Kaip istorija tampa valdžios išlaikymo įrankiu

Taip jau nutinka, jog dažnai, nepaisant to, kas yra valdantieji, išgirstame apie  kvailokus vienų ar kitų institucijų priimamus ir įgyvendinamus sprendimus. Tai būdinga ne tik centrinės valdžios, bet ir vietinėms savivaldybių institucijoms. Todėl norėčiau pasidalinti keletu įžvalgų apie savo gimtojo miesto – Marijampolės – politikos niuansus.

Marijampolė yra viena iš labiausiai įsiskolinusių Lietuvos savivaldybių. Skolos, jei dar nėra, tai neilgai trukus bus lygios pusei savivaldybės biudžeto, t.y. daugiau nei 50 mln. lt. Be abejo, šito plika akimi nepamatysi, nes oficialioji savivaldybės institucijų informacija skelbia apie permanentinį ėjimą išsvajotosios gerovės link. Galbūt vienintelis tikrai akivaizdus įrodymas, jog mūsų savivaldybėje finansinė situacija yra tragiška, – tai dar labiau nei biudžetas skylėtos miesto gatvės.

Nepaisant gresiančio bankroto, per šiuos metus Marijampolėje sugebėjo išdygti net trys Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio progai paminėti skirti paminklai: pavasarį atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vyteniui, rugsėjį – “Kalbai ir tautai”, o visai neseniai – ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Neabejotina, kad proga šių paminklų statymui yra labai prasminga ir verta didžio paminėjimo. Deja, pačių paminklų kūrimo ir statybos niuansai kelia labai daug abejonių dėl skaidrumo.

Pradėti reikėtų nuo pačio didžiausio iš projektų – paminklo “Kalbai ir tautai”. Nepaisant to, jog paminklas sukėlė daug diskusijų dėl jo statymo prasmingumo, o miesto bendruomenę padalino į dvi priešiškas stovyklas, jis turi tam tikros kultūrinės vertės. Tiksliau, jis turi turėti tokią vertę, nes jis jau stovi ir jo jau nebepakeisime. Kokią konkrečią vertę – parodys laikas. Priminsiu, kad paminklo idėjos autorius yra  Seimo narys Algis Rimas. Tai buvo vienas pagrindinių jo rinkiminės programos punktų, tačiau gaila, kad už Seimo nario rinkimų pažadų įgyvendinimą turėjo susimokėti patys marijampoliečiai.

Pradėjus paminklo kūrimo darbus, meras ir kiti jo partiečiai aiškiai pareiškė, kad paminklo “Kalbai ir tautai” gamyba bus finansuojama iš ES struktūrinės paramos ir privačių lėšų, o savivaldybei tai beveik nieko nekainuos. Skamba gražiai. Deja, ne viskas yra taip, kaip buvo deklaruota. Galiausiai iš savivaldybės biudžeto paminklo gamybai buvo skirta apie 60 proc. galutinės statinio sumos, o kita dalis, populiariai tariant, “išmušta” iš vietos verslininkų ir miestiečių. Kiekvieno, kuris paminklo statybai paaukoja daugiau nei 1000 lt., pavardė yra iškalama ant paminklo šalia kitų didžių marijampoliečių, kurie ypatingai nusipelnė lietuvių kalbai ir lietuvių tautai.  Panašu, jog šis paminklo finansavimo modelis tampa paminklu ne tik mūsų branginamai lietuvybei ir žmonėms, kurie žadino tautos atgimimą, bet ir tiems miesto valdininkams bei verslininkams, kurie suskubo susimokėti už šalia Jono Jablonskio ir kitų garbių asmenybių iškaltą savo pavardę. Dar didesnį nusivylimą kelia tai, kad paminklo “Kalbai ir tautai” kaina išaugo kelis kartus. Jam ne tik panaudotos brangios, iš toli atvežtos medžiagos, bet ir honoraras autoriui per šiuos kelis metus, kol jis dirbo, augo ganėtinai įspūdingai. Visa tai verčia daryti išvadą, jog didysis iš trijų paminklų tapo ne reikšmingu miesto simboliu, bet dar vienu nesėkmingu ir desperatiškai mero bei jo klikos įgyvendinamu projektu, pragraužusiu jau eilinę skylę miesto biudžete.

Naujausias paminklas  Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui kelia ne ką mažiau abejonių. Galbūt jo estetinė ir istorinė reikšmė nėra abejotina, tačiau problemų su juo ne ką mažiau nei su didžiuoju paminklu. Pradžioje manyta, jog šis paminklas bus pastatytas miesto centre, kaip ir buvo planuota dar prieš 70 metų, kai gimė pirmoji idėja Marijampolėje įamžinti Vytautą. Tačiau galiausiai pasirinktas nuošalus ir apleistas parkas prie Marijampolės apskrities viršininko administracijos pastato. Sako, jis bus sutvarkytas kada nors ateityje. Šį kartą idėjos autoriai – Lietuvos Vytautų klubo Marijampolės skyriaus nariai. Paminklas turėjo kainuoti 37 tūkst. lt. Žinoma, jau gamybos proceso metu paminklas pabrango. Šį kartą apie 5 kartus, iki 200 tūkst. lt. Kainai išaugus paminklo iniciatoriai jau buvo pasiruošę projektą atidėti, tačiau tada įsikišo savivaldybės administracija ir iš savivaldybės biudžeto padengė pusę reikiamos sumos. Vėl skola ir papildoma skylė biudžete.

Tačiau kodėl kyla visas šis desperatiškas paminklų statymo “bumas”? Gal tai nuoširdaus patriotizmo išraiška ir bandymas įamžinti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį? O gal taip tikimasi pagražinti Sūduvos sostinę? Deja, nemanau, kad paminklai turi  didelių sąsajų su šiais metais minimu tūkstantmečiu ar miesto gražinimo planais.

Pirmoji priežastis – tai visus savivaldybės valdžios sluoksnius apėmusi baimė. Baimė, jog artėja savivaldybių tarybų rinkimai, o jų valdymo dešimtmetis pasižymėjo tik kosmetiniais miesto pagražinimais ir visiškai sužlugdytais Marijampolės savivaldybės finansais. Kiekvienas valdovas vienaip ar kitaip  stengiasi įprasminti savo buvimą, taip ir šie mūsų savivaldybės “valdovai” stengiasi parodyti, jog jie buvo ir kad sėdėdami šiltose kėdėse “kažką” darė. Net ir tada, kai tas “kažkas” miesto bendruomenei kainuoja ypatingai daug, o naudos duoda mažai. Paminklų statymas taps priešrinkiminiu “koziriu”, kuris bus metamas tada, kai opozicija pirštu baksnos į akivaizdžią mero ir jo aplinkos žmonių padarytą žalą Marijampolei. Tai taps argumentu, kurio pagrindą sudarys žaidimas tautiniais rinkėjų jausmais, nes savivaldybės valdantieji neturi faktinių argumentų ir ateities planų. Akivaizdu, jog ruošiama dirva žaidimui su rinkėjų emocijomis ir visi šie paminklai taps dirgikliais toms emocijoms sujaudinti. Kyla tik vienas klausimas: ar emocijos bus pozityvios, ar negatyvios? Dėl to mes, kiekvienas marijampolietis, nuspręsti turėsime remdamiesi tik savo sąžine.

Kita labai svarbi priežastis -tai valdančiosios LSDP ideologinė prigimtis,   ne socialdemokratinė dogmatika, bet šios partijos nostalgiškai puoselėjama sovietinė praeitis. Manau, jog iki 2000 m. Marijampolės regionas buvo gan stiprus dešiniųjų kraštas ir tik perstumdžius savivaldybių ribas, sujungus Marijampolės miesto ir rajono savivaldybes, politinė situacija kardinaliai pakrypo į kairę. Susijungė mieste veikę “tikrieji” socdemai ir iš rajono atkeliavę ekskomunistai, LDDP su Algiu Rimu priešakyje. Visas šis politinis darinys vis dar jaučia didelę nostalgiją sovietinei praeičiai, kai ant kiekvieno kampo galėjo matyti “besipuikuojančią” komunistinę propagandą, kai aikštėse stūksojo Lenino paminklai, o jų partija buvo įsismelkusi į visas visuomenės gyvenimo sritis. Atkūrus nepriklausomybę, jiems teko atsižadėti senojo tikėjimo “šviesiu socializmo rytojumi”, tačiau senieji įpročiai ir savitas demokratijos interpretavimas niekur nedingo. Pasikeitė tik turinys, bet metodai – ne. Pajutę saldų kapitalizmo skonį, jie tapo nuoširdžiais kapitalizmo šalininkais, tačiau neatsižadėjo ir senųjų kovos už “liaudį” lozungų. Deja, tik dabar pamatyta, jog skirtumas tarp to, kas yra daroma ir deklaruojama, yra kardinaliai skirtingas.

Po  komunizmo žlugimo senieji kompartijos veikėjai pajuto vidinį ideologinį vakuumą, kurį kažkas turėjo užpildyti. Tuo turiniu tapo stiprus fasadinio tautiškumo ir nacionalizmo užtaisas, kurį paradoksaliai gajų regime socialdemokratų kultūrinėje ir užsienio politikoje. Dėl šios jiems naujos ir dar gerai nepažintos vidinės būsenos daugelis vietinių socdemų vadukų pradėjo ieškoti naujų stabų, kurie jiems pakeistų sunaikinto komunizmo simbolius.  Atsirado grandioziniai paminklų statymo planai. Tarsi naujas sovietinis penkmečio planas buvo pradėtas įgyvendinti Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio paminėjimo projektas. Su ne ką mažesne kontraversija, korupcija ir trumparegiškumu nei  praeito šimtmečio antroje pusėje. Galbūt visą šį procesą į antrąjį planą nustūmė ekonominės problemos?

Dabar situacija ganėtinai pakitusi ir senųjų veikėjų įtaka sumažėjusi, tačiau skaudu, kad istorija ir lietuvių tautinė savimonė vis dar tampa politinių manipuliacijų objektu ir priemone išlaikyti valdžią . Įdomu, jog tokie procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Tas vyksta ir Vakarų šalyse. Tai tarsi potvynis, kuris ateina cikliškai, tačiau taip pat ir pranyksta. Blogiausia, kad šios bangos po savęs palieka daug netvarkos, su kuria susidoroti tenka ne tiems, kurie ją pridaro.