niekur nedingo. Tai buvo didžiulės problemos, kurios anksčiau ar vėliau būtų atvedusios į saugumo krizę, dabar ją ir turime.
Jūsų privalumas yra tas, kad tą situaciją suprantate. Deja, Europoje yra šalių, kurios to nesuvokia, – Bulgarija, Slovėnija, Kroatija, Austrija, tam tikru lygiu Slovakija. Tos šalys tampa labai pažeidžiamos Rusijos spaudimo, o jūsų imunitetas veikia geriau.
– Kodėl jos tokios neatsparios? Ar Vengrija, Slovakija, Čekija pamiršo 1956-uosius ir 1968-uosius? Ar praėjo per daug laiko?
– Manau, kad egzistuoja tam tikra vidinė politinė trauma. Daugelis žmonių jaučiasi kalti, kad kolaboravo po 1968-ųjų. Disidentinis judėjimas buvusioje Čekoslovakijoje nebuvo labai didelis ir neturėjo gilių šaknų, nors ir buvo žymus Vakaruose. Tad jo šlovinimas nelabai patinka tai kolaborantų daliai. Taip yra buvusioje Čekoslovakijoje. Rusiški pinigai taip pat labai veiksmingi perkant nuomonę.
Vengrijoje yra kiek kitaip – ten egzistuoja nusivylimas Vakarais, manoma, kad Vakarai nesupranta Vengrijos ir nuolat ją kritikuoja. Tačiau nors Viktoro Orbano žingsnis V. Putino link ir kiek oportunistiškas, kelia nerimo tai, kad V. Orbano elgesys primena V. Putino.
O buvusioje Jugoslavijoje nėra jokios istorinės atminties, kad Rusija būtų buvusi problema. Tai nebuvo Varšuvos pakto dalis, jie nebuvo okupuoti, tad jie nesupranta, ko žmonės taip išsigandę. Bulgariją Rusija išvadavo nuo turkų, tačiau milžiniška korupcija ir organizuotas nusikalstamumas Bulgarijoje nustūmė nepriklausomus ir provakarietiškus balsus į paraštes.
– Įprastą karą žmonės gali lengvai atpažinti, dabar gal jau ir informacinį, propagandą. Kokie hibridinio karo elementai atpažįstami sunkiau?
– Rusija puola visais frontais. Pavyzdžiui, internetinių naujienų portalų komentaruose, kur skleidžiama žinia, kad Lietuva – viena didelė nesėkmė, Vakarai neateis į pagalbą. Šitaip bandoma demoralizuoti viešąją nuomonę. Juodi pinigai politikoje sukuria įvaizdį, kad politikus, partijas, žiniasklaidą galima nupirkti, tad žmonės nustoja pasitikėti politine sistema.
Nesėkmės teisinėje sistemoje sukuria įspūdį, kad nusikaltėliai vaikšto laisvi ir nenubausti, o visuomenė nusiteikusi prieš neturtingą ir sąžiningą, bet palaiko turtingą sukčių, tai irgi padeda Rusijai. Įtartinos nevyriausybinės organizacijos, keistos, neaišku kieno palaikomos organizacijos. Rusija ieškos bet kokios silpnybės visuomenėje ir pasinaudos ja, jei tik galės.
Ji tai daro instinktyviai ir automatiškai, tačiau kartu viskas ir koordinuojama. Tad vadinu tai jungtine grėsme, kai puolimas vyksta visais frontais. Mums reikia bendro, vieningo pasipriešinimo.
– Tačiau štai Švedijos parlamento pirmininkas pabrėžia, kad Švedija jau šimtus metų nematė karo, kai jo klausiama, ar Baltijos šalys galėtų kliautis Švedijos pagalba NATO, jei būtų užpultos. Manote, kad, pavyzdžiui, Švedijos visa tai neliečia?
– Pasakysiu nemalonią žinią švedams, tačiau regione jie eksportuoja nestabilumą būdami taip užtikrinti, kad pasaulio problemos jų neliečia, kai kalbama apie kariuomenę. Tai klaidinga. Rusai labai domisi Švedija, ypač jiems įdomi Gotlando sala, turinti didžiulę strateginę svarbą Baltijos jūroje.
Švedai elgiasi neatsakingai, neskirdami pakankamai pinigų gynybai, kad galėtų, pavyzdžiui, bent jau savaitgalį palaikyti pakėlę į orą savo aviaciją. Manau, kad švedai po truputį bunda, nesu tikras, ar galima tikėtis, kad jie netrukus prisijungtų prie NATO, nors nuomonės ten ir kinta.
Tačiau manau, kad NORDEFCO, Šiaurės gynybos bendradarbiavimas, kuris dabar vienija tik Skandinavijos šalis, siūlo puikią platformą regioninei gynybai. Ten turėtų prisijungti ir Baltijos šalys, ir gal tai būtų netgi vertingiau nei NATO, nes tai jungtų labai panašias grėsmes jaučiančias ir panašiai reaguoti turinčias valstybes. Ir toks bendras Šiaurės gynybos planavimas būtų labai veiksminga rusų atgrasymo priemonė.
– Ar manote, kad vis dar yra vertybių ir principų, už kuriuos europiečiai būtų pasirengę mirti?
– Kaskart, kai ugniagesys puola į liepsnojantį pastatą, jis rizikuoja mirtimi už Vakarų sistemą, taip pat ir policininkai, gaudantys nusikaltėlius, ar kariai, siunčiami į misijas Afganistane ar dabar vėl Irake.
Tad galbūt mes kartais per kritiški Vakarų moraliniam tvirtumui, gal viskas ne taip blogai. Rusiją turime matyti kaip grėsmę, kiekvienas atskiras žmogus, kurioje Vakarų šalyje jis bebūtų, turi suprasti, kad laisvės ir įstatymo valdžios negaus už dyką.
Karolis Kaupinis, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama”
