KOVO 11-OJI: ŠVENTĖ, KURIOS NORĖJO NE VISI

          Neseniai paminėjome 23-iąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines. Laisvės laikotarpio trukme jau pralenkėme Pirmąją Respubliką. Tačiau ar tikrai šiandien visi nuoširdžiai džiaugiamės Kovo 11-ąja taip, kaip Vasario 16-ąja džiaugėsi tarpukario Lietuvos žmonės? Ar širdyse kiekvienas jaučiame lengvą laisvės dvelksmą?

            1990-aisiais, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Kovo 11-osios aktą, buvau Vilniaus universiteto studentas. Prisimenu, kaip tuomet džiūgavo visa studentija, žinoma, išskyrus rusakalbius. Džiaugėsi ir dauguma dėstytojų. Nerimavo tik komunistų partijai priklausę pedagogai. Daugiau kaip 20 metų buvau įsitikinęs, kad anuomet laisvos Lietuvos troško apie 80 procentų mūsų šalies gyventojų. Tačiau šiemet išryškėjo keletas faktų, kurie pakirto šį įsitikinimą.

            Štai kovo 8 d. portale Delfi.lt pasirodė R.Bogdano straipsnis „A.Brazauskas Kovo 11-osios išvakarėse: mes balsuosime už, bet atsakysite jūs“, kuriame pakalbinti Kovo 11-osios akto signatarai Kazimieras Motieka ir Mečys Laurinkus aiškiai liudija, kad savarankiškai Lietuvos komunistų partijai (LKP) priklausę Aukščiausiosios Tarybos deputatai, tarp kurių buvo A.M.Brazauskas, V,Beriozavas, J.V.Paleckis ir kt., labai nenorėjo balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę. Kovo 11-osios, žinoma, nenorėjo ir visa jų partija, 1990-ųjų gruodį pakeitusi savo pavadinimą į LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija), o 2001 m. susijungusi su socialdemokratais ir pasiėmusi jų partijos pavadinimą.

            Ir nors tuometiniai komunistai vis dėlto balsavo už nepriklausomybę, jų veiklą tęsiančios dabartinės socialdemokratų partijos narių dauguma kasmet per Kovo 11-ąją džiaugsmu netrykšta. Tai akivaizdu ir Marijampolės savivaldybėje, kuriai jau 13 metų vadovauja socdemai. Jie iki 2011 metų neorganizuodavo jokių renginių Nepriklausomybės dienos proga. Tuo rūpinosi apskrities administracija. O ir po apskričių administracijų panaikinimo trejus metus savivaldybės organizuojami Kovo 11-osios paminėjimai Marijampolėje yra kuklesni negu renginiai, vykstantys kitų švenčių metu. Galbūt kai kam nesinori šia proga švęsti? Juk nemenką stažą LKP turėjusiems kai kuriems dabartiniams socialdemokratams Kovo 11-oji į šipulius sudaužė vyresniojo J.Paleckio 1940 m. parvežtą Stalino saulę, sugriovė sovietinę sistemą, kuriai jie uoliai tarnavo.

            Kiek anksčiau šių metų Sausio 13-osios proga tame pačiame portale Delfi.lt patalpintame E.Samoškaitės straipsnyje „Seimo rūmų gynimo organizatorius: anuomet tauta nė velnio nebuvo vieninga“ buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas, pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas, atsargos pulkininkas Jonas Gečas argumentuotai teigia, kad 1990 m. nepriklausomybę tvirtai rėmė gal tik pusė milijono gyventojų, kai apie pusantro milijono laukė, kaip pasisuks įvykiai, o dar panašiai tiek pat buvo prieš nepriklausomybę, nes jie arba jų šeimos nariai priklausė jėgos struktūroms, dirbo atsakingą darbą, buvo susiję su partija (LKP) ar gyveno su Sovietų Sąjunga pasilikti norėjusioje pietryčių Lietuvoje. Iš dalies galima sutikti su pulkininko nuomone, ypač dėl pusantro milijono nepriklausomybės priešininkų, kurių smaigalyje, matyt, buvo LKP nariai ir jų artimieji.

            Tad po tokių apibendrinimų visai nenustembi, kai, išėjęs iš namų per Kovo 11-ąją, pamatai, kad prie kas antro namo neiškelta Trispalvė. Ir tada pagalvoji, kad čia gal gyvena tie iš minėto pusantro milijono žmonių ar jų šeimos nariai, kuriems Nepriklausomybės nereikėjo. O kai ta pačia proga sutinki nelinksmus kairiosioms partijoms priklausančių žmonių veidus, tai susimąstai, kas jiems iš tiesų yra Kovo 11-oji: primesta šventė ar gedulo diena. Bet kuriuo atveju mintyse belieka tik užjausti.

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys