Jablonskio ir kalbos žemė

1920 m. gegužės 15 d. Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis – valstybės galutinis teisinis įforminimas, mat Steigiamasis Seimas, aukščiausia politinė ir valdžios institucija, piliečių atstovybė, turėjo toliau vykdyti Vasario 16-sios aktą ir, tęsdamas Lietuvos Valstybės Tarybos darbus, padėti teisinius, ekonominius, administracinius Lietuvos valstybės pamatus.

Pirmajam posėdžiui pirmininkauja G.Petkevičaitė-Bitė. “Žurnalistams tai buvo pasaulinė sensacija” (K.Grinius) – pirmininkė moteris! A.Smetona perduoda valstybės vadovo įgaliojimus Steigiamajam Seimui. Visi džiaugiasi. Posėdyje daug svečių – ir Jablonskis, Vaižgantas, kiti.

Jablonskis, kaip žinote, jau seniai nevaikščiojo, į posėdį atvežtas vežimėliu, – ir apskritai vežimėlis ne vienoje nuotraukoje neatskiriamas J.Jablonskio palydovas. Ir štai atsiminimai: “Didžiausiam Tumo nustebimui, kai buvo keliamos ovacijos, Jablonskis atsistojo ir karštai plojo”.

Atsistojęs plojo kojų nevaldantis atkurtos valstybės pilietis…

******

Šiuo amžininkų atsiminimu pradedu dėl to, kad kad man šis epizodas labai graži piliečio santykio su savo valstybe metafora. Dėl to, kad 2010 – J.Jablonskio 150-ojo gimtadienio metai. Oficialiai Lietuvoje tie metai skiriami Žalgirio mūšio 600-mečiui ir atkurtos valstybės 20-mečiui. Gerai. Bet bent jau Sūduvoje (Suvalkijoje) juos reikėtų neabejojant skelbti Jablonskio metais. Ir tikrai ne vien Jablonskio – kalbininko. Ar ne didžiausi J.Jablonskio nuopelnai ir daug platesniuose lietuvių tautos telkimosi darbuose, valstybės kūryboje, juk lietuviai – kas uždraus taip pakylėtai sakyti – savo naujųjų laikų valstybę susikūrė ant knygnešių pečių, ant žodžių ir gramatikos pamatų. Apie tai miela čia kalbėti, nes mūsų gimtajame krašte šis santykis tarp kalbos ir tautos, tarp kalbos ir valstybės, tarp kalbos ir pilietiškumo supratimo kaip niekur kitur Lietuvoje yra tikrai autentiškas, jis labai svarbus, ypatingas mūsų mentaliteto dėmuo, kultūrinio ir istorinio pasididžiavimo (ir pasipuikavimo) šaltinis; iš čia kilęs ryškiausias kultūringos tautos ir civilizuotos valtybės požymis – bendrinė kalba.

Taigi šiandien turime ir oficialią progą, tą Jablonskio gimtadienį, atsukti akis ir širdis į visas plačias jo vagotas kalbos, kultūros ir visuomenės gyvenimo sritis.

Žinoma, J.Jablonskis pirmiausia kalbos žemės vyras: kalbos mokslininkas ir normintojas, gramatikų autorius, terminologas, žodynininkas – toks jis pažįstamas plačiai ir bemaž visų. Gimnazistai per kokį minėjimą pasakotų: jis ir mokinuką išradęs – jauno jautuko vardu pavadinęs; ir mokyklą sugalvojęs (o jos žodžius konkurentus mokslainę, mokslovę, mokslinyčią, mokslabutį, iškalą ar šuilę į šiukšlinę išmetęs), net pirmadienį, antradienį…, sekmadienį vietoj panedėlio, utarniko …, nedėlios mums sukūręs…

Kalbos norminamoji veikla jo, rodos, suvokta kaip viena iš svarbiausių ir lietuvių valstybės kūrimo formų. Bet anaiptol ne vienintelė. Toje visų prasmių lietuvystės ir valstybės kūryboje jo varyti ir švietimo, mokyklų kūrimo bei tobulinimo barai. Aktyviai dalyvauta leidžiant laikraščius, knygas, plėtota blaivybės veikla, duota daug sveikatos pamokų. J.Jablonskio žodžiais ir darbais skatintas žmonių taupumas, šviesti žmonės, stota prieš valdžios (tada Rusijos) biurokratus, patarta semtis patirties (ypač ūkio tvarkymo) iš Europos valstybių, analizuoti rusų įstatymai, formuluoti valstybės gyvenimo tikslai, komentuoti svarbiausi istoriniai ir politiniai Lietuvos ir kaimynų įvykiai, pagaliau įvardyti valstybės kūrimo planai ir paties nuo tų darbų nenusišalinta. Jablonskis – aistringas publicistas, kritikas, vertėjas, mokslo populiarintojas, politikas.

Pasakykime be bravūros, bet ir nesikuklindami: šis žmogus stovi V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus gretoje, o paskui – šalia Lietuvos Valstybės Tarybos vyrų ir pirmųjų atkurtos Lietuvos vadovų.

J.Jablonskio bareljefas puošia ir naująjį paminklą gimtajai kalbai, tautai ir garbingai istorijai Marijampolėje (tik gailoka, kad visai šalia iškalti M.Daukšos žodžiai. Ne dėl to, kad jie netiktų. O dėl to, kad neišprususiam žmogui siunčiama žinia, kad ir žodžių autorius, ir šalia esantis iškaltas žmogus – ne Jablonskis, o Daukša…). Tik Sūduvos (Suvalkijos) sostinėje toks paminklas pirmiausia ir tegalėjo iškilti. Sakiau jau, visa Lietuvos valstybė labiausiai kilusi iš lietuvių tautos kovų už gimtąją kalbą, už raštą ir už lietuvišką mokyklą XIX a., o toms kovoms vadovavę ir valstybės vizijas formulavę daugiausia mūsų krašto šviesuoliai.

Kadangi girdžiu ir nemažai kritikos, visur sakau ir rašau: šio paminklo vertinimai pirmiausia turi remtis platesniais kultūriniais, visuomeniniais, pilietiniais argumentais ir taip visur trūkstamu geranoriškumu. Turėkime savo požiūrį dėl paminklo formos, dėl detalių, dėl miesto aikštės urbanistinių sprendimų, dėl skulptoriaus idėjų, dėl kiniško granito, darbų kainos, savivaldybės skolų ar kiek prasimušančio politinio šio projekto pamušalo. Bet visuose šiuose iš esmės buitiniuose ir šiandienos sunkmečio lemiamuose prieštaravimuose tenepaskęsta įvykio esmė: pagarbos ženklų didžiosioms vertybėms, už kurias lietas kraujas ir ant kurių laikosi visa mūsų valstybė ir pilietinis kiekvieno žmogaus gyvenimas, niekada nebus per daug. O Marijampolė tokį stilingą pagarbos ženklą šiandien turi!

******

Mūsų istorijoje daug gražių ir romantiškų laikotarpių, kuriais galime didžiuotis, apie kuriuos išdidžiai galime pasakoti kitų kraštų žmonėms ir rašyti storose istorikų knygose. Man gal gražiausias laikas yra XIX a. pusės tautos atgimimas (žinoma, ir naujųjų laikų Sąjūdis ir naujosios Lietuvos kūryba, kurioje visi dalyvaujame). Ir ne vien dėl to, kad to atgimimo lyderiai ir ideologai buvo, galima taip sakyti, mūsų kaimynai. Daugiau dėl paties atgimimo fenomeno: ryškiai nutautėjus, draudžiant lietuvišką raštą, mokyklas, neturint išplėtotų aukšto lygio kultūrinio gyvenimo formų, neturint nė visą teritoriją apimančios ir visų pripažįstamos bendrinės kalbos, atsirado tokių tautos gyvybės šaltinių, nuveikta tiek, kad XX a. pr. Lietuva vėl galėjo didžiuotis savo valstybe!

Dėl neturimos valstybės, dėl stiprios polonizacijos ir rusifikacijos XIX a. antrojoje pusėje lietuvių didikai, bajorai, dauguma kunigų, buvo nutautę ir gyveno lenkų kultūroje. Augo miestai, o su jais besirandantys darbininkai kalbėjo irgi daugiau nelietuviškai. Daugiausia lietuvių ir lietuvių kalbos buvo kaimuose: 1897 m. duomenimis, kaime gyveno per 83 proc., miestuose – tik apie 17 proc. lietuvių. Vilniuje – 2,1 proc., Kaune – 6,6 proc., Panevėžyje – 12,1 proc., daugiau Šiauliuose – 27,8 proc. Rusijos didmiesčiuose, pirmiausia Peterburge, Maskvoje, gyveno gal net iki 300 tūkst. lietuvių. Dėl caro valdžios persekiojimų ir dėl geresnio gyvenimo paieškų nemažai (gal net iki 500 tūkst.) emigravo į užsienius, pirmiausia JAV.

