Krymskas – V. Putino Naujasis Orleanas?

Prieš kurį laiką Pietų Rusijos miestas Krymskas išgyveno tragediją. Potvynis, kurį sukėlė gausūs lietūs, nusinešė beveik dviejų šimtų žmonių gyvybes, o miestas liko toks nuniokotas, kad tinka tik apokaliptiniams filmams filmuoti. Nelaimės ir nežinios palaužti krymskiečiai negali nurimti, nes sinoptikai prognozuoja dar vieną potvynį.

Nelaimės akivaizdoje, kaip ir daugybę kartų prieš tai, Rusijos politikai nesugebėjo deramai atstovauti savo žmonėms. Krymskiečiai, kurių namai, o neretai ir artimieji, buvo dingę per potvynį, vietoj paguodos ar pagalbos sulaukė šaltakraujiško potvynio „anatomijos“ paaiškinimo, kuris buvo atliktas neištraukiant rankų iš kišenių. Šis liūdnai pagarsėjęs paaiškinimas ir vėliau nuskambėję žodžiai, kad bet kokiu atveju visų žmonių nebūtų buvę galima išgelbėti Krasnodaro krašto gubernatoriui Aleksandrui Tkačiovui kainavo postą, o jo viršininkui – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – gerą vardą.

Kartu su potvynio vandeniu Krymską, o vėliau ir visą Rusiją užplūdo sąmokslo teorijos. Kalbėta, o tokias kalbas dar labiau paaštrino kai kurių opozicijoje esančių „politikų ekspertų“ nuomonė, kad Krymskas buvo „nuskandintas“ specialiai, nes norėta išgelbėti netoliese esantį didesnį ir dėl naftos perdirbimo gamyklų esančių jame, vertingesnį Novorosijsko miestą. Kalbėta ir vis dar kalbama, kad valdžios įsakymu paslapčia buvo atidarytos užtvankos, esančios šalia Krymsko, šliuzai ir nakčia nuskandintas Krymsko miestas. Rusijos valdžia tai neigia, o ekspertai, pasitelkę nuotraukas darytas iš palydovų, aiškina, kad potvynis formavosi kelias dienas, didžiulės bangos, kurios užliejo miestą, susidarė ne dėl atidarytų užtvankos šliuzų, o dėl spontaniškai susidariusių užtvankų po tiltais, viadukais ir šalia geležinkelio pylimų.

Tiesa, pasak politikos ekspertų, tai, kaip ir kodėl kilo potvynis Krymske, šių dienų Rusijoje nėra svarbiausias klausimas. Svarbiausia, kad žmonės, tiek tie, kurie išgyveno tragediją Krymske, tiek Maskvoje ar Sankt Peterburge, nebetiki nė vienu savo politikų žodžiu. Sąmokslo teorijos, kurios kitoje šalyje galbūt skambėtų neįtikinamai, Rusijoje priimamas ir vertinamos labai rimtai. Žmonės tiki, kad jų rinkta valdžia galėjo be sąžinės graužimo paskandinti miestą, o vėliau nekaltais veidais aiškinti, jog dėl visko kaltas lietus. Žinoma, politikai vis dar negali nulemti orų ir galynėtis su motina gamta, prezidentas V. Putinas tikrai negalėjo „užsakyti“ lietaus Krasnodaro kraštui, bet suvaldyti situacijos po nelaimės jis taip pat nesugebėjo.

Stichinės nelaimės, teroristiniai aktai ir nelaimingi atsitikimai visada yra politika. Todėl Krymsko potvynis V. Putinui tapo jo asmeniniu politiniu potvyniu. Jo šalininkai ir priešininkai atidžiai stebėjo, kaip naujai perrinktas prezidentas susidoros su tragedija, nes tai – pirmoji didesnė nelaimė po to, kai jis trečią kartą įžengė į Kremlių. V. Putinas dabar yra tarsi po padidinamuoju stiklu dar ir todėl, kad jo kelias į Kremlių šį kartą nebuvo lengvas, o rusai – nebėra ta nuolanki pilka masė, kuri klauso valdžios ir tiki „geruoju caru“.

Rusai, o ir mes visi prisimename, kaip V. Putinas reagavo, o tiksliau – nereagavo į povandeninio laivo „Kursk“ tragediją 2000 metais. Prieš dvylika metų Rusijos valdžia paliko likimo valiai 118 jūreivių, įkalintų povandeniniame laive, Barenco jūroje. Tą kartą V. Putinas nenorėjo nutraukti savo atostogų ir imtis veiksmų vaduojant jūreivius, o vėliau, paklaustas, kas nutiko tą rugpjūtį „Kursko“ įgulai, atsakė: „Jie paskendo.“

Tiesa, po šios nelaimės V. Putinas šio to pasimokė – iš visų kitų Rusijos nelaimių, tokių kaip Beslano tragedija, „Nord-Ost“ teroristinis aktas ar baisūs gaisrai šalyje pernai vasarą, politikas siekė išpešti ir išpešė sau naudos. Jis garsiai ir griausmingai kalbėjo, grasino, keitė rinkimų įstatymus, važiavo į nelaimės vietas ir kartu su gelbėtojais tvarkė stichinių nelaimių nusiaubtas teritorijas. Šis scenarijus buvo veiksmingas, o didesnioji Rusijos visuomenės dalis V. Putiną matė, kaip tą, kuris gali valdyti, organizuoti ar bausti nepaklusnius vietos politikus.

Panašus scenarijus prieš kelias dienas kartojosi ir Krymske, bet žmonių nuotaikos prezidento atžvilgiu jau buvo kitos. V. Putinas atvyko į stichijos nusiaubtą teritoriją, bet ją matė tik pro savo prabangaus sraigtasparnio langą, vietos politikai, kaip ir daugelį kartų prieš tai, buvo paaukoti ant politinių interesų aukuro, bet tai nenumaldė žmonių skausmo, nenutildė sąmokslo teorijų šalininkų ir nepadidino žmonių pasitikėjimo valdžia. Politikos ekspertai sako, kad V. Putinas bijojo susitikti su Krymsko potvynio aukų artimaisiais, nes nežinojo, ką jiems pasakyti, ir bijojo pasirodyti kaip nieko negebantis politikas. Žiniasklaida jau dabar Krymską vadina V. Putino „Katrina“, brėždami paraleles su to paties pavadinimo uraganu, kuris prieš septynerius metus nusiaubė pietinį JAV miestą Naująjį Orleaną ir sukėlė nemenką valdžios krizę šalyje.

V. Putinas Rusijoje nebėra toks populiarus ir galingas kaip prieš kelerius metus. Rusai nebijo jo nušvilpti, sakyti tiesą į akis ir išeiti į gatves protestuodami prieš jo valdžią. Politologai tikina, kad ši Rusijos prezidento kadencija nebus lengva, o nelaimė Krymske bei žmonių nepasitikėjimas ir net panieka savo valdžiai rodo, kad valdžia Kremliaus viršūnėlėms net gali apkarsti.

Parengta pagal “Foreign Policy”, BBC ir rt.com informaciją