Marijampolės jaunimo politika. Tarp šiandienos ir rytdienos

„Jaunimo politika – tai kryptinga veikla, kuria sprendžiamos jaunimo problemos ir siekiama sudaryti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei bei jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą, taip pat veikla, kuria siekiama visuomenės ir atskirų jos grupių supratimo bei tolerancijos jauniems žmonėms.“

Iš Jaunimo politikos pagrindų įstatymo

Šis įstatymas reglamentuoja visus svarbiausius su jaunimu susijusius procesus, kuriuos vykdo Vyriausybė ir kitos institucijos. Vienas svarbesnių vaidmenų, susijusių su jaunimo politikos įgyvendinimu, tenka savivaldybėms. Būtent savivaldybės šiuo metu tampa labai svarbiais jaunimo politikos veikėjais, nes sparčiai auga naujų, mažų jaunimo organizacijų, kurios savo veiklą koncentruoja vienos savivaldybė teritorijoje, skaičius. Jaunimo ir Savivaldybių administracijų bendradarbiavimas turi būti atrandamas iš naujo, kaip abiems pusėms labai naudinga priemonė, sprendžiant su jaunimu susijusius klausimus, pavyzdžiui nusikalstamumo ar narkomanijos problemas. Todėl verta pamąstyti ir apie procesus, kurie vyksta mūsų savivaldybėje – Marijampolėje.

Svarbiausias vaidmuo vykdant jaunimo politiką tenka jaunimo organizacijos. Būtent jos įgyvendina didžiąją dalį projektų ir programų skirtų jaunimo problemoms spręsti. Tuo tarpu pirminis darbas, kurį atlieka valstybinės ir savivaldybių institucijos, yra resursų paskirstymas jaunimo projektams ir tų resursų kontrolė projektų įgyvendinimo metu. Remiantis šiais dviem principais yra sukurta gana gerai institucionalizuota su jaunimu susijusių nacionalinių ir vietos struktūrų sistema. Viena svarbesnių šios sistemos grandžių, veikiančių vietos lygiu, yra Savivaldybės jaunimo reikalų taryba.

Jaunimo reikalų taryba yra Savivaldybės tarybos komisijos įgaliojimus turinti institucija, kurią pariteto principu sudaro jaunimo ir Savivaldybės tarybos bei administracijos atstovai. Taigi, Jaunimo reikalų taryboje turime 6 jaunimo organizacijų ir 6 savivaldybės valdžios institucijų atstovus. Tai tarsi dvišalis forumas, kuriame jaunimas stengiasi kuo geriau atstovauti savo interesams, tam, kad savivaldybės politikai ir administratoriai priimtų kuo geresnius ir palankesnius jaunimui sprendimus bei įgyvendintų priemones, kurios gerintų jaunimo situaciją Marijampolėje.

Viskas ganėtinai paprasta ir aišku, tačiau Jaunimo reikalų tarybos tema Marijampolėje netikėtai tapo ypač aktuali pastarosiomis savaitėmis, kai Savivaldybės administracijoje tarsi žaibas iš giedro dangaus blykstelėjo idėja pakeisti Jaunimo reikalų tarybos nuostatus. Šis siūlymas turėjo būti svarstytas kovo 15 d. vykusiame Savivaldybės tarybos posėdyje. Esminis naujai siūlomų nuostatų redakcijos punktas turėjo įtvirtinti nuostatą, kad Jaunimo reikalų tarybos pirmininką Savivaldybės tarybos tvirtinimui pateiktų Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius, o ne rinktų pati Jaunimo reikalų taryba, kaip tai daroma šiuo metu. Keistas ir baugus siūlymas, kurio su didele baime jau ilgą laiką laukė jaunimo organizacijų atstovai.

Minėtojo valdininko – Jaunimo reikalų koordinatoriaus – kompetencijoje yra sprendimų projektų, susijusių su jaunimo reikalais, rengimas ir teikimas Savivaldybės tarybai, informacijos apie jaunimą ir jaunimo organizacijas rinkimas ir esant poreikiui pateikimas Savivaldybės institucijoms bei viso to, kas Savivaldybėje yra tiesiogiai susiję su jaunimu bei jaunimo organizacijomis, koordinavimas. Pabrėžčiau – koordinavimas, o ne valdymas. Kadangi šio pareigūno „darbdavys“ yra jaunimas, todėl jo darbas yra neatsiejamas nuo bendravimo ir bendradarbiavimo su jaunimo interesams atstovaujančiomis jaunimo organizacijomis.

Viena didžiausių ir svarbiausių jaunimo organizacijų, veikiančių Marijampolėje, yra Regioninė jaunimo organizacijų taryba – „Apskritasis stalas“. Tai skėtinė savivaldybės teritorijoje veikianti organizacija, vienijanti ir atstovaujanti kitoms jaunimo organizacijoms. „Apskritasis stalas“ ir yra ta organizacija, kuri deleguoja tuos 6 jaunimo organizacijų atstovus į Jaunimo reikalų tarybą. Atstovų atranka vykdoma visuotiniame narių susirinkime, kuriame kiekviena organizacija, „Apskritoji stalo“ narė, gali pateikti savo kandidatus ir slaptu balsavimu juos rinkti.