Inteligentams buvo įprasta kalbėti tik lenkiškai, o valdžios įstaigose – rusiškai. Valančius, Baranauskas, Maironis, Kudirka ir kt. jauni ne tik rašė, bet ir kasdien kalbėjo lenkiškai. Aušrininkas J. Šliūpas laiškuose pasirašinėjo Šliupovič.

Valdiškose mokyklose buvo mokoma rusiškai. Mokyta rašyti rusiškomis raidėmis, graždanka, – nuo 1864 m. draustos knygos lotyniškais rašmenimis. 1885 m. uždrausta nerusiškai garsiai viešai kalbėti, 1893 m. – vartoti ne rusų kalbą kavinėse, gegužinėse ir kitur. Įstaigose kabėjo iškabos “Govoritj po litovski strogo vospreščiajetsia”. Įvesta rusiška trinarė asmens įvardijimo sistema, rusiškai imta rašyti lietuviškus asmenvardžius, pvz., iš Vincento Pikelio, kurio tėvo vardas Juozas, darytas Vikentij Josifovič Pikelj. Rusinti vietovardžiai, dažnai jie tiesiog keisti rusiškais. O štai kaip stojančiųjų lietuvių pavardes rusino Veiverių mokytojų seminarijos inspektoriai: Martišių vertė Martynovu, Treigį – Tretjakovu, Sarčių – Ryžovu ir pan.

Net dalis “Aušros” rėmėjų “situaciją laikė beviltiška, manė greit iš lietuvių kalbos teliksiant vien miestų, kaimų, upių ir ežerų pavadinimus. 1886 m. Rusijos ministrų kabinetas buvo konstatavęs, kad lietuvių kalba jau išnykusi, liko kaip mokslinių tyrimų objektas” (Z.Zinkevičius). Rusijos švietimo ministras Tolstojus yra sakęs, kad po šimto metų visi lietuviai kalbės rusiškai. Veiverių mokytojų seminarijos inspektorius A. Jurevičius iš Maž. Lietuvos atvykusiam Fr. Kuršaičiui gyręsis: jei jis, Jurevičius, čia ilgiau pabūsiąs, po 20 metų Veiverių apylinkėse lietuviškai niekas nebegirdėsiąs nė žodžio…

Į Lietuvą kelti gyventojai rusai: 1860 m. jų būta apie 22 tūkst., o 1897 m. jau net 175 tūkst. Valdžios įstaigose dirbo bemaž vien rusai, o stačiatikiai gaudavo net 50 proc. didesnį atlyginimą. Slaptu švietimo ministro aplinkraščiu gimnazijoms buvo įsakyta priimti kuo mažiau valstiečių, t.y. lietuvių vaikų. Baigusiems mokslus neleisdavę įsidarbinti Lietuvoje.

Kaip yra eiliavęs A. Baranauskas: “Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva, ir tamsi, ir juoda”…

Ir vis dėlto mūsų gimtoji kalba laimėjo.

Valančius, ir ne vien jis, organizuoja lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje. Jis ragina nuo žandarų slėpti “Aukso altorius”, pataria žmonėms graždanka rašytas knygas deginti, nes jos esančios “pagadintos daiktuose vieros”. Jis pirmasis paskelbia kovos su rusiškumu programą, ragina neimti rusiškų knygų ir iš viso nesimokyti rusiškai.

Būtinai prisimintini Sudargo klebonas Martynas Sederevičius, “knygnešių karalius” Jurgis Bielinis, visi pilkasermėgiai knygnešiai, Marijampolės “Sietyno” draugija, kitos gausios slaptos organizacijos, ypač su meile – daraktoriai ir paprasti valstiečiai, išsaugoję lietuvių kalbą.

Lietuviškos visuomenės lyderių dėtos pastangos atitinkamai nuteikti pažangesnę Rusijos visuomenę, teikta gausybė prašymų ir peticijų caro vyriausybei, laimėta bylų aukščiausiajame teisme. Jose buvo įrodyta, kad lotyniškų raidžių draudimas lietuviškuose raštuose neparemtas įstatymu, kad nėra jokio legalaus ir teisiškai paremto draudimo…

Sykiais mūsų šviesuoliai sumaniai pasinaudodavę caro administracijos kova su lenkų kultūra. Kai generalgubernatorius Muravjovas uždraudė Kauno kunigų seminarijoje lenkiškai dėstyti homiletikos (pamokslų sakymo metodikos) kursą, įsakė ją skaityti rusiškai arba – manydamas, kad tai tiesiog neįmanoma – lietuviškai, lyg Dievo siųstas atsirado A. Baranauskas ir jo lietuviškos paskaitos. Ir dar gerokai prieš spaudos atgavimą ši seminarija virto tikru lietuvybės židiniu. Ją baigę kunigai skleidė lietuvišką dvasią ir lietuvių kalbą visame krašte.

Lietuvių kalbai didžiai padėjo tai, kad XIX a. pradžioje susikūrė lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra, ir į seną lietuvių kalbą buvo atkreiptos Vakarų pasaulio mokslininkų akys. Prisiminkime romantiškus jų šūkius: tas, kas nori išgirsti, kaip kalbėję protėviai, tegul važiuoja į lietuvišką kaimą ir pasiklauso, kaip kalba lietuviai sodiečiai…Tai skatino pasididžiavimo jausmus, kėlė patriotines nuotaikas, dėjo lietuvių kalbos dėmenį į tautinio atgimimo ideologijos pamatą, dėl to Silvestras Gimžauskas taip ir eiliavo: “Nėr tėvynės be liežuvio,/ Kiekviens šitą gal suprasti./ Atimk kalbą nuo lietuvio,/ Tai Lietuvos jau ir nesti”.

Tiesiog neįmanoma visuomeniškai pasverti visos stebuklingai teigiamos “Aušros” įtakos lietuvių tautos atgimimui, piliečių savivokai, lietuvybės propagandai, gimtosios kalbos vertės supratimui ir t.t. Apie lietuvių kalbos reikalus yra rašę daugiau nei pusė “Aušros” bendradarbių. “Beveik kiekvienas “Aušros” numeris kalė skaitytojams į galvą, kad lietuvių kalba ne menkesnė už kitas, kad ją reikia branginti, gerbti, ugdyti, ja didžiuotis” (Z.Zinkevičius). Publicistai reikalavo lietuvių kalbai panašių teisių, kokias turi latvių ir estų kalbos. Šliūpas ragino teismuose nekalbėti kitaip, tik lietuviškai, teisėjai taip pat turį išmokti lietuviškai. Lietuvos šviesuoliai stengėsi įtikinti, kad lietuvių kalba – ne vien valstiečių, bet ir mokslo, literatūros, teisės kalba. “Aušroje” buvo griežtai smerkiamas pavardžių lenkinimas ir rusinimas, o Maž. Lietuvoje – vokietinimas.

Žinoma, Lietuva dar ilgai liko Rusijos imperijoje. Nors Rusija po 1905 m. revoliucijos tapo beveik konstitucine monarchija, nors buvo įsteigta renkama Valstybės Dūma, nors lietuvių šviesuoliai mėgino reikalauti Lietuvai autonomijos, nors įvykdyta palyginti pažangi Stolypino žemės reforma, bet su laiku iškovotos laisvės vėl pradėtos mažinti. Pagal 1911 m. įstatymą daugumas valdininkų galėjo būti tik rusai. Inteligentai lietuviai būdavo priversti išvykti iš Lietuvos, čia įsidarbindavo tik kunigai, daktarai ir advokatai.

Ir vis dėlto lietuvių kalbos vartotojų skaičius nustojo mažėti, kalba palengva grįžo į viešąjį gyvenimą. Dėl to pirmiausia reikia dėkoti ir lietuviškoms maldaknygėms bei giesmynams, visiems šaltiniams ir aukso altoriams, kuriuos savo rankose laikė lietuvės motinos ir jų vaikai.

Kaip yra rašęs V.Biržiška: “Rusų valdžia pagaliau kapituliavo prieš vien tik savo spaudiniais ir pasiryžimu ginkluotą lietuvių tautą”.

