G. Landsbergis. Ar esame pasirengę pasitikti naująsias galimybes ir grėsmes?

2009-aisiais du pusbroliai suomiai – Mikael’is ir Niklas Hedai – svarstė, kaip išsaugoti bankroto link judančią savo video žaidimus mobiliesiems įrenginiams kuriančią kompaniją „Rovio mobile“. Netikėtai vienam iš jų į galvą šovė mintis apie išmaniesiems telefonams skirtą žaidimą, kurio tikslas – pirštu laidyti paukščius į žalias kiaules. Idėja iš pradžių net patiems kūrėjams atrodė kiek absurdiška, tačiau jie vis dėlto ryžosi ją įgyvendinti. Šimto tūkstančių eurų investicija per penketą metų kompaniją „Rovio“ išaugino iki bemaž 6 milijardų vertės korporacijos, o tuo metu žaidimą „Angry Birds“ kasdien žaidžia iki milijardo žaidėjų.

Šiandien mokomės nebežiūrėti su šypsena į studentus, pasakojančius apie tėvų bute arba bendrabutyje su kursiokais kuriamą programėlę, kuri tikrai pakeis pasaulį. Man pačiam teko susipažinti su lietuviais, kurie su neįtikėtinu užsidegimu pasakojo apie savo kompanijos „Friday Lab“ produktą „Deeper“ (mobiliuoju telefonu valdomą žvejams skirtą sonarą žuvų srautų sekimui)– ir išties, kiek vėliau apie juos skaičiau pasaulio spaudoje – žurnale „WIRED“.

Po truputį priprantame prie start-up’ų, apps’ų, išmaniųjų telefonų bei kitų, XXI technologinį amžių apibūdinančių, skambių žodžių. Naujas amžius atveria naujas galimybes, tačiau mes jų dar iki galo nesuvokiame. Tai kuria tam tikrą nesaugumo jausmą, tačiau akivaizdu, kad mums teks išmokti tomis atsiveriančiomis galimybėmis pasinaudoti.

Viena iš tokių galimybių – ES startuojanti nauja iniciatyva – „Horizontas 2020“. Šiai programai numatyta bemaž 80 milijardų eurų nuo 2014 iki 2020 metų. „Horizontas“ skirtas finansuoti tyrimus ir inovacijas bei atkurti ES konkurencingumą. Lietuvai tai puiki galimybė stiprinti savo potencialą inovacijų srityje.

Mūsų didžiausias turtas – Lietuvos žmonių darbštumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, noras nuolatos mokytis ir tobulėti, drąsa priimti įvairius iššūkius. Lietuvoje besikuriančios inovatyvios kompanijos, sustiprintos ES programų finansavimo, pritrauks daugiau protų, plės veiklą, sugrąžins į Lietuvą užsienyje mokslus baigusius ar šiuo metu ten dirbančius žmones.

XXI amžius išsiskiria ne tik naujomis galimybėmis – interneto išplitimas bei masiškas jo naudojimas patogus ir piktavaliams. Šios grėsmės nėra tokios ryškios, kaip galbūt esame įpratę, nes jų nebegalime įsivaizduoti kaip iš Šiaurės miestelio pajudančios tankų kolonos sausio 13-ąją ar desantininkų šturmuojamo televizijos bokšto. Jos reiškiasi per moderniąsias informacines technologijas ir tokias sritis kaip energetika ar ekonomika. Rusija dabar kuria nebe geležimi ir brutalia jėga klijuojamą imperiją, o vamzdžiais ir laidais susaistytą, priklausomų, satelitinių tautų ir valstybių erdvę, kur prie laidų ir vamzdžių kontrolės dera ir protų užvaldymo taktikos.

Lietuvoje garsiai nuskambėjo istorija, kai 2013 vasarą buvo sutrikdytas didžiausio interneto tinklalapio „Delfi“ darbas. Visi – nuo valstybės institucijų iki verslo atstovų – suskubo rūpintis kibernetiniu saugumu. Juk iš esmės kiekvieno mūsų kasdienis gyvenimas jau tapo priklausomas nuo interneto: skaitome naujienas, susimokame mokesčius, įmonės parduoda paslaugas, bankai vykdo milžiniškas finansines transakcijas.

Ar pagalvojame, kas nutiktų, jeigu vieną dieną dėl kibernetinės atakos nustotų veikti kompiuteriai, reguliuojantys lėktuvų srautus, elektrinių apkrovimus ar tarpbankinius atsiskaitymus? Galime tikėtis, kad Lietuvoje taip neatsitiks, tačiau daugelyje pasaulio valstybių tai jau – realios grėsmės.

2010-ųjų gegužę vyko plačiai neskelbtos pratybos „Baltic Cyber Shield“ (Baltijos kibernetinis skydas). Pratybose dalyvavo NATO, Švedijos, Latvijos ir Lietuvos pareigūnai. Pirmą kartą buvo sukurta simuliacija, kuria mėginta išsiaiškinti, kokias galimybes valstybės turėtų atsilaikyti prieš agresyvią ataką, kuria norima sustabdyti šešių elektrinių veiklą.

Pratybos vyko itin realistiškomis sąlygomis – tiek įranga, tiek žmonių pasiruošimas buvo toks, koks būtų ir realybėje. Ir nors pratybomis buvo siekiama išsiaiškinti, kuri iš šešių besiginančių komandų apsigins geriausiai, pasibaigus puolimui šypsojosi tik puolančiųjų vadas. Nesunku įsivaizduoti, kokios pasekmės lauktų bet kurios Baltijos valstybės, jeigu tikros atakos atveju būtų išjungta nors viena elektrinė. Ir, deja, tai nėra vien tik pratybų ar fantastinio apsakymo scenarijus.

