A. Kubilius: „Kad Rytų pelkė nepasivytų, reikia Lietuvos modernizacijos programos“

Spalio 13 d. vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Tarybos posėdyje, be daugelio kitų svarbių klausimų, buvo priimti, mūsų įsitikinimu, labai svarbūs dokumentai. Vienas iš jų – rezoliucija „Dėl susirūpinimą keliančių politinių procesų“. Pacituosiu keletą eilučių iš priimto dokumento:

„TS-LKD Taryba mato, kad dabartinės koalicijos Vyriausybė nepajėgi atsispirti Rytų interesų įtakai ir veiksmingai įgyvendinti strateginį šalies energetinio bei nacionalinio saugumo prioritetais grindžiamos politikos tęstinumo kursą. Dėl elgesio su „Hitachi“ ir „Chevron“ kompanijų Lietuvai gresia nuostolinga investicijoms „nedraugiškos“ šalies etiketė.

Taryba pabrėžia, kad tokiomis aplinkybėmis svarbi atsvara yra strateginius šalies interesus tvirtai ir nuosekliai ginanti Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Neatsitiktinai pastaruoju metu stebimos Rytų interesams atstovaujančių ar jų veikiamų subjektų atakos prieš Respublikos Prezidentės skiriamus pareigūnus, pirmiausia – Generalinį Prokurorą, inicijuojamos Seimo laikinosios tyrimo komisijos su numanomomis Prezidentę  smerkiančiomis išvadomis, keičiami atstovai svarbiose politinėse pareigybėse į tokius, kurie būtų kryptingai angažuoti Prezidentės puolimui.

TS-LKD Taryba numato, kad Lietuvos energetinės ir nacionalinės nepriklausomybės nuo Rusijos politikos ir jos tęstinumo užtikrinimas turės būti viena pagrindinių 2014 m. rinkimuose naujai išrinkto Lietuvos Respublikos Prezidento užduočių ir atsakomybių, patikima svarbiausių ilgalaikių šalies strateginių interesų, energetinio saugumo ir finansinio stabilumo garantija.“

Šios rezoliucijos tekstas yra platesnis ir išsamesnis, tačiau pabrėžiantis tokias išvadas. Dokumentas vienbalsiai patvirtintas TS-LKD partijos Taryboje.

Antras dokumentas, kurį praėjusią savaitę priėmė TS-LKD partijos Prezidiumas ir vakar apie tai buvo nemažai kalbėta, skirtas referendumo iniciatyvai, kuria yra siūloma drausti žemės pardavimą užsieniečiams. Keletas sakinių iš šio dokumento:

„Pasisakydami už kuo ilgesnį žemės pardavimo užsieniečiams ribojimą kartu pažymime, kad siūlymas šį klausimą spręsti vienašališkai, ne derybomis su Europos Komisija, o referendumo būdu nėra tinkamas. Taip spręsdami pažeistume ne tik šalies įsipareigojimus pagal stojimo į ES sutartį, bet ir sukeltume grėsmę Lietuvos, kaip Europos Sąjungos narės, galimybėms gauti visą numatytą finansavimą 2014-2020 m. laikotarpiu. Atsižvelgdami į tai, prašome visų TS-LKD narių nepalaikyti referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir nedalyvauti referendumo organizavimosi grupėse“.

Ir trečias dokumentas, kurį Prezidiume dar baigiame redaguoti, kuris vakar Tarybos posėdžio metu taip pat buvo išsamiai aptartas, tai TS-LKD partijos Tarybos nuostatos „Dėl pilietinės visuomenės ardymo“. Šis dokumentas yra skirtas partijos kritinėms pastaboms dėl Vyriausybėje svarstomo Tautinių mažumų įstatymo, kuris yra parengtas pagal Lenkų rinkimų akcijos partinius užmojus. Tokiame įstatymo projekte mes įžvelgiame labai daug pavojingų dalykų, kurie gali pažeisti tam tikras pamatines mūsų pilietinės visuomenės stiprinimo nuostatas.

Rusija – prekybai nesaugi šalis

Visa tai, ką partijos Taryba vakar svarstė, vyksta vis didesnį nerimą keliančiame tiek išoriniame, tiek ir vidiniame mūsų politikos fone. To fono akivaizdus bruožas, ypač ryškiai pasimatęs praėjusią savaitę, kad Rusija agresyvėja. Galima nebent pasidžiaugti, jog tai sukelia teisingą reakciją Vakaruose – niekas nebeturi iliuzijų dėl šiandieninės Rusijos ir nebešneka apie kokius nors santykių perkrovimus.

Laikas ir mums nustoti tai daryti. Ilgalaikė tendencija, kurią turime matyti, kad iki Putino eros pabaigos 2024 m. Rusija darysis tik agresyvesnė: viduje susidorodama su opozicija, išorėje didindama spaudimą kaimynams ar kovodama už savo vadinamąją geopolitinę erdvę. Rusijos ir mūsų laukia nelengvas dešimtmetis. Iliuzijų nereikia turėti.

Šiomis dienomis dėl žinomų problemų santykiuose su Rusija vėl atsinaujina klausimas – ar Lietuva turi politiką Rusijos atžvilgiu? Galiu pakartoti tai, ką ne vieną kartą esu sakęs – mes, konservatoriai, tikrai turime, kiti vis dar pasvajoja apie santykių perkrovimą. Lietuvai reikia ne santykių perkrovimo, o ilgalaikio savo nepriklausomybes įkrovimo – energetikoje, prekyboje, Rytų kaimynystėje, informacinėje erdvėje. Ir šiame „įkrovimo“ kelyje nereikia blaškytis. Kai Rusija nebejus pagundų šiuos instrumentus: energetiką, prekybą, įtakas Rytų kaimynystėje ar informacinėje erdvėje naudoti santykiuose su kaimynais ir nustos juos naudoti, nes jų nebeturės, tada ir santykiai bus geri. Ir tai yra pamatinė sąlyga geriems santykiams. Visa kita – iliuzinės kalbos apie kažkokius perkrovimus, kurie galų gale baigiasi tuo, kad perkrauti savo sunkvežimius turi sunkvežimių vairuotojai Lietuvos-Rusijos pasienyje.

Apie tai, kad tokias pagundas reikia mažinti Rusijai, kalbėjome dar „Rusijos sulaikymo strategijoje“, kurią priėmėme 2006 m., ir kurią po to ėmėme nuosekliai įgyvendinti, ypač energetikoje, nes buvome pamokyti, kaip Rusija energetinę priklausomybę naudojo prieš Ukrainos siekius atsitolinti nuo Rusijos.

Antras dalykas, kurį irgi turime pabrėžti, tai, kad Rytų kaimynystė – tai nėra politika, nukreipta prieš Rusiją. Tai politika, kuri siekia padėti Rusijai. Rusija – paskutinė byranti imperija Europos kontinente, savo byrėjimu atsiliekanti nuo kitų didžiųjų Europos imperijų: Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, kurios byrėjo XX a. viduryje. Byrėjo taip pat sunkiai ir sudėtingai, su įvairiais postimperiniais sindromais ir kompleksais.

Rusija – paskutinė Europos imperija, pilna nostalgijų, postimperinių kompleksų ir pagundų sugrįžti prie imperinio dominavimo. Norint padėti Rusijai, Europos viena iš užduočių – nebeleisti Rusijai turėti tokių pagundų. Iš Rusijos reikia atimti tas imperines pagundas. Taip bus galima jai padėti sveikti.

Zbignevas Bžezinskis sakė, kad be Ukrainos Rusija bus europietiška demokratija, turinti gerus kaimynus. Tokiu atveju mes galime tikėtis gerų kaimynystės santykių ir su mumis. Kai Rusija pasveiks. O su Ukraina Rusija ir toliau bus imperija.

Štai toks yra pasirinkimas kalbant apie Vilniaus summitą.

Aišku, Rusijai skausminga prarasti tuos instrumentus, ar jie būtų energetiniai, ar geopolitiniai (Rytų kaimynystės politikos pasekmės). Todėl prekybinis karas tęsiasi ir, ką jau ne kartą sakiau, reikalauja europinio atsako – prekybinio saugumo strategijos. Remiuosi labai paprasta analogija. Prieš 8 metus į Rusijos vykdytą energetinį karą Europa atsakė Europos energetinio saugumo strategija. Į prekybinį karą mes siūlome taip pat atsakyti prekybinio saugumo strategija.

Europos energetinio saugumo strategija, III energetikos paketo įgyvendinimas visoje Europoje, investicijų į energetines jungtis mūsų regione sprendimai. Europa energetikos srityje jau tapo gerokai saugesnė. Mes tai jaučiame patys.

Prekybinio saugumo strategijoje galėtų būti numatyta nuostolių, kuriuos verslas patiria dėl Rusijos politinių-prekybinių sankcijų, kompensavimas, tai pasiūlėme ir Premjerui. Gerai, kad jis tai jau aptarė su Europos komisarais. Bet Lietuva gali siūlyti žengti ir tolesnius žingsnius. Lietuva gali imtis iniciatyvos ir pradėti ES svarstymus, ar ES nevertėtų Rusijos paskelbti prekybai nesaugia šalimi. Tai gana naujas terminas. Tai būtų tokios strategijos sudėtinė dalis.

Galima remtis analogija turizmui, kai kurios nors šalys yra paskelbiamos turizmui nesaugiomis šalimis, taip perspėjant potencialius turistus, kad jie vykdami į tokią šalį prisiima didelę riziką. Lygiai taip ir Rusijos paskelbimas prekybai nesaugia šalimi, kas reikštų, kad į Rusiją savo prekes eksportuojantis verslas gali patirti padidintą riziką. Toks signalas būtų gana stiprus ir Rusijai padėtų grįžti į sveiką protą.

Matant provincialėjančią valdžią, reikia siekti atsinaujinimo

Pereinant prie Lietuvos vidaus reikalų. Praėjusią savaitę kaip nujausdamas sakiau, kad energetikos reikaluose mes statėme energetinę nepriklausomybę, deja, dabartinė valdžia ją tik griauna. Griauti galima sąmoningu griovimo veiksmu arba nesąmoningu, kai tuščias laiko tempimas, lyderystės atsakomybės vengimas leidžia įvairiomis formomis prasidėti tokių projektų erozijai, kuri vėliau savaime pereina į projektų griuvimą.

„Chevron“ yra paskutinis tokio griovimo pavyzdys. Prieš tai „Hittachi“, kur projekto problemas lėmė socialdemokratų visiškai neapgalvota parama žalingam referendumui. Galiu spėti, kad tolesni griovimo taikiniai – suskystintų gamtinių dujų terminalas ir elektros sistemų sinchronizacija.

Kalbėdamas apie energetikos projektų griovimą, negaliu neprisiminti Valstybės saugumo departamento (VSD) 2012 m pateiktos veiklos ataskaitos – kuri buvo pristatyta Vyriausybei uždarame posėdyje ir kurioje buvo įvardinta didžiausia grėsme – tai rusų informacinės atakos prieš strateginius energetinius projektus ir prieš konservatorius, svarbiausius tokių energetikos projektų įgyvendintojus.

Šiandien turiu pažymėti, kad vadinamoji A. Skardžiaus komisija kaip tik tokį vaidmenį, kokį apibūdino VSD, ir atlieka. Komisija tampa energetikos projektų griovimo įrankiu. VSD galėtų pasidomėti, kodėl dabartinė komisijos veikla taip sutampa su VSD 2012 metais išsakytais nuogąstavimais, kaip veikia Rusija, stabdydama mūsų energetinės nepriklausomybės siekius. Manau, kad analizė būtų tikrai įdomi ir vertinga.

