X
Menu

Gražina Trimakaitė: Kas ten vyko?

Gražina TrimakaitėBuvo įvykis. Spaudoje aprašytas, o aš skaičiau TS-LKD internetiniame puslapyje „Musu Marijampole“, taip pat „Tremtinyje“ Nr. 34 (912), aprašytą Aleksandro Jakubonio. Teko ir dalyvauti.

Įvykis dviem prasmėmis: ir kad paminėta, ir kas paminėta. Įvykis, kokių nemaža: 09-27 d. Liudvinavo seniūnijoje Tarašiškių kaime atidengtas paminklinis akmuo okupacijos metais nužudytiems žmonėms pagerbti ir atminti. O įvykis su klaustuku todėl, kad kaip retai būna, ir užrašą ant paminklinio akmens, ir renginio aprašymus paskaičius pasilieka neaišku: kokie ten žmonės buvo nužudyti? Užrašas ant paminklinio akmens teskelbia, kuriais metais jie buvo nužudyti ir kad buvo beginkliai.

Informacijos pasigedo ir paminklinio akmens atidengime dalyvavęs Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus. Jis samprotavo: „ Čia neparašyta, kokius žmones šioje vietoje žudė ir už ką. Tiesa, buvo žudoma ir už nieką“, – taip jis sakė.

Tiesa, kad buvo be priežasties žudoma, bet ne po tiek daug. Kaip kalbėjo jaunasis Šmulkštys, įvykių liudininkas, tada dar vaikas buvęs ir matęs, kad buvo ilgas griovys, kad į jį vienus negyvus metė, kiti užkasinėjo. Nežinau, kokio ilgio buvo griovys,- jis kalbėjo. –tai apytikriai toje vietoje išmėtau gėles nužudytiesiems pagerbti. Taip ir padarė. Dovinės pakrante išmėtė atsineštas gėles. O matė jis gal vieną kartą, bet šaudant naktimis daug kartų girdėjo.

Tad buvo daug, ir taip nebuvo, kad jie savo tokio masto žudymų kuo nors neteisintų. Nuo pat savo veikimo pradžios jau ir Rusijoje bolševikai savo žudymus kuo nors pagrįsdavo. Tarkim, liaudies priešai. Arba įtariami, kad yra priešai. Arba galintys jais tapti. Taip kaip Čečėnijoje neseno karo metu : visus vyrus ir berniukus gal nuo 13 metų kaip galinčius kovotojais tapti į filtracijos lagerius arba mirtį – tokius parnešimus  neseniai girdėdavom per radiją „Svoboda“.

Ir čia priežastis jų akimis buvo.  Atkreipkime dėmesį, jog tai buvo 1944-45-ieji metai. Tebevyko karas. Ir kiekvienas vyras jų užimtoje teritorijoje  (ir Lietuvoje), nesantis sovietų kariuomenėje, jų nuomone – nuo kariuomenės pasislėpęs. Tad ieškodavo, rasdavo ir šaudė, vietoje arba nukankintus. Tai tie žmonės ir buvo nužudyti verčiami į griovį Tarašiškių kaime Šmulkščių sodyboje  Dovinės pakrantėje.

Ar gerai, kad atminimo iniciatoriai tos žudymo priežasties aiškiai neparašė atminimo lentoje? Gal nenorėjo, kad kas nors pagalvotų: Jie nėra nekalti, jie prieš Hitlerį kariauti nenorėjo. Arba dar kitaip: Štai kodėl tiek daug buvo pokario Lietuvoje partizanų. Tai ne vien iš Tėvynės meilės. Vyrai nedaug turėjo pasirinkimų: arba beginkliams žūti, arba kovojant taip pat žūti, arba pasiduoti prievartai ir eiti į okupantų armiją, kurioje ne visi žuvo. Bet trečia blogąja galimybe net ne visi galėjo pasinaudoti . Kodėl – supraskime iš Aldonos Vilutienės, to laikotarpio liudininkės ir tyrėjos, Tauro apygardos muziejaus kūrėjos, pasakojimo: Tiesa, SMERŠ aiškino, kad  jie naikina Liaudies priešus ir dezertyrus, bet tada , 1944-ųjų rugpjūtį , dar nebuvo nė mobilizacija paskelbta.  Mano gimtajame kaime tiesiog paėmė sūnų ir tėvą pjaunančius kiemeskerspjūve malkas,  Obelinėj – gyvulius girdantį Kedį, turėjusį baltą bilietą, ten pat prie kūdros ir nušovė.

Daug ar nedaug patriotizmo, bet daug supratimo. Vyrai nežinojo konvencijų, kad okupuotos šalies gyventojus į okupuojančią armiją draudžiama imti. Tiesa, sovietai skelbėsi esą išvaduotojai, ne okupantai, ir prisiskyrė sau teisę imti. Nėję į tą armiją vyrai tuo savo veiksmu parodė suprantantys, kad ateina ne išvaduotojai . Tik neįvertino iš karto okupanto žiaurumo. Vokiečių okupacijos metais buvo įmanoma pasislėpti. O šitas atėjo žiaurus ir atkaklesnis, ir daugelis žuvo beginkliai. Kol išėjo į miškus ir pradėjo  jau ginklu kovoti.

Tiek apie tai, kam paminėti atidegtas paminklas. O apie patį paminėjimą, tai jo metu ne tik aiškumo apie buvusius įvykius šiek tiek pritrūko. Klausantis kalbėtojų rodėsi esant mažų netikslumų. Net keli kalbėtojai tą beginklių žmonių žudymą ir iš viso kovų už laisvę slopinimą vadino „tvarkos darymu“. Pasakodami, kaip iš kitų Sovietų Sąjungos vietų, ten jau tvarką dariusieji, ypatingai žiaurūs ir tuo reikalu prityrę buvo atsiųsti į Lietuvą taip pat tvarkos daryti. Taip rašyti būtų galima tik su labai ryškiomis kabutėmis, bet kalbant jų nesimato, ir atrodo, jog kalbantysis mano, kad tautų laisvės siekimas yra netvarka.

Ir pernelyg linksmi liūdnų įvykių minėjimo dalyvių, ypač jaunųjų , veidai. Bet ir jie vienu momentu vis tik nustojo šypsotis, labai rimtai ėmus kalbėti vėlgi minėtam signatarui Mečiui Laurinkui: Nemanykime, kad tai yra tik praeityje ypatingai žiaurių žmonių padaryti nežmoniški darbai. Tai nėra praeitis. Viskas vyksta dabar. Dabar – Kaukaze…Ir paminėjo šį tą iš dabartinės Rusijos armijos elgimosi Rusijos okupuotoje dalyje Gruzijos, kur jis neseniai buvo ambasadoriumi.

Prabilimas apie dabar, apie grėsmę į renginį įnešė daug rimties, bet gal ne tik ta buvo jo paskirtis. Neįtikėti savo saugumu naudinga, nes tada neužmirštame dėkoti – kas Dievui, kas likimui – už dienas be nelaimių  ir jomis džiaugtis.

O dar vienas, mano manymu, netikslumas padarytas įraše paminklinėje lentoje. Ten parašyta: Nužudyti ilsisi… Paprastai manome, kad ilsėtis gali palaidoti kapuose, o ne užkasti griovyje. Tiesa, įrašo autoriai sako, jog nenorėję rašyti žodžio guli ir ilsisi rodėsi gražesnis. Tikriausiai taip palinkėjo , kad ilsėtųsi, net ir tinkamai nepalaidoti. Bet gali būti, kad jie: gal skundžiasi, gal liudija, o gal …ir toliau kovoja. Kaip ir tada, kai nėjo į okupanto kariuomenę, parodydami jį atpažinę ir nepalaikę išvaduotoju.  Kovotojai beginkliai. Vėliau atsirado kovotojai ginklu, ir juos mes jau įpratome minėti. Tą kartą Tarašiškėse pagerbėme beginklius, bet taip pat kovotojus.

Gražina Trimakaitė