Kun. Eitvydas Merkys. Verbų, arba Viešpaties Kančios, sekmadienis

Didžioji savaitė – tai krikščioniško gyvenimo centras, tai laikas, kurį kiekvienas tikintysis raginamas išgyventi intensyviai, maldoje ir tyloje apmąstydamas Viešpaties Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Apie šios savaitės liturgiją, tradicijas ir prasmę pasakoja kun. Eitvydas Merkys, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas. Šiandien siūlome jo mintis apie Viešpaties Kančios, arba Verbų sekmadienį, kuriuo Bažnyčia įžengia į Didžiąją savaitę.

Jau II amžiaus pabaigoje pradžioje krikščionys tikrai šventė Velykas. Tai matome pagal tikrus istorinius liudijimus, mus pasiekusius iš to laikotarpio. Šiuose įrašuose klausiama popiežiaus Viktoro, kada Velykas reikėtų švęsti, kaip jas apskaičiuoti, kadangi Rytų Bažnyčia vienaip apskaičiuodavo Velykų laiką, o Romos Bažnyčios tradicija buvo kitokia.

Didachė, arba „Dvylikos apaštalų mokslas“, knyga, sudaryta I amžiaus pabaigoje – II amžiaus pradžioje, jau byloja apie tai, kad Krikštui būdavo pasirengiama trijų dienų pasninku. Tai Didžiosios savaitės, Didžiojo Tridienio užuomazga. Piligrimė Egerija, kuri lankėsi Jeruzalėje 381–384 metais, išsamiai aprašo savo Didžiojo Tridienio šventimo Jeruzalėje įspūdžius kelionės užrašuose „Itenerarium“. Praėjo kiek laiko, kol gavėnia nusistovėjo kaip 40-ies dienų laikotarpis. Šiuo laiku žvelgiame į Jėzų, pasitraukusį į dykumą, ir ten jo praleistas dienas.

Didžiosios savaitės tradicija susiformuoja pakankamai anksti. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas kartais būna vadinamas Verbų sekmadieniu, kartais – Kančios sekmadieniu. Tradicija, kai žmonės mojuodami palmių šakomis sveikina Jėzų, prisimindami, kaip apaštalai jį sveikino, gimė Jeruzalėje. Piligrimė Egerija savo kelionės užrašuose gana smulkiai aprašo įspūdžius apie Verbų sekmadienio procesiją, kuri prasidėjo 11 val. Alyvų kalne ir baigėsi vakare šviesų uždegimo liturgija Anastazis (Kristaus kapo) bazilikoje Jeruzalėje. Šis paprotys iš Rytų per Ispaniją ir Galiją pasiekė ir prigijo Romoje tik VII a. pabaigoje. Tuo tarpu Romoje krikščionys Didžiąją savaitę pradėdavo Kristaus Kančios apmąstymu ir Evangelijos skaitymu. Mus pasiekė net 19 popiežiaus Leono Didžiojo kalbų, skirtų Kančios apmąstymui. Šiai dienai būdingos dvi Rytų ir Vakarų tradicijos dabar viena kitą papildo ir susijungia.

Verbų sekmadienio pirmoji dalis – tai prieš šv. Mišias vykstanti iškilminga procesija su verbomis, aliuzija į palmių šakeles, primenanti iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Šventajame mieste dabar tai būna procesija, einanti iš Alyvų kalno į Šventąjį miestą, Jeruzalės gatvėmis iki Viešpaties kapo bazilikos. Ja sekdami, tikintieji susirenka šalia bažnyčios, šventoriuje ar kitoje vietoje, ir eina į bažnyčią. Iš tiesų procesija yra iškilminga eisena iš vienos vietos į kitą, norint pasiekti tam tikrą vietą, o ne, kaip mes dažniausiai esame įpratę, procesija – tai ėjimas ratu aplink bažnyčią.

Taigi žmonės galėtų susirinkti kokioje nors vietoje už bažnyčios ribų, kur atėjęs kunigas palaimintų jų verbas, ir paskui jie visi iškilmingai įžengtų į bažnyčią. Ši procesija tai priminimas mums, kad Kristus mus veda į dangiškąją Jeruzalę. Taigi, įžengimas į bažnyčią turėtų būti kiek galima iškilmingesnis, ypatingesnis. Lietuvoje įprasta, kad dažniausiai verbos palaiminamos jau bažnyčioje, ir procesija vyksta arba pačioje bažnyčioje, arba aplink ją.

Po šios procesijos jau nutylama, susikaupiama, atsiranda kančios nuojauta. Žodžio liturgijos metu neskaitoma Evangelija, bet Jėzaus Kančia pagal vieną evangelistų sinoptikų. Ši susikaupimo nuotaika tarsi nuspalvina visą liturgiją ir mus įveda į Didžiąją savaitę, kai žingsnis po žingsnio artėjame prie didžiųjų mūsų išganymo įvykių: Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo per Paskutinę vakarienę, Dievo meilės ir Kryžiaus slėpinio kontempliacijos Didįjį penktadienį ir mirties bei nuodėmės sutriuškinimo ir galutinės pergalės – Prisikėlimo. Šiais metais skaitomai kančiai pagal Morkų būdingas tragiškų įvykių realizmas, susikoncentruojant ties Viešpaties Jėzaus ir jo mokinių santykiais.

Kristaus kančios skaitymas mums primena, kad, Jėzui iškilmingai įžengiant į Jeruzalę, mokiniams ir minioms džiūgaujant, Jo širdį kaip kalavijas jau vėrė artėjanti kančia, kurią tik dar labiau pagilino bei sustiprino minios išorinis šurmulys ir nepagrįstos politinio mesianizmo viltys. Jėzaus vidinė nuotaika buvo diametraliai priešinga išorinei minios nuotaikai (tai mums primena skirtingos Verbų sekmadienio nuotaikos liturgijos pradžioje ir pabaigoje), kaip dažnai esti ir mūsų gyvenime. Esame kviečiami įsigyventi į Viešpaties nuotaiką, jausti ir išgyventi Jo skausmą dėl nuodėmės, išsivaduoti iš egocentrizmo ir tapti labiau kristocentriškiems, kokiems derėtų būti krikščionims.

Taigi Verbų sekmadieniu pradedame Didžiąją savaitę. Pirmos trys dienos nėra labai ypatingos, jos neturi labai išskirtinių ypatingų liturginių elementų. Galbūt tik galima atkreipti dėmesį, jog skaitiniai sudėlioti taip, kad juntame, jog tai jau paskutinės dienos iki Velykų ir vis labiau artėjama prie atomazgos (pvz., skaitome apie Judo išdavystę etc.). Didžiosios savaitės pirmosios dienos mus tartum rengia Didžiajam tridieniui, kuris yra visų liturginių metų centras bei vainikas.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt