Jonas Survila. Treji metai dešiniųjų: valosi ir stiprėja valstybė

Autorius yra Ministro Pirmininko A.Kubiliaus patarėjas. Straipsnyje išdėstyta asmeninė autoriaus nuomonė.

Metų pradžia, sausio mėnesis, kol dar neįsibėgėjo 2012-ieji, suteikia gerą progą pažvelgti anksčiau nueitą kelią, apmąstyti nuveiktus darbus ir kartu ruoštis būsimiems iššūkiams bei kelti naujus tikslus. Šių metų sandūra kartu žymėjo ir simboliškus politinius riboženklius –  Prezidentė Dalia Grybauskaitė įpusėjo savo kadenciją, o kiek anksčiau, gruodį, Andrius Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė peržengė savo  3 metų darbo ribą ir tapo viena iš dviejų ilgiausiai dirbančių vyriausybių po Nepriklausomybės atkūrimo.

Darbų trukmė ar praleistas laikas einant pareigas nėra vertybė savaime. Žinome Leonido Brežnevo stagnaciją sovietiniais laikais („kaskite griovį nuo tvoros pradžios iki pietų“) ir neseną Brazausko stagnaciją jau XXI a. nepriklausomoje Lietuvoje („elektroninis paštas man tik trukdo dirbti“), po kurios iš pradžių net Kirkilo Vyriausybė atrodė novatoriška. Bet tik „atrodė“. Ir tik „iš pradžių“. Tačiau laikas ir konkrečiai „trejų metų riba“ yra svarbūs norint pamatyti gilesnius pokyčius ir bendresnes tendencijas, kurios paprastai paskęsta milžiniškame naujienų sraute ir dinamiškoje savaitės aktualijų kakofonijoje. Taigi kas esmingo Lietuvoje įvyko per 3 metus dešiniųjų valdymo?

Politikoje negali pradėti „nuo balto lapo“. Prisiminkime, ką teko paveldėti ir nuo kokio status quo reikėjo pradėti. Užtenka kelių pavyzdžių. Ką radome? „Lietuvos dujos“ pigiai privatizuotos tiekimo monopolistui „Gazpromui“. Gariūnai paskelbti strateginiu valstybinės svarbos ekonomikos projektu. Kartu su prekyboje jau dominuojančiais verslininkais įkurtas ES reikalavimų neatitinkantis „Leo“, o  šiame procese valstybė ir Gedimino Kirkilo Vyriausybė, palyginti su MAXIMA, atrodė kaip visiška MINIMA. Premjero kandidatūra derinta pirtyse kartu su rusiškų dujų tarpininkais, o jų veiklą anksčiau tyrę saugumo pareigūnai „iškrisdavo“ pro langus Baltarusijoje. Niekas „nematė“ ir to, kas slepiasi po gausiomis „Snoro“ iškabomis bei reklamomis.

Tai yra tik ryškiausi ankstesnio (ne)valdymo simboliai. Šios Lietuvos silpnybės – skylėta mokesčių sistema su buvusiomis gausiomis išimtimis ir nepagrįstomis lengvatomis, monopolijų įsigalėjimas energetikoje ir įstrigę strateginiai projektai, šešėlio vyravimas ekonomikoje, neskaidrūs viešieji pirkimai, neteisėtas lobizmas per verslo paramą politinėms partijoms ir galimai nusikalstama bankininkystė bei korumpuota teisėsauga – liudijo bendresnę ir gerokai didesnę valstybės valdymo sisteminę problemą.

Šią problemą, būdingą ir Lotynų Amerikos demokratijoms, ir kitoms Rytų Europos pokomunistinę transformaciją išgyvenančioms valstybėms (ypač Rusijoje bei Ukrainoje) politologai paprastai vadina „valstybės užvaldymo“ (angl. state capture) terminu. Taip apibrėžiama individų ir atskirų grupių sisteminė veikla, siekiant savo naudai paveikti valstybės institucijų ir pagrindinių politikų sprendimus, kai mažos, bet įtakingos interesų grupės, tiesiogiai rinkėjų nerinktos ir piliečiams neatskaitingos, paprastai perima valstybės ir jos institucijų kontrolę bei paveikia joms reikalingos sprendimus. Kitaip tariant, valstybė tampa silpna, demokratiškai rinkta valdžia neįgali, dominuoja ne visuomenės interesas, bet stiprios interesų grupės.

