Marijampolės aukštosios mokyklos perspektyvos

Šį pirmadienį į Marijampolę buvau pakvietęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką V. Stundį ir su juo turėjome porą labai dalykiškų pokalbių – su švietimo įstaigų vadovais, kitais pedagogais, miesto tarybos nariais, taip pat su kolegijos vadovybe, dėstytojais ir studentais. Žmonių aktyvumas, atviri klausimai ir argumentai, minimalūs politiniai pasibadymai – mano darbo Marijampolėje siekiamybė, ir to šį kartą tikrai buvo pasiekta.

Šiame rašinyje kiek plačiau apie diskusiją „Regioninių kolegijų perspektyvos“ – Marijampolės kolegijoje ir remiantis daugiausia šios kolegijos pavyzdžiais. Diskusijoje pripažinta: būtinos dviejų krypčių pastangos, kad būtų taip, kaip šiandien dar nėra, – kad kolegijos visuomenėje, verslo bendruomenėje ir abiturientų planuose būtų suvokiamos kaip rinkos poreikius atitinkančios ir ateitį garantuojančios aukštosios mokyklos. Tos kryptys įvardytos labai paprastai – palaikanti valstybės politika ir didesnės pačių kolegijų pastangos.

Daugiau dėmesio neuniversitetiniam aukštajam mokslui

Lietuvos politinė valdžia pagaliau pripažino akivaizdžiai negerus dalykus: universitetų daugybė, net iki 80 proc. abiturientų renkasi aukštuosius mokslus (o didžioji jų dauguma – socialines studijas), vienam studentui skiriamos lėšos – mažiausios Europoje, neuniversitetinės aukštosios studijos lyg antrarūšės, amato įgijimas profesinio rengimo centruose – irgi podukros vietoje. Tai suvokta, padėtis keičiama: 2010 m. valstybės finansuojamų studentų krepšelių kolegijose bus 9200, o universitetuose – 9700, taigi beveik po lygiai, priėmimas į universitetus ir kolegijas vyks kartu, sukurtos aiškios ir visiems vienodos veikimo ir konkuravimo taisyklės ir t.t.

Poslinkiai labai geri, bet tikrai nepakankami. Mūsų kalbėta atvirai: Marijampolės, Alytaus, Utenos, Rietavo kolegijoms reikia ir sistemiškesnės, ir konkretesnės paramos. Siūlymų gavome apmąstytų, rimtų, esminių: valstybinį finansavimą išplėsti įvedant regioninėms kolegijoms specialų studento krepšelį; valstybės tarnyboje sulyginti universitetų ir neuniversitetinių aukštųjų mokyklų diplomus; kolegijų užsidirbtas lėšas leisti naudoti ne vien metų pabaigoje, o kada prireikia; spartesnio, geranoriškesnio ir atviresnio programų akreditavimo („SKVC ekspertai įslaptinti. Taisant programą nėra su kuo kalbėtis“ – problemas vardijo dėstytojai); trūksta lėšų dėstytojų kvalifikacijai, pastatų remontui, per mažas stipendijų fondas ir t.t.

Už siūlymus ačiū. Išdėstytos problemos yra uždaviniai centrinei valdžiai. Mėginsiu juos paversti savo darbo su atitinkamomis valstybės institucijomis temomis, o dėl veikimo formų tarsiuosi su kolegijos vadovais.

Iššūkių nevengianti kolegijos bendruomenė

Gyvenimas bei Mokslo ir studijų įstatymas privalomai skatina konkurenciją: universitetų, kolegijų, dėstytojų, studentų, mokslinių tyrimų, studijų programų. Silpnesni, ne tokie modernūs, prasčiau bendraujantys su verslu ir atsiliekantys nuo rinkos poreikių bei mokslo pažangos, nesiūlantys modernių studijų programų pralaimės tiems, kurie tai turės. Pralaimės reputaciją, studentus ir finansavimą. Ir jokie teisės aktų saugikliai nepadės.

Svečiuojantis kolegijoje kalbėti apie jos problemas – lyg ir nemandagu, negražu, nekorektiška. Ir vis dėlto esu įsitikinęs, kad tik savo trūkumus įsivardyti, pripažinti ir platesniame kontekste atvirai svarstyti sugebantys vadovai, dėstytojai ir studentai yra pirmoji laiminčios ir konkurencingos aukštosios mokyklos sąlyga. Kaip ir esu įsitikinęs, kad Marijampolės kolegija, vienintelė aukštoji Sūduvos mokykla, tobulintina visų krašto žmonių, viso verslo, visų lygių valdžios ir politikų pastangomis. Dalykinėje, akademinėje diskusijoje dominuoti turi argumentai ad rem, o kokių įsižeidimų tiesiog ir būti negali.

Ramiai kalbėdami, turėsime pasakyti, kad mūsų kolegija Lietuvos kontekste nelabai kuo išsiskiria, o tai ateityje, mažėjant studentų ir stiprėjant konkurencijai, gali kelti didžiulių rūpesčių. Kauno ir Vilniaus traukos neįveiksi, tad tose konkurencinėse varžybose lems programų populiarumas, dėstytojų kvalifikacija, atsakingai studijuojantys studentai ir verslo bendruomenės pasitikėjimas.

Mylėkim kolegiją ir jos mielus žmones, bet būkim vieni kitiems atviri. Taip, kolegijos mokymo bazė gera, kolegija matoma, dedamos pastangos kurti teigiamą institucijos įvaizdį, patrauklus Trečiojo amžiaus universitetas. Bet šalia ir gana prasti reikalai: praėjusių metų stojimo duomenys ir gautos valstybės finansuojamos vietos džiaugsmo nekelia, į kai kurias studijų sritis tegauta menka dalis planuotų krepšelių; kolegijų reitinguose (gal ir netobuluose, bet visas jas vertinančiuose pagal tuos pačius principus) mūsų kolegija pagal akademinio personalo vertinimą yra paskutinė; darbdavių vertinimuose – septyniolikta; stojančiųjų į biomedicinos ir humanitarinius mokslus konkursiniai balai prasčiausi arba beveik prasčiausi tarp visų kolegijų; mokslinių tyrimų nedaug; nemažai akredituojamų studijų programų atmetama ir t.t. Šiuos ir kitus iššūkius turės įveikti kolegijos vadovybė, dėstytojai ir kolegijos partneriai versle bei politikoje. Ir įveiks, jei į problemas žvelgs sąžiningu ir realiu žvilgsniu.

Visai neabejoju, kolegija tai padarys. Linkiu sprendimų drąsos, efektyvesnio valdymo, aktyvesnio pretendavimo į ES lėšas (jų siūloma tikrai nemažai – programoms atnaujinti, dėstytojams tobulintis, plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą ir kt.), daugiau mokslinės veiklos ir taikomųjų tyrimų. Ypač linkiu universitetinės almae matris dvasios: iniciatyvų, pažiūrų, saviraiškos, sprendimų laisvės, primityvių politinių vertinimų atsisakymo, atvirumo, intelektualiai diskusinės atmosferos ir tokių studentų, kurie būtų aktyviausi akademiniai ir kultūriniai varikliai.

Kolegija turi gyventi, kad į kaunus ir vilnius neišsivažinėtų visi jauni žmonės. Nebūtų studentų – nereikėtų dėstytojų, mieste neliktų proto, kultūros, intelekto branduolio. Ir tada jau jokie žydintys Vilkaviškio gatvės tiltai šių praradimų nekompensuotų. Tiesiog nebūtų kas tuos tiltus gėlėmis sodina.

LR Seimo narys

Dr. Arvydas Vidžiūnas