Lapkričio 28 d. – I advento sekmadienis

Pirmą advento sekmadienį Bažnyčios dėmesys sutelktas į antrojo Viešpaties atėjimo laukimą, kuris maitina jos maldą. Nuo pat Mišių įžangos kreipiame žvilgsnius į Dievą: „Mano širdis į Tave, Viešpatie, kyla. Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim vilias.“ Krikščionis yra žmogus, kuris laukia Kristaus, bet jo laukimas nėra pasyvi būsena, atsakomybės už pasaulį išsižadėjimas. Tikintysis melsdamas Dievą ryžto, teisiais darbais pasitinka ateinantį Kristų. Viešpats Jėzus vėl ateis, kaip pažadėjo, bet jis nori, kad ateitume jo link nepaisydami vargų. „Budėkite“, – sako jis mums Evangelijoje. O, norint budėti visą naktį, reikia didelės ištvermės. Todėl kiekvienais metais skaitiniuose girdime daugmaž tapatūs šv. Pauliaus žodžiai, apibūdinantys, koks turi būti mūsų budėjimas. Mums reikia „apsiginkluoti šviesos ginklais“ , ištverti „iki galo“, „būti tvirtomis širdimis ir nepeiktino šventumo“.

Krikščioniškas laukimas – tai ištikimybė tikėjime ir kova, kurią lemia Kristus mumyse. Iš tiesų mūsų laukimą jau maitina Viešpaties buvimas Eucharistijoje. Per ją Dievas kantriai mums padeda praeinančių žemės vertybių sūkuryje dangiškąsias pamilti, nenykstančių laikytis.

„MAGNIFIKAT“. Kasdieniai skaitiniai. 2010 m. gruodis. Nr. 10