******

Sunkios okupacijos metais iš Sūduvos (Suvalkijos) žemės kilo vienas iš ryškiausių tautos ir civilizuotos valstybės požymių – bendrinė kalba. O didžiausias įdomumas čia yra tas, kad didžiuma kitų garsių bendrinių kalbų savo pamatu ėmė tą tarmę, kurios teritorijoje buvo tos valstybės politikos ar ekonomikos centras, paprastai sakant, didžiausias ar didelis miestas. Štai naujoji rusų bendrinė kalba susidarė Maskvos apylinkių tarmių pamatu, prancūzų – Paryžiaus, anglų – Londono, italų – Florencijos tarmės pamatu. Sukultūrinta graikų kalba IV a. prieš Kristų susidarė iš Atėnų kalbos… Mes čia tiesiog unikalūs – mūsų Griškabūdis ar Kudirkos Naumiestis gali išdidžiai stotis šitų garbingų miestų gretoje, nes bendrinė lietuvių kalba kilo iš Sūduvos valstiečių stubų. Sakau, tai ir Lietuvos unikalumas, ir mūsų gimtojo krašto garbė!

Lėmė ir Maž. Lietuvos rašytinė tradicija – šio krašto raštuose nuo 1625 m. Dovydo psalmyno vertimo vartota pietinių vakarų aukštaičių tarmei artima kalba. D. Kleino gramatikų, Donelaičio raštų, Kuršaičio, Šleicherio ir kt. gramatikų ir žodynų, Prūsijos valdžios gromatų, tenykščių laikraščių, giesmynų, maldynų kalbos ir šv. Rašto vertimų tradicija daug prisidėjo prie to, kad visa Lietuva jau daugiau kaip šimtmetį kalba “suvalkietiškai”.

Labai svarbu buvo ir tai, kad Užnemunė XIX a. antrojoje pusėje buvo Lietuvos ūkio lyderė – rinkos, ekonomikos reformų, sugebėjimo prekiauti su kaimynais (aišku, ir kontrabandos) bei, svarbiausia, išsilavinimo lyderė. Iš praturtėjusio krašto kilo didžioji dauguma mūsų tautinio atgimimo vadovų ir kitaip matomų žmonių.

Visų priežasčių čia neišvardysi, bet faktas tas: “Aušra” vakarų aukštaičių krypties laikėsi griežtai ir nuosekliai. 1901 m. Jablonskio gramatikos kalba jau be diskusijų yra “paprastoji suvalkiečių tarmė”. Plg. “Aušros” redaktorių atsakymą vienam žemaitiškų eilių atsiuntusiam poetui: “ Dėl pertaisymo tų dainelių turim jų sudėtojui pasakyt, kad jos teip, kaip yra, negali būti spausdinamos, nes per daug jose vieno krašto tarmė poniavoja. “Aušra” skaitoma ne vien p. sudėtojo kaimynų, bet ir toli šiaurėje, ir atstu pietuose, ir vakaruose Prūsų Lietuvoje. Taigi tamsta nedyvysi, jei mes statrašą (tiesraštį) taisysime”.

Ypač kalbos kultūra rūpinosi “Tėvynės sargas” (1896-1904): pamokslus kunigai turį sakyti ne tarmiškai, bet “rašliaviška kalba”. O kokia ji turinti būti, jau net nediskutuota, nors laikraščio redaktorius buvęs J. Tumas-Vaižgantas iš Rytų Lietuvos. Labai iškalbūs Vaižganto prisiminimai: atseit jau 1888 m. lietuvių inteligentai susirinkę kalbėdavę (bent stengdavęsi kalbėtis) rašto kalba, kuršaitiškai, jablonskiškai, t.y. pripažinę prestižine pietinę vakarų aukštaičių tarmę, mūsų kraštų tarmę.

Šalia ėmė rastis originalios lietuvių literatūros, kūrėsi lietuvių kalbos mokslas, stiprėjo bendrinė lietuvių kalba, kilo J. Jablonskio autoritetas, gausėjo lietuviškų mokyklų ir lietuvybę išpažįstančių mokytojų, sunkiai, bet nuosekliai lietuvėjo bažnyčia, XX a. pr. Lietuva jau turėjo gausią, visus sluoksnius apimančią, krikščioniškosiomis vertybėmis besiremiančią spaudą.