2009-aisiais JAV naujienų agentūros paskelbė, kad 2005 ir 2007-aisiais Brazilijos miestuose elektros dingimas buvo iššauktas kibernetinių atakų. 2007-aisiais nežinomi programišiai įsilaužė į Pentagono duomenų bazes ir pavogė terabaitą duomenų (ataka, kai kurių analitikų vertinimu, prilyginta Perl Harboro užpuolimui II Pasaulinio karo metu).

Ar suvokiame, kad tai, kuo taip didžiuojamės – interneto greičiu bei sklaida – gali tapti ir didžiausia grėsme? Kuo daugiau žmonių naudojasi internetu, tuo daugiau jų nukenčia atakos atveju.

Nuo kibernetinių atakų prieš Lietuvos valdžios institucijų internetinius puslapius ir šalies naujienų portalus iki Maskvoje diriguojamų propagandinių politinių veiksmų, žlugdant Lietuvai svarbius energetinius projektus. Visa tai, ką patyrėme per pastaruosius metus, iliustravo naujųjų grėsmių, su kuriomis turi dorotis šių dienų Lietuvos valstybė, pobūdį ir mastą.

Akivaizdu, kad ne visados gebėsime susidoroti su visais mums kylančiais iššūkiais vieni patys. Su daugeliu panašių naujųjų grėsmių šiuo metu susiduria visa Europa. Vokietijoje regime skandalą dėl duomenų apsaugos (kibernetinio saugumo sritis), Rytų Europoje stiprėja Rusijos įtaka žiniasklaidai, prorusiškoms jėgoms masiškai supirkinėjant laikraščius, televizijas ir kitus visuomenės informavimo kanalus.

Matant šias XXI a. grėsmes kyla natūralus klausimas: ar Lietuva geba tam pasipriešinti? Ar mūsų šalies ir visos Europos politinis elitas turi atsakymus į XXI a. grėsmes iš Rytų? Deja, manau, kad, nors turime gerų šių saugumo sričių ekspertų tiek akademiniame pasaulyje, tiek versle, tačiau į politinį lygmenį pakankamai dėmesio naujosioms grėsmėms vis dar nėra prasiskverbę.

Iš minkštųjų Rusijos grėsmių Lietuvai išskirčiau dvi ypač aktualias, į kurias aiškaus atsako mūsų politikai vis dar nėra pateikę. Tai – kibernetinis saugumas ir informacinės erdvės apsauga. Šių dviejų grėsmių suvaldymas pirmiausiai yra Lietuvos vidaus politikos klausimas, tačiau, matant informacijos globalizacijos mastus, neišvengiamai turėsime pradėti galvoti, o kuo šiose srityse mums pagelbėti gali Europa. Lygiai taip pat, kaip susidūrę su brutaliu spaudimu energetikos sektoriuje, kreipėmės į ES ir gavome reikiamą teisinę ir finansinę pagalbą.

Europą turime pasitelkti kovodami su XXI amžiaus grėsmėmis, nes jos peržengia vienos ar kelių valstybių ribas, dažnai yra sunkiai kontroliuojamos ir jų suvaldymui riekia didelių resursų. Vertinant šias aplinkybes ir tą faktą, kad informacija yra globali, ji nepaiso nei valstybių sienų, nei (dažniausiai) nacionalinio reguliavimo taisyklių, reikia pradėti kalbėti apie visos Europos Sąjungos kibernetinio saugumo ir informacinės erdvės apsaugos politiką.

Prisiminkime, kad ir „Pervyj Baltisky“ TV kanalo informacinę provokaciją. Nors kanalas transliuoja Lietuvos žiūrovams, tačiau jis registruotas ir veikia iš Latvijos. Dėl šios priežasties pati Lietuva sankcijų „Pervy Baltysky“ taikyti negali. Tam reikia Latvijos pagalbos ir mūsų informacinės erdvės apsauga priklauso nuo to, kaip ta pati problema atrodys Latvijos žinyboms. Tokiu atveju atsiranda bendro europinio reguliavimo poreikis. Todėl, jeigu norime turėti tvirtą ir efektyvų atsaką, mums reikia ir bendro bei koordinuojamo Europos Sąjungos indėlio.

Kalbėdami apie valstybės kibernetinio saugumo didinimą, pirmiausia turime suvokti, kad valstybė nepajėgi išlaikyti tokių specialistų, kuriuos samdo privačios bendrovės. Tačiau mes galime kreiptis į juos, kai laikas ateis, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena – Lietuvoje ar ne. Man pačiam teko kalbėtis su keliais informacinių technologijų specialistais, dirbančiais didžiausioms pasaulio IT kompanijoms – jie mielai dalinasi savo žiniomis bei siūlo pagalbą, jeigu tik Lietuvai jos reikėtų. Iškilus pavojui, neabejoju, kad daugelis jų griebtų klaviatūras eitų į XXI frontą kaip XXI amžiaus Lietuvos kibersavanoriai.

Tad viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų iniciatyvumo ir gebėjimo inovatyviai ir lanksčiai bei kūrybiškai spręsti problemas, su kuriomis susiduriame.

Artėjantys Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai galėtų tapti puikia proga ir platforma kalbėti ir diskutuoti ne tik apie praeities dalykus, biografijos peripetijas ar „kas labiau kaltas”, bet pirmiausia tartis ir ieškoti naujų idėjų ir inovatyvių sprendimų minėtiems iššūkiams įveikti ir kartu kurti ateities Lietuvą.