Problemos kyla tada, kai kalbame apie šių trijų institucijų tarpusavio bendradarbiavimą. Savivaldybių jaunimo interesų atstovavimo sistema yra sukurta taip, kad didžiausia įtaka ir reikšmė joje yra suteikiama jaunimo organizacijoms su „Apskrituoju stalus“ priešakyje. Tokia sistema gerai veikia visoje Lietuvoje, tiek ir nacionaliniu, tiek ir vietos lygiu.  Ji grindžiama principu, kad ten, kur gali pasireikšti ir gerai veikti jaunimas, valdžios institucijos kištis neturėtų. Todėl Jaunimo reikalų taryba organizuota taip, kad ji būtų savivaldi bei demokratiška, suteikianti galimybę jaunimo atstovams patiems tvarkyti savo reikalus. Neabejotina, kad pats jaunimas geriau nei bet koks valdininkas žino savo poreikius ir problemas, todėl jaunimo dalyvavimas, iniciatyvumas bei kūrybiškumas, įgyvendinant savivaldybės jaunimo politiką, jai suteikia jaunatvišką atspalvį ir padeda geriau pasiekti tikslinę auditoriją. Savivaldybės valdininkai, tuo tarpu, tėra pagalbinis mechanizmas, kuris įsikišti turėtų tik tada, kai sistema neveikia. Tačiau tokia situacija iš kart sukelia trintį, nes Jaunimo reikalų koordinatorius yra nustumiamas į antrąjį planą. Žinant mūsiškų valdininkų pomėgį susireikšminti, kyla trintis, nes Jaunimo reikalų koordinatoriaus galios yra suvaržomos tam, kad pats jaunimas įgautų daugiau galimybių tvarkyti savo reikalus. Tokia trintis tarp šio valdininko ir jaunimo organizacijų gali pavirsti į atvirą ir nevaldomą konfrontaciją, paralyžiuojančią tiek jaunimo organizacijų, tiek ir savivaldybės institucijų darbą jaunimo reikalų srityje.

Marijampolėje tokia trintis yra akivaizdi. Ji jau senai peraugusi į atvirą konfrontaciją, o savivaldybės administracijos įtaka jaunimo politikoje yra neproporcinga. Tai žlugdo visą jaunimo politikos įgyvendinimo procesą Marijampolėje, nes, kaip minėjau, svarbiausia vykdomoji grandis čia yra jaunimo organizacijos. Jei jos yra išstumiamos, engiamos ir silpninamos, tada visa sistema griūną.

Akivaizdus neproporcingo ir trumparegiško savivaldybės administracijos institucijų kišimosi į jaunimo reikalus įrodymas yra minėtasis bandymas keisti demokratiškus Jaunimo reikalų tarybos nuostatus bei įtvirtinti vieno asmens diktatą šioje institucijoje. Visoje Lietuvoje vyrauja tendencija, kad Jaunimo reikalų taryboms stengiamasi perduoti kuo daugiau įgaliojimų, leisti jaunimui pačiam tvarkytis, veikti, o Marijampolėje atvirkščiai – bandoma žengti didžiulį žingsnį atgal ir visą galią sutelkti ir taip jau stipriai išpūstoje savivaldybės administracijoje.

Gerai bent tiek, kad mūsų savivaldybės pozicijoje esantys politikai dar kartas nuo karto sugeba parodyti turį sveikos nuovokos ir opozicijai pasiūlius klausimo dėl Jaunimo reikalų nuostatų ir sudėties keitimo nesvarstyti, jie turėjo su tuo sutikti. Tačiau neabejotina, kad savivaldybės administracija dės visas pastangas, kad šis klausimas būtų kuo greičiau įtrauktas į Savivaldybės tarybos darbotvarkę. Bent jau tendencijos tai aiškiai rodo.

Visgi, klausimą atidėjus atsiranda daugiau laiko ir erdvės diskusijoms apie jaunimo politiką Marijampolėje. Kokia ji turi būti? Geriausiai į tai atsakyti gali tik pačios jaunimo organizacijos. Tačiau keletą darbų gali padaryti ir savivaldybės valdžia: leisti jaunimui veikti demokratiškai ir savivaldžiai; priimant jauniems žmonėms aktualius sprendimus klausti jų pačių nuomonės; paisyti jaunimo interesų ir pažaboti savivaldybės administracijos valdininkų savivalę. Jeigu patys savivaldybės administracijos biurokratai tam prieštarauja, tada gal būt verta pamąstyti apie tokių valdininkų pakeitimą?

Andrius Vyšniauskas

www.vysniauskas.eu