Nepaisant mūsų ne vieną kartą išsakyto siūlymo tartis dėl to, kaip atlaikyti Rusijos puolimą ar dėl svarbiausių strateginių projektų įgyvendinimo, socialdemokratai mūsų ištiestą talkos ranką dažniausiai arogantiškai atmeta ir to pasekmes matome – esminių strateginių projektų ir visos politinės sistemos erozija, valstybei pavojingi tarpinstituciniai karai ir taip atsirandanti labai palanki aplinka Rusijai didinti savo įtakas. Tai galėtų pamatyti jau ir patys socialdemokratai.

Šioje vietoje turėčiau pereiti prie labiau apibendrinančių pastebėjimų. Lietuvoje per visus dvidešimt metų politikoje visą laiką ryškiausiomis buvo ir išlieka tos pačios takoskyros: tarp posovietinės provincialios, neskaidrios Rusijos įtakojamos „praeities politikos“ ir į Vakarus orientuotos bei modernią, sėkmingą, atsparią Rusijos įtakoms Lietuvos ateitį brėžiančios politikos. Dvi esminės takoskyros politikoje buvo ir išlieka: tarp „praeities“ ir „ateities“, ir tarp „rytų“ ir „vakarų“.

Rytai mūsų dar vis nenori paleisti, į Vakarus, iš kurių 50 metų buvome išplėšti, mes savaime gravituojame (pirmiausia narystės ES ir NATO dėka), galėtume greičiau į ten nueiti, jeigu patys už tų vakarietiškų gravitacijos stygų save trauktume, bet kaip paprastai – žingsnis į priekį, du atgal.

Dabartinė valdžia, deja, akivaizdžiai demonstruoja vis labiau provincialėjančią politiką, seklią, populistinę, negalinčią pasiekti jokių rezultatų, atbaidančią užsienio investicijas ir aiškiai rodančią, kad ji nėra tos modernios, vakarietiškos, dinamiškos valstybės kūrybos ir trajektorijos pusėje. Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad pastaruoju metu Vakarų link tikrai neartėjame, o Rytų įtakoms daromės labiau pažeidžiami. Toks yra šios valdžios vienerių metų veikimo esminis rezultatas. Todėl gal ir nenuostabu, kad ši valdžia vienijasi prieš Prezidentę Dalią Grybauskaitę, nes ji – paskutinis barjeras, kuris neleidžia visai prarasti tos mūsų valstybės vakarietiškos ateities perspektyvos. Nors ji ir yra padariusi klaidų, bet nematyti ateinančiuose rinkimuose to esminio pasirinkimo mes negalėsime. Ir nenuostabu, kad prieš Prezidento rinkimus yra keliamos visokios referendumų idėjos, kurios prieštarauja mūsų europiniams įsipareigojimams, bet kuriais yra siekiama, kad mes atrodytume kaip nuo Vakarų, nuo Europos nusigręžianti valstybė.

Galima gal ir konstatuoti, kad Rytai pralaimi fizinę kovą dėl energetinės, prekybinės, net ir geopolitinės įtakos, bet vis labiau matome, kad Rytai koncentruojasi į minkštąją galią, į kovą už protus ir artėjantys rinkimai bus tokios kovos pikas. Klausimas, kas nugalės Lietuvoje – ar „Pervyj Baltiskyj“ kanalo naudojamos priemonės, taip pat ir lietuviškoje žiniasklaidoje, ar sveikas lietuviškas protas ir rūpestis savo valstybe.

Ir pabaigai dar kelis žodžius apie mus, lietuvius, (bent jau dalį) nuo pat Sąjūdžio lydintį pamatinį siekį kurti vakarietišką, saugią, modernią Lietuvos ateitį, labai glaudžiai susietą su Europa, su Vakarais, iš kurių buvome išplėšti, ir kuriuos taip skausmingai siekiame pasiekti, šioje posovietinėje, įvairiausių vėjų perpučiamoje erdvėje, su vis dar labai silpnu valstybės stuburu. Neduoda ramybės klausimas, kas neleidžia sparčiau to kelio Vakarų link nubėgti, kas neleidžia mums už tos siejančios su Vakarais stygos stipriau patraukti Vakarų link, gerai suvokiant, kad jei to nedarysime, mus vėl labai greitai pasivis ta pati Rytų pelkė.

