A. Kubilius. Premjero A. Butkevičiaus vis didesnė problema tampa koalicijos partnerė Lietuvos lenkų rinkimų akcija

Po ilgos ligos mus paliko signataras Antanas Račas. Sąjūdietis, dar sovietiniais metais garsių, draudžiamų ir persekiojamų eisenų į Šiluvą organizatorius, ilgametis Tėvynės sąjungos ir Seimo narys, padėjęs pagrindus mūsų ir nepriklausomos Lietuvos draugystei su Vokietijos krikdemais ir šiaip puikus žmogus, tikras Lietuvos patriotas, savo darbą tėvynei ir savo Kelmei daręs tyliai ir iki pat paskutinio atodūsio. Tokių žmonių, tokių tikrų tyliųjų lyderių vis labiau trūksta šiandieninei Lietuvai ir jos politikai, kuri, deja, vis labiau gražulėja.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje Petras Gražulis „sužibėjo“. Sužibėjo ir grįžęs į Lietuvą savo paaiškinimais, kodėl nesutarė su delegacijos vadove socialdemokrate Birute Vėsaite. P. Gražulis tampa tikruoju šios koalicijos simboliu – vulgarus popsas, taikymasis į žmonių pačias primityviausias emocijas, niekaip intelektu nesugadinta ir net nepaliesta laikysena ir visa elgsena, aršus antieuropietiškumas ir neslepiama simpatija Kremliui – ir visa tai valdančios koalicijos balsais išsiunčiama į užsienius reprezentuoti šiandieninę Lietuvą. Manęs nestebina P. Gražulio elgesys tiek Strasbūre, tiek Vilniuje, manęs vis dar nenustoja stebinti socialdemokratų laikysena – kokius savo koalicijos partnerių akibrokštus, kokį kenkimą Lietuvai jie pasiruošę toleruoti, kad tik ši koalicija išliktų ir jie visi toliau galėtų pasėdėti valdžios kėdėse. Be abejo, kad P. Gražulis visų pirma yra Rolando Pakso ir Valentino Mazuronio problema, bet ne mažesnė problema jis yra ir Algirdui Butkevičiui, kuris atsako už visą koaliciją ir už tai, kas ją atstovauja svarbiose tarptautinėse institucijose. Mes pavasario sesijoje siūlysime E.Vareikį šioje delegacijoje keisti kitu mūsų atstovu, tai bus gera proga ir socialdemokratams apsispręsti, ar jie ir toliau nori, kad jų koalicija, tai yra ir socialdemokratus atstovautų P.Gražulis.

A. Butkevičiaus vis didesnė problema tampa ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partneriai, kurie ne tik negerbia dabartinių ir buvusių valstybės vadovų, negerbia Lietuvos įstatymų ir teismų sprendimų, bet žada ir dar didesnes sumaištis, nepaklūstant Lietuvos Konstitucijai ir ja pagrįstai valstybės tvarkai. Seimo vicepirmininko J.Narkevičiaus žodžiai, išsakyti Lenkijos spaudai apie Lietuvos lenkų pasiryžimą organizuoti Lietuvoje įvairiausias sumaištis, daugeliui Lietuvos gyventojų galėjo nuskambėti kaip aidas to, ką Vilniaus krašto sovietiniai politikieriai kalbėjo, skelbdami šiame krašte Maskvos diriguojamas autonomijas 90-ųjų pradžioje. Socialdemokratų pataikavimas savo koalicijos partneriams, žiūrėjimas pro pirštus į jų išpuolius, kuriais prikišamai demonstruojamas nelojalumas Lietuvai, gali paskatinti tokius partnerius visiškai klaidingiems žingsniams, už kuriuos atsakomybę turės prisiimti tie patys socialdemokratai.

Taip, kaip panašią atsakomybę praeitą savaitę prisiėmė Varšuvos politikai, surinkę aukas ir atvežę finansinę paramą Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriui, kuriam teismas už nuolatinį įstatymo reikalavimų ir teismų sprendimų nevykdymą paskyrė nemažą bausmę. Tačiau tokiam įstatymų nevykdymui tą pačią Šalčininkų savivaldybę tiesiogiai ir netiesiogiai skatino ne tik V.Tomaševskis ir jo kolegos Lietuvoje, bet ir Varšuvos politikai, iki šiol sėjantys tarp Lietuvos lenkų labai pavojingą nelojalumo Lietuvai, jos Konstitucijai, jos įstatymams sėklą. Gerai, kad galbūt Varšuvos politikai suprato savo atsakomybę ir padės jų tokioms klaidoms paskatintam Šalčininkų valdininkui susimokėti baudą už tas klaidas, ir bent taip parodyti pagarbą Lietuvos įstatymams ir teismų sprendimams.

Lietuvoje bet kokių problemų, tame tarpe ir rūpimų Vilnijos lenkams, sprendimai galimi tik laikantis Konstitucijos ir ją atitinkančių įstatymų. Valdžia darys didelę klaidą, jeigu bandys ieškoti kokių nors sprendimų, kurie žinomai prieštaraus Konstitucijai. KT šiais klausimais, kurie rūpi Vilnijos lenkams, yra daug ką išaiškinęs, ir norint rasti tinkamus sprendimus, reikia tų nuostatų laikytis. Bet kokios kitokios įstatyminės iniciatyvos reikš tik tiek, kad V.Tomaševskis nenori tų problemų sprendimo, o nori tik didesnių konfliktų, ir tokią jo laikyseną skatina socialdemokratų ir premjero A.Butkevičiaus žiūrėjimas pro pirštus į tokius išsišokimus. Viceministrės R.Cytackos sprendimas pažeisti įstatymą ir ant savo namo palikti tik lenkišką gatvės užrašą yra dar viena provokacija, kuria tiesiog bandoma įrodyti, kad premjeras A.Butkevičius neturi politinės valios tokių savo Vyriausybės viceministrų provokacijų sustabdyti.

Dar keletas žodžių apie Lietuvai svarbias užsienio politikos aktualijas. Pradžioje – apie premjero A. Butkevičiaus susitikimus Sočyje, tiek su Rusijos premjeru D. Medvedevu, tiek su „Gazpromo“ vadovu A. Mileriu. Susitikimo su premjeru D. Medvedevu nevertinčiau kaip kažko reikšmingo, nes iš savo patirties žinau, kad tokio milžiniško renginio kaip Olimpinės žaidynės šeimininkas premjeras Medvedevas per porą dienų turi 20-30 susitikimų, ir akivaizdu, kad tuose susitikimuose svarbiausios temos yra oras, varžybos ir kiti mandagumai.

Įdomesnis galėjo būti susitikimas su A.Mileriu, bet dar įdomesni yra paties premjero įspūdžiai po šio susitikimo – iš karto po susitikimo buvo paskelbta, kad pokalbis buvo nelengvas ir laukia dar ilgos ir sunkios derybos, tuo tarpu kitą dieną premjeras prakalbo jau žymiai pozityviau, labiau optimistiškai ir daug žadančiai, paskelbdamas, kad jam asmeniškai „Gazpromo“ pasiūlymas labai patiko, ir kad jis skubės jį Vilniuje plačiai su visais aptarti. Šioje istorijoje įdomiausia, kas per naktį taip pakeitė premjero nuomonę apie pokalbį su „Gazprom“ vadovybe. Juokaujant, galima būtų kelti klausimą, ar tokio pasikeitimo neįtakojo žinomas rusiškas vaišingumas.

Tačiau neabejotinai ypatingai svarbus buvo šio savaitgalio Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas į Vokietiją, į Vokietijos krikščionių demokratų kongresą ir susitikimas su Vokietijos CDU lydere Angela Merkel. Šis vizitas svarbus ne tik ir ne tiek pokalbių turiniu, bet visų pirma savo simbolika. Tai buvo dviejų idėjinių bendraminčių susitikimas, dar kartą pademonstravęs, kad Vokietijos lyderiai aukštai vertina prezidentės Grybauskaitės veiklą ir jos europietišką lyderystę. Prisimenant praeitais metais toje pačioje Vokietijoje D.Grybauskaitei įteiktą prestižinį Acheno, Karolio Didžiojo apdovanojimą, „Europos politikos Nobeli“, – visiems skeptikams, sakantiems, kad Lietuvos užsienio politika yra silpna, kad Lietuvos nevertina jos didžiausi partneriai, galima pasakyti labai paprastai – tokių gerų santykių su Vokietija ir jos aukščiausiais vadovais Lietuva iki šiol nėra turėjusi. Ir taip vertinamų Lietuvos vadovų. Tai yra ypatingas pasiekimas, kurį turi vertinti ir didžiausi skeptikai ar kritikai.

Na, ir paskutinis dalykas, apie kurį taip pat kalbėjosi ir A.Merkel su D.Grybauskaite, ir kurį trumpai noriu pakomentuoti , – tai Ukraina. Nors kol kas niekas nesisprendžia, ir V.Janukovyčius vis dar nepajėgia suvokti, kad vienintelė išeitis – tai nuoširdžios derybos su opozicija dėl realių išeičių, o vienintelė reali išeitis – tai politinis procesas, vedantis link ankstesnių tiek Prezidento, tiek Parlamento rinkimų, tačiau dėl Ukrainos ateities aš tampu vis didesnis optimistas. Ir tam optimizmui mane vis labiau paskatina visų pirma didėjantis Kremliaus nervingumas dėl Ukrainos. Užtenka vien paklausyti vicepremjero Rogozino ar Putino patarėjo Glazjevo pastarojo meto pareiškimų, neslepiančių nebevaldomo įtūžio Vakarų atžvilgiu, arba įvertinti rusų specialiųjų tarnybų paskutinę provokaciją, Youtube paskelbiant JAV Sekretoriaus pavaduotojos V. Nuland telefoninį pokalbį. Tačiau paradoksas, ši paskutinė provokacija suteikė daugiausiai optimizmo – V.Nuland pokalbis su JAV ambasadoriumi Kijeve aiškiai parodė, kad JAV imasi labai proaktyvios pozicijos sprendžiant Ukrainos krizę, kad JAV administracijai rūpi Ukrainos situacija, kad jie neblogai žino net ir detales. Net ir kritiški žodžiai, išsakyti dėl tariamai per mažo ES aktyvumo sprendžiant Ukrainos problemas, rodo, kad Vakarai po Vilniaus viršūnių susitikimo ir po nesustabdomų Maidano protestų pradžios padarė teisingas išvadas. Tikėkimės, kad ir dabartinei Ukrainos valdžiai užteks sveiko proto padaryti teisingas išvadas. Tikėčiausi, kad nepaisant viso nebenuslepiamo nervingumo ir Kremliui pakaks sveiko proto padaryti teisingas išvadas.

Visu pirma išvadas, kad pats Kremlius padarė strateginę klaidą, taip grubiai sustabdęs Ukrainos ir V.Janukovyčiaus siekį suartėti su Europos Sąjunga Vilniaus viršūnių susitikimo metu. Tokiu būdu Kremlius įžiebė Maidaną. Prezidentą Putiną labiausiai turėtų neraminti šio žmonių Maidano panašumas su Arabų pavasario pradžia Tunise – tikras, ilgai gniaužtas žmonių nepasitenkinimas korumpuota valdžia ten labai greitai iš Tuniso išplito per Libiją iki Egipto ir Sirijos.

Todėl Kremlius turėtų būti labiausiai suinteresuotas taikiu ir greitu Ukrainos krizės išsprendimu, o ne vien tuo, kaip stengtis vis dar išlaikyti Ukrainą savo įtakos sferoje, ar kaip jai neleisti eiti suartėjimo su Europa keliu. Kuo ilgiau liepsnos Maidano laužai ir žmonės stovės prie barikadų, kuo ilgiau V.Janukovyčius negirdės Maidano žmonių, tuo daugiau tikimybės, kad Maidano nuotaikos persikels į Maskvą. Neišgelbės net Sočis. Todėl Kremlius turėtų suvokti, kad prezidentas V.Janukovyčius nebėra tinkamas įrankis norint Rusijai išlaikyti Ukrainą savo įtakoje, o yra girnapusė Kremliui, galinti paskui save paskandinti ne tik visą savo oligarchinę „šeimą”, bet ir Kremliaus gebėjimą išvengti maidanų pačioje Rusijoje.

Štai dėl šių priežasčių, dar kartą galiu pakartoti, kad Maidane sprendžiasi ne tik Ukrainos likimas. Didele dalimi Maidane sprendžiasi ir Rusijos likimas. Todėl ir tikiu, kad užteks sveiko proto tiek Kremliaus, tiek Kijevo valdžioje. O optimizmo suteikia tai, kad Kremlius praeitą savaitę įrodė, jog Vašingtonas aktyviai imasi Ukrainos krizės tinkamo sprendimo paieškos. Todėl būkime tiek čia, Lietuvoje, tiek ir ten, Maidane, optimistai.