Lietuvių kalbos vartojimo sritys plėtėsi. Daugėjo piliečių, kūrėsi jų bendrijos, bendruomenės, labdaros organizacijos, asociacijos, brolijos ir draugijos. Tauta, remdamasi krikščioniškosiomis vertybėmis, stiprėjančiu patriotiškumu, to laiko europinės civilizacijos laimėjimais tvirtai žengė keliu, vedančiu nepriklausomybės, savos valstybės link.

******

Tai romantiškoji, gražioji, spalvingoji, herojiškoji mūsų krašto ir mūsų kalbos istorija. Kalbos kasdienybė šiandien daug buitiškesnė. Bent jau Jablonskio metais ir šiai kalbos kasdienybei turėtume tapti atidesni, principingesni, o gal ir jautresni, šiltesni.

Apie gerus reikalus Lietuvoje lyg ir nemadinga kalbėti, nors jų labai daug: valstybinės kalbos statusas, platus lietuvių kalbos vartojimas (pvz., grįžusi karybos sritis), kodeksai ir pasaulio filosofų raštai lietuviškai, lietuviška naujausių technologijų terminija, Valstybinės lietuvių kalbos komisija, nemažėjantys konkursai į lietuvių filologijos studijas, lietuvių kalba – viena iš oficialių Europos parlamento kalbų ir t.t. Yra sakančių, kad šiandien lietuvių kalba išgyvena savo aukso amžių. Ir aš neturiu jokių baimių, kad ji išnyks, nepritariu apokaliptiniams gąsdinimams ir pesimizmo himnams. Ir vis tiek blogumų yra nemažai. Neatleistinų blogumų.

„Tolsta mūsų kalba“ – yra rašęs A.Mackus. Visuomenei gimtoji kalba nėra pirmoji vertybė. „Modernūs“ tėvai apklausose, o komunikacinių kalbos mokymo metodų šalininkai savo tyrimuose – už ypač ankstyvą užsienio kalbų mokymą. Mokyklose vaikai gausiose klasėse iš esmės neturi galimybės kalbėti. Žodis stumiamas iš teatro, „dramos aktorių vaidyba tampa lyg kokia pantomima, aktoriai „nepatempia“, išberia tekstą, neperteikia poteksčių, nepajungia teksto siūlomų gilumų veiksmui“ (E.Žebertavičiūtė). Televizijose – akimirkos tironija, tesiūlomos neprasmingos linksmybės ir vien greitos laimės receptai. Toje televizijoje, radijuje, politikų tribūnose – žargonų, žemųjų socialinių sluoksnių kalbos triumfas ir menkas dėmesys taisyklingai, kultūringai kalbai. Šnekamojoje kalboje neregėtai gausu rusiškosios keikūniškosios kalbos ir tautosakos, tiesiog „materščinos pergalė“. „Miegamųjų namų kiemuose susimaišė senieji rusiški ir naujieji angliški keiksmažodžiai. Pamažu nustota skaityti Čechovą originalo kalba, bet Kirkorovo giesmės užplūdo nacionalinės Laisvės alėjos tarpuvartes“ (E.Aleksandravičius). Laisvas žmonių, prekių ir paslaugų judėjimas per sienas stiprina vien anglų kalbos, taip pat gana prastos prabos (aukštosios anglų kalbos pamokas išmokę nedaugelis), pozicijas. Rusiški filmai turi subtitrus, angliški, prancūziški ir kt. garsinami lietuviškai – kam čia tų kultūringų užsienio kalbų mokytis! Užsieniečių sutuoktinių pavardes priėmusios lietuvės moterys, lenkų politikai, Europos žmonių teisų gynėjai ir kai kurie lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai spaudžia į dokumentus įsileisti nelietuviškus rašmenis ir t.t. Tokia šiandienybė. Na, šią problemą bent artimiausiems metams išsprendė Konstitucinis teismas, ir nei Lietuvos politikams, nei tokio sprendimo oponentams nereikėtų ieškoti kelių, kaip tą nutarimą apeiti

Ir vien meilė kalbai čia nepadės! Kalbos planuotojai, mokytojai ir politikai kalbą, jos dėstymą turi padaryti įdomų ir patrauklų, o norminimą – pažangų ir nesiremiantį vien vakarykščia diena. Visuomenėje turi kilti bendrinės, kultūringos, taisyklingos kalbos prestižas.