Matau dvi svarbiausias priežastis, kurių neišspręsi per vieną dieną. Bet jeigu jų nepradėsime spręsti dabar, jeigu dabar nepradėsime apie jas bent jau kalbėti, tai dar dešimtmečius eisime taip, kaip iki šiol: vienas žingsnis į priekį, du atgal, arba geriausiu atveju, du – į kairę.

Pirma priežastis – stoka moderniai vakarietiškai mąstančio valstybinio, politinio, akademinio elito, kuris būtų pajėgus prisiimti tą lyderystės naštą kelyje Vakarų link.

Keldamas pats sau klausimą, iš savo patirties dirbant Vyriausybėje, kodėl stringa įvairios protingos reformos, gimstančios kelių protingų patarėjų galvose, arba kurias galima nukopijuoti nuo kitų valstybių, kur jos buvo sėkmingai įgyvendintos, darau parastą išvadą – todėl, kad visoje valdžioje ir politinėje sistemoje tokių protingų galvų kiekis yra nepakankamas, nėra tos kritinės masės, kad tokias reformas būtų galima įgyvendinti.

Elitas galbūt yra blogas žodis, vadinkime valstybės lyderyste, bet turime aiškiai matyti modernaus valstybinio elito deficitą, kaip problemą, į kurią iki šiol nekreipėme dėmesio ir to pasekmės darosi vis skaudesnės. Ir kyla klausimas, ar toks elitas gali atsirasti tik natūraliai, ar per ilgą laiką, ar galima tai pasiekti greičiau ir tokį elitą išugdyti, suburti sutelkti greičiau? Aš laikausi nuomonės, kad galima, ir reikia, net būtina, nes provincialumo kitaip mūsų valstybės politikoje tik daugės.

Tokią modernios lyderystės telkimo mūsų valstybėje programą mes pradedame rengti. Ji turi apimti visų geriausių jaunų profesionalių protų telkimo į politiką ir valstybės tarnybą strategiją, kuri turi numatyti ir specialias studijų, stažuočių geriausiuose užsienio universitetuose programas, mūsų universitetų stiprinimo, geriausiais pasaulio profesoriais programas, ir daugelį kitų iniciatyvų, kurias įgyvendindami galėtume pasiekti užsibrėžto tikslo – valstybės tarnyboje, politikoje, akademinėje bendruomenėje sutelkti kritinę masę lyderių, pasišventusių modernios, vakarietiškos Lietuvos sėkmei.

Ir antra priežastis, kuri neleidžia mums sparčiau nubėgti Vakarų link – tai populizmui pavojingai paveiki skurstanti provincija, tai, ką vadina „antrąja Lietuva“. Akivaizdu, kad per 20 metų dėmesio tai skurstančiai provincijai nebuvo per daugiausiai ir to pasekmė – Darbo partijos (leiboristų) sėkmė praeituose rinkimuose. Tai nėra didelis Darbo partijos (leiboristų) nuopelnas, mano manymu, tai rinkėjų problema, kylanti iš skurdo, nedarbo, atsilikimo problemų. Jeigu jų neįveiksime, aukosime sėkmingos, vakarietiškos Lietuvos perspektyvą.

Artimiausiu metu mūsų partija pateiks modernios regionų ir vietos ekonominio vystymo politikos gaires bei įstatymų projektus, kurie numatys, kaip parama investicijoms ir darbo vietų kūrimui turi būti pastumta nuo didžiųjų miestų atsilikusios provincijos link.

Aš tikiu, kad tokį postūmį supras modernusis miestas, modernioji inteligentija, pastaruoju metu atsitolinusi nuo valstybės kūrybos ir valstybės rūpesčių. Turiu pažymėti, kad kuo labiau intelektas nusigręš nuo politikos, tuo daugiau matysime tai, ką vadinu intelekto nesugadinta politika. Deja, šiandieninės valdžios politika įgyja vis daugiau tokių bruožų ir dėl to tenka tik apgailestauti.