Todėl kalbant apie pagrindinius darbus, pirmiausia svarbus pats faktas, kad pagaliau valstybę realiai pradėjo valdyti nuo interesų grupių nepriklausomi politikai, išrinkti ir gavę pareigas rinkėjų valia. Tik šiandien aukščiausi valstybės vadovai yra akivaizdžiai savarankiški, stiprūs, „šešėlinių kardinolų“ bei interesų grupių „neužvaldyti“ politiniai lyderiai, patys priimantys sprendimus.

Tik po 2008 m. Seimo rinkimų, sudarius A.Kubiliaus Vyriausybę, atsirado aiški ir tvirta politinė valia imtis ryžtingų valstybės valdymo pertvarkų. Taip ėmė keistis pati valstybės raidos trajektorija. Valstybė pradėjo valytis ir stiprėti, daugelyje sričių – nuo energetikos, ekonomikos iki teisėsaugos, valstybės institucijos pradėjo kilti iš sąstingio ir pagaliau pradėjo ryžtingai ginti visuomenės interesus.

Seimo vadove tapus Irenai Degutienei, sustiprėjo parlamentinė kontrolė, atkurtas Seimo pirmininko, kaip tautos atstovybės vadovo, konstitucinis autoritetas, pagarba ir prestižas.

Energetikoje valstybė susigrąžino anksčiau prarastas pozicijas ir iš mirties taško išjudino anksčiau įstrigusius energetinei nepriklausomybei būtinus strateginius projektus. LEO buvo likviduotas, valstybės nuosavybėn sugrąžinta ankstesnės valdžios privatizuota akcinė bendrovė „VST“ ir tam nebuvo panaudoti valstybės biudžeto pinigai. Skaidomas rusiškų dujų monopolis – nepaisant „Gazprom“ spaudimo ir grasinimų, priimtas įstatymas, kuriuo dujų perdavimas bus atskirtas nuo dujų gavybos ir tiekimo; statomas suskystintų gamtinių dujų terminalas. Surastas strateginis investuotojas į Visagino atominę elektrinę ir pasiektas proveržis tiesiant elektros jungtį su Švedija „NordBalt“ bei elektros jungtis su Lenkija, Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji Baltijos šalyse elektros birža.

Ekonomikoje panaikintos įvairios atskirų grupių „išmuštos“ išimtys (tiksliau būtų vadinti „išmuštys“): pradedant nelabai kuo pagrįstomis PVM lengvatomis atskiroms prekių grupėms, kaip, pvz., šaldytai žuviai iki žurnalistų bei ūkininkų nedalyvavimo „Sodros“ draudime ar neskaidrios patentų sistemos. Šešėlinė prekyba turguose tramdoma kasos aparatais bei veiksmingomis teisėsaugos institucijų kratomis.

Teisėsaugoje apsivalymas įgavo ypatingą pagreitį Prezidente išrinkus TS-LKD remtą D.  Grybauskaitę. To rezultatus taip pat matome. Buvo priversti atsistatydinti arba į pensijas pasitraukė susikompromitavę aukščiausio ešelono teisėsaugos pareigūnai (pasikeitė VSD, Generalinės prokuratūros, FNTT, Policijos aukščiausia vadovybė), atsirado pareigūnų rotacijos ir parlamentinė kontrolė. Atnaujinta Vytauto Pociūno žūties byla, sutriuškintos didžiulės kontrabandininkų gaujos.

„Snoro“ istorija irgi simbolizuoja dramatiškos valstybės valdymo pokyčius. Užkirstas kelias galimai milijardinei aferai, „Snoro“ bankroto pasekmės suvaldytos, visi smulkieji indėlininkai jau senokai atgavo savo pinigus, o buvę savininkai bylinėjasi dėl ekstradicijos Londone ir bando skleisti įvairią dezinformaciją. Prisiminkime, kaip 1995-1996 bejėgiškai atrodė valstybė bankrutavus tuometiniams bankams, kai premjeras Adolfas Šleževičius vienas pirmųjų atsiėmė pinigus, indėlininkai liko su „barankos“ skyle, o Gintaras Petrikas daugelį metų sėkmingai slapstėsi užsienyje.

Taigi po 3 metų dešiniųjų valdymo pokyčiai ryškūs ir dramatiški, o esminis – sugrįžimas prie demokratiškos valstybės raidos trajektorijos, kur valstybė stiprėja, o šešėliniai veikėjai silpnėja. Tikslas 2012-iesiems ir po jų – šią padėtį įtvirtinti negrįžtamai. Visose srityse, o ypač kovoje už energetinę nepriklausomybę, būtina pasiekti negrįžtamą padėtį užtikrinančias pozicijas, kurios būtų tvirtais pamatais Lietuvos ilgalaikei ir sėkmingai vystymosi raidai.

„Proveržis”