Investicijos Marijampolėje gerokai sumažintų nedarbą

Prieš gerą pusmetį stambi JAV žemės ūkio technikos gamintoja „Kinze Manufacturing“ atidarė gamyklą Trakų rajone. Tai pirmoji šios JAV kompanijos, kuri pasižymi savo produktų inovatyvumu, gamykla ne JAV teritorijoje. Įdomu ne tik tai, kad kompanija tokiam reikšmingam savo plėtros žingsniui pasirinko būtent Lietuvą, bet ir tai, kad šis žingsnis simbolizuoja vieną svarbiausių Lietuvos atsigavimo po ekonominės krizės rezultatų – plūstančias tiesiogines užsienio investicijas. Būtent investicijos yra viena pagrindinių priemonių po kriziniu laikotarpiu Lietuvoje kurti naujas darbo vietas. Vien minėtoji „Kinze Manufacturing“ investuodama 22 mln. litų sukurs 250 naujų darbo vietų tradicinės apdirbamosios pramonės sektoriuje.

Kodėl miniu „Kinze Manufacturing“ atvejį? Pirmiausiai todėl, kad tai yra geras tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje pavyzdys. O taip pat ir todėl, kad išgirdus apie šios kompanijos įsikūrimą mūsų šalyje, manęs neapleidžia klausimas – o kodėl investuotojas pasirinko būtent Trakų rajoną? Kodėl investicija susijusi su žemės ūkiu neatkeliavo į žemės ūkio kraštą Marijampolę?

Marijampolėje investicijos gali kurti naujas darbo vietas

Marijampolė Lietuvos mastais, pagal vietinio ūkio struktūrą yra savotiškas žemės ūkio klasteris. Tai reiškia, kad čia susitelkia viename ūkio sektoriuje (Marijampolės atveju – žemės ūkio) veikiančios verslo įmonės, kurios tarpusavyje sąveikauja (pavyzdžiui, tiekia viena kitai paslaugas) ir taip sukuria palankią aplinką kitoms šio sektoriaus įmonėms įsikurti Marijampolėje. Klasterių, natūralių ar dirbtinių, suformavimas, pirmiausiai padeda padidinti tos šakos, kurioje klasteris kuriasi, konkurencingumą ir pritraukia į jį investicijas.

Marijampolėje – viename iš didžiausių Lietuvos žemės ūkio centrų – yra įsikūrę daug šio sektoriaus įmonių, pradedant pačiais žemdirbiais, žemės ūkio produktų perdirbimo įmonėmis (pavyzdžiui, Cukraus fabrikas) ir baigiant trąšų sektoriaus gigantais. Nepaisant viso to, prieš gerą pusmetį pasaulyje lyderiaujanti stambi JAV žemės ūkio technikos kompanijas „Kinze Manufacturing“ atidarė savo fabriką ne Marijampolėje, o su žemės ūkiu mažai, ką bendro turinčiame Trakų rajone.

Iš vienos pusės, apskritai yra gerai, kad investicijos ateina į Lietuvą ir tai didžiulis agentūros „Investuok Lietuvoje“, kuris dirba didelio neigiamo politikų spaudimo sąlygomis, nuopelnas. Tačiau investicijas pritraukus į šalį, jų paskirstymas po ją jau nebėra vien nacionalinės valdžios institucijų reikalas. Tai yra ir vietos valdžios problema arba galimybė. Viskas priklauso nuo vietos valdžios požiūrio į investicijas ir gebėjimų su tomis investicijomis dirbti.

Taigi, prisimenant „Kinze Manufacturing“ atvejį, kyla klausimas: ar Marijampolės valdžia daro bent kažką, kad panašūs investuotojai ateitų į mūsų miestą ir rajoną? Ar Marijampolė turi veiksmingus investicinius planus? Ar savivaldybės vadovai domisi, kokios kompanijos apskritai ketina investuoti Lietuvoje? Ar kalbasi ir derasi su tokiomis institucijomis kaip „Investuok Lietuvoje“, kad jos atkreiptų investuotojų dėmesį į Marijampolę?

Tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti vietos politikai. Tačiau, deja, žinant pastaruoju metu jų sluoksniuose vyraujančią nuostatą, kad investicijos, ypač užsienio, jiems yra nekvestionuotinas blogis, atsakymą galime nujausti – tamsumas ir nekompetencija užgniaužia bet kokią mintį, jog situacija Marijampolėje galėtų būti šiek tiek kitokia.

Mūsų savivaldybėje vyrauja politikų nuostata, kad investuotojai ir investicijos yra blogis, kuriam valdžia bet kokia kaina, o dažniausiai tiesiog neveiklumu, turi pasipriešinti. Kaip argumentas už tokią priešinimosi investicijoms politiką jie pateikia metų nusikalbėjimo titulo vertą frazę: „nenorime „vergauti“ užsieniečiams“. Už šio emocingo pasakymo tikriausiai slypi provincialus įsitikinimas, kad atėjęs investuotojas sudarys konkurenciją vietos įmonėms, ypač stambiosioms, su kuriomis senoji politikų karta vienaip ar kitaip yra susijusi. Tačiau paaiškinkite man, kokią konkurenciją Marijampolėje veikiančioms įmonėms gali sukelti, pavyzdžiui, žemės ūkio technikos gamykla („Kinze Manufacturing“ Trakų rajone atvejis) arba norvegiškas žvejybos įrangos fabrikas („Egersund Net“ privačiame Tauragės industriniame parke atvejis), arba medicininės įrangos gamykla („Intersurgical“ Pabradėjė atvejis)?

Tokie investuotojai nesukelia konkurencijos vietos rinkoje, nes jie gamina produkciją eksportui. Todėl vienintelės „pasekmės“, kurias jie gali sukelti vietos ūkiui, – tai sukurti šimtus naujų, dažniausiai kvalifikuotų darbo vietų su didesniu nei vidutinis darbo užmokesčiu ir per gyventojų pajamų mokestį padidinti savivaldybės biudžeto lėšas, kurias būtų galima papildomai skirti, kad ir miesto gatvių sutvarkymui.

Štai vasario 1 d. Marijampolės savivaldybėje buvo registruoti beveik 3800 bedarbiai. Lyginant su 2008 m. jų dėl krizės padaugėjo 2800. Tai reiškia, kad kiekviena nauja darbo vieta Marijampolėje yra labai svarbi ir tiek nacionalinė, tiek vietos valdžia turėtų tam skirti didžiausią dėmesį. Šis dėmesys turėtų ir galėtų atsispindėti per investicijų pritraukimą, nes tai yra vienas patvariausių naujų darbo vietų kūrimo būdų šiuo metu.

Pati savivaldybė turi užsiimti „investicijų medžiokle“

„Investicijų medžioklė“ – tai procesas, kai patys tie, kuriems investicijų reikia (mūsų atveju vietos valdžia), jų ieško, patys kalbasi su potencialiais investuotojais, sudaro jiems sąlygas, mikroklimatą ir galiausiai patys juos pritraukia. XV-oji Andriasu Kubiliaus Vyriausybė tokiu būdu, labai valingomis ir daug laiko bei jėgų pareikalavusiomis pastangomis sugebėjo į Lietuvą pritraukti tokius pasaulinio lygio gigantus kaip „Barclays“ ar „Western Union“. Šį darbą pratęsia agentūra „Investuok Lietuvoje“ ir jau skelbia ne tik apie gerus į Lietuvą plūstančių investicijų rezultatus, bet ir apie stipriai augančius investicijų ne į Vilnių kiekius. Taigi, investicijų pritraukimo „mašina“ visos valstybės mastu jau veikia gerai ir tai įvyko ne šiaip sau, o labai tikslingai ir planingai „investicijas medžiojant“.

Į šią „medžioklę“ įsitraukti privalo ir Lietuvos savivaldybės. Marijampolė galėtų parodyti pavyzdį ir tapti investicijų prisitraukimo vėlevneše tarp Lietuvos savivaldybių, nes tam turime palankias sąlygas – tiek ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgą (ypač apdirbamojoje pramonėje), tiek ir galimybes patys rengti reikiamus specialistus (kolegija ir profesinio rengimo centras), tiek ir gerai išvystytą logistikos infrastruktūrą bei pakankamą kiekį įmonių plėtrai reikalingų teritorijų miesto pašonėje. Be to esame netoli kito svarbaus Lietuvos ekonominio vystymosi centro – Kauno – o tai didelis privalumas. Trūksta vienintelio dalyko – vietos valdžios pastangų.

Savivaldybės politikai tokias pastangas galėtų pademonstruoti ir investicijų pritraukimo procesą paspartinti gana paprastai. Pradžiai užtektų dabar, svarstant savivaldybės biudžetą, priimti sprendimą reorganizuoti savivaldybės administracijos Planavimo ir investicijų skyrių bei vietoje jo įkurti „Marijampolės investicijų agentūrą“. Tai galėtų būti pusiau nepriklausoma agentūra atsakinga už investicijų pritraukimą tiesiogine šių žodžių prasme. Tokia agentūra galėtų atlikti tyrimus apie Marijampolės investicinį klimatą, konsultuodamasi su minėtąja prie Ūkio ministerijos veikiančia „Investuok Lietuvoje“ agentūra sukurti investicijų pritraukimo į Marijampolę strategiją (be abejo tvirtinamą politinių Marijampolės vadovų) ir tiesiogiai užsiimti „investicijų medžiokle“ (tiek palaikant ryšius su „Investuok Lietuvoje“, tiek ir tiesiogiai kalbantis su kompanijomis, kurios galėtų investuoti arba plėstis Marijampolėje, tiek ir pristatant Marijampolę kaip investicijoms Lietuvoje patraukliausią regioną).

Tokį sprendimą priimti ir įgyvendinti šiuo metu yra pats geriausias laikas, nes yra svarstomas savivaldybės biudžetas. Naujai institucijai įkurti be abejo reikėtų skirti papildomus biudžeto asignavimus, tačiau tai reikia daryti tik iškeliant aiškų investicijų rezultatų lūkestį, kurio išpildymo nauja agentūra turi siekti. Agentūros įkūrimas nebūtų biurokratinio aparato plėtimas, nes žvelgiant į Marijampolės savivaldybės biudžetą labai aiškiai matosi visos galimybės sutaupyti kitose srityse: pradedant socialine parama, kuri tikrai gali būti skirstoma žymiai efektyviau (o ir pritraukus naujų darbo vietų, socialinės paramos reiktų mažiau dėl mažėjančio nedarbo) arba atsisakant tokių keistų bei panaudojimo tikslingumu abejotinų biudžeto eilučių kaip „Mero fondas“.

Tai yra tik vienas iš galimų pasiūlymų, kaip per investicijų pritraukimą paskatinti Marijampolei reikalingų naujų darbo vietų kūrimą. Turint omenyje, kad Marijampolė pagal tiesioginių užsienio investicijų kiekius nuo šalies vidurkio atsilieka daugiau nei 7 kartus – investicijų pritraukimas miesto valdžiai šiuo metu turi būti labai svarbus uždavinys.

Andrius Vyšniauskas

Šešėlinės Vyriausybės kancleris