Kiekviena bendrinė kalba iš dalies yra dirbtinė sistema, tenkinanti intelektinius tautos poreikius. Ji turi būti ir atitinkamai reguliuojama, pritaikoma esminiams šiuolaikinės visuomenės, jos kultūros poreikiams. Šiandien negrįši prie tokios lietuvių bendrinės kalbos, kurią diegė J.Jablonskis. XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais tai tiko, bet šiandien tas modelis jau išaugtas ir neatitinka XXI a. iššūkių. Pasikeitė ir pats bendrinės kalbos supratimas. Jablonskis normų šaltiniu laikė tik liaudies kalbą. O jau „Gimtoji kalba”, leista 1933–1940 m., svarbiausiu bendrinės kalbos kriterijumi, sekdama kitų šalių mokslininkais ir normintojais, iškėlė dabartinę jos vartoseną. Todėl šiandien mes turime nelengvai rinktis tarp dviejų kraštutinumų – autentiškumo (ar kalbos grynumo) ir naujoviškumo, nes paties gyvenimo raida, o šiais visuotinės komunikacijos laikais ir ūmūs pokyčiai neša ir reikalauja vis daugiau kalbos naujovių, nesančių tautos autentiškoje kalboje.

Stambiausi trys drambliai, ant kurių turėtų laikytis bendrinė kalba, yra mokykla, žiniasklaida ir kalbos politikos institucijos. Svarbiausia mokykla ir mokytojai. Šiandien jau nei šeima, nei vidurinė mokykla nepajėgia įveikti aplinkos spaudimo ir gerai išmokyti bendrinės kalbos, išugdyti kalbos jausmą. (Labai nerimtai atrodo koks integruotas anglų kalbos mokymas pirmojoje klasėje per muzikos pamokas: dainų lietuvių liaudies mokoma, o pavadinimai tų dainų į anglų kalbą verčiami…). B.Savukynas rėždavęs tiesiai: net rimti istorikai, neretai ir filosofai, apsigynę daktarų disertacijas, nesugeba parašyti normalaus sakinio. Tai kokia gali būti kalba apie kalbos prestižą.

O jo visuomenėje trūksta labiausiai. Kaip ir patrauklių leidinių ne tik apie amžinąsias kalbos klaidas ir zyzimų, kaip žlunga mūsų kalba. Trūksta įdomių gramatikų ir kitose šalyse taip madingų iliustruotų žodynų. Ten jie tikrai mėgstami, ypač jaunimo. Žinau, kad net geriausi Lietuvoje Marijampolės automobilių taisytojai nežino, kaip lietuviškai pavadinti nors svarbiausias automobilio dalis: dalis terminų rusiški, vienas kitas angliškas…

******

Žodžiu, gerbiamieji „Suvalkijos“ redaktoriai ir visi, ją skaitantys, skelbkime bent Sūduvoje (Suvalkijoje) 2010-uosius J.Jablonskio metais, renkimės solidžią programą, joje daug vietos skirkime XIX a. pab. ir vėlesniems pergalingiems mūšiams už kalbą ir tautą, mūsų krašto kultūros ir visuomenės vyrų bei moterų veiklai, o žymiojo Marijampolės gimnazijos auklėtinio nuo Rygiškių asmenybę vertinkime ne vien filologiniu, bet ir platesniu istoriniu, kultūriniu, edukaciniu, pilietiniu, visuomeniniu žvilgsniu. O svarstydami, kas ir kodėl buvę, turėsime gerą progą įvertinti ir šių dienų mūsų kalbos ir visuomenės sveikatos reikalus.

Turėsime gerą progą dar kartą įsitikinti, kaip glaudžiai siejasi mūsų gimtasis kraštas, naujųjų laikų Lietuvos valstybė ir šių dienų valstybinė kalba, kokie pilietiškai, visuomeniškai stiprūs iš čia kildavę žmonės. Ir dar kartą suprasti, kad niekas kitas, tik mes ir mūsų vaikai galime visus šiuos kultūros turtus skleisti vis stiprėjančio medžiagos pasaulio spaudimo ir kitų kultūrų įtakos akivaizdoje.

Dr. Arvydas Vidžiūnas

LR Seimo narys