Andrius Vyšniauskas: Marijampolės jaunimo užimtumo programa. Kokia buvo ir kokia galėtų būti ateityje

Marijampolės jaunimo reikalų taryboje pradedame diskusijas dėl jaunimo užimtumo programos 2011-2015 m. Tiesa, tikėjausi, kad ši diskusija bus platesnė ir darbą pradėsime nuo strateginių apmąstymų apie tai, kaip ilgesniame laikotarpyje galėtų atrodyti Marijampolės jaunimo politika. Deja, laikas spaudžia ir pirmiau tenka imtis trumpalaikių darbų, o ilgojo laikotarpio tikslus greičiausiai paliksime jau kitos kadencijos jaunimo reikalų tarybai. Dėl to man ypač gaila, nes prie dabartinės jaunimo reikalų tarybos prisidėjau tik likus vos keletui mėnesių iki jos kadencijos pabaigos.

Šį straipsnį pradėti reikėtų nuo sąvokos „užimtumas“ apibrėžimo. Ką turime omenyje sakydami, jog jaunimui trūksta užimtumo? Tai labai plati sąvoka, todėl siūlyčiau ją skaidyti į dvi dalis: besimokančio ir jau mokslus baigusio jaunimo užimtumas. Ši skirtis parodo šiek tiek skirtingas jaunimo poreikių grupes. Tie jauni žmonės, kurie jau yra baigę mokslus, greičiausiai ketina dirbti ar jau ieško pastovesnės darbo vietos, todėl jiems šiuo metu yra aktualiausia jaunimo nedarbo problema. Tuo tarpu tuos jaunus žmones, kurie mokosi ar studijuoja, jaunimo nedarbo problematika liečia mažiau. Jiems aktualesnė veikla, kuria jie gali užsiimti nuo mokyklos ar studijų laisvu metu. Tai gali būti iš esmės bet kas, pradedant sportu ir baigiant dalyvavimu jaunimo organizacijų veikloje.

Pirmoji, jaunimo nedarbo, problema yra nacionalinio lygmens ir savivaldybė jos atžvilgiu gali padaryti ganėtinai mažai. Iš esmės jaunimo nedarbas yra sudedamoji visos nedarbo problemos dalis, todėl jos atskyrimą laikau nelabai prasmingu. Jaunimo nedarbas sumažės tada, kai mažės ir bendri nedarbo rodikliai. Gal būt pritarčiau tik toms priemonėms, kuriomis siekiama jauniems specialistam suteikia daugiau praktinių gebėjimų, kad jie galėtų lengviau konkuruoti darbo rinkoje.

Tuo tarpu moksleivių ir studentų užimtumu labiau rūpintis galėtų savivaldybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Būtent todėl ir yra kuriama ši jaunimo užimtumo programa. Senojoje jaunimo užimtumo programoje, kuri baigiasi šiais metais, buvo išsikelta net vienuolika didelių tikslų, kurie menkai siejosi su tais šešiais uždaviniais, per kuriuos ir turėjo būti siekiama visos programos įgyvendinimo. Taip pat programoje būta daugybės įvairių priemonių, dažniausiai jos buvo nekonkrečios, o jų vykdytojai pasirinkti gana abstrakčiai. Daugiausiai tai buvo savivaldybei pavaldžios įstaigos, kurios ir taip atlieka tas funkcijas, kurios buvo dar kartą pakartotos šioje programoje. Gal būt tai nėra blogai. Kartojimas visados praverčia, tačiau norėtųsi daugiau konkretumo ir tų įstaigų veiklos specifiškumo, kuris susijęs su šia programa, pabrėžimo. Ar net konkrečių įstaigų, kur problematika yra didžiausia, išskyrimo.

Visgi man labiausiai senojoje programoje užkliuvo finansinė jos pusė. Programų daug, iš pirmo žvilgsnio ir kasmetinis finansavimas buvo numatytas gana nemenkas. Tačiau jau net ir pačioje programoje kai kurioms jos priemonėms lėšų numatyta nebuvo, ar bent jau jų finansavimo šaltiniai nurodyti labai abstrakčiai. Tai man suponuoja mintį, kad jau pačios programos kūrimo etape buvo nesitikima, kad kai kurios priemonės bus įgyvendintos. Jeigu tokių nuogąstavimų būta, tai kam tada tokias priemones išvis įtraukti? Gal būt čia suveikė mūsuose kažkaip keistai prigijusi mintis, kad jei kuriame kokią nors programą ar strategiją, tai ji turi būti tokia didelė, visa apimanti ar net globali, kad realiai ją įgyvendinti būtų neįmanoma. Tai blogas mąstymas, aš jam nepritariu.

Galiausiai senosios programos įgyvendinimui kasmet buvo numatyta skirti daugiau nei 100 tūkst. litų! Tai įspūdinga suma, kuri artėjant 2010 m. turėjo dar ir gerokai paaugti. Blogiausia, kad tos lėšos buvo po trupinėlį suskaidytos net į 49 priemones. Dėl šios priežasties matyti bendrą programos efektyvumą yra neįmanoma. Taip pat, pastebėčiau, kad lėšos konkrečiai buvo fiksuotos tik toms priemonėms, kurias turėjo įgyvendinti pačios jaunimo ar su jaunimu dirbančios organizacijos. Iš dalies tai yra sveikintina, nes atsiranda tam tikras konkretumas ir įsipareigojimas tas lėšas skirti, tačiau matant, kad savivaldybės institucijos nebuvo įspraustos į panašius rėmus, galima daryti išvadą, kad jaunimo organizacijos buvo suvaržytos gal būt nepagrįstai. Tai lėmė, jog nebuvo sudarytos galimybės esant poreikiui finansavimą padidinti.

Taigi, senoji programa buvo itin netobula. Nebuvo ji ir įgyvendinta. Lėšos buvo skiriamos atmestinai, tik tarp kitko, o savivaldybės įstaigos didesnio suinteresuotumo šios programos įgyvendinimu neparodė. Natūraliai kyla klausimas: o kas toliau? Toliau manau reikėtų pasimokyti iš klaidų ir pirmiausiai apsibrėžti aiškius naujosios programos tikslus. Siūlau du: 1) skatinti jaunimo organizacijų tinklo plėtrą; 2) sudaryti geresnes sąlygas neorganizuotam jaunimui prasmingai praleisti laisvalaikį. Pirmasis tikslas padėtų daugiau jaunimo traukti į įvairias organizacijas jaunimo organizacijas. Šio tikslo rėmuose galėtumėme kurti tinkamesnę infrastruktūrą, kurios reikia jaunimo organizacijų veiklai. Taip pat šio tikslo įgyvendinimo metu galima numatyti priemones, kuriomis naudojantis būtų skelbiami konkursai paslaugoms iš nevyriausybinių organizacijų pirkti, pavyzdžiui pilietiškumo ugdymas yra paslauga, kurią teikia daug jaunimo organizacijų. Tad šios paslaugos pirkimas galėtų būti sudedamąją pirmojo tikslo dalimi. Antrasis tikslas apimtų tą jaunimą, kuris yra nesusibūręs į formalias organizacijas. Šioje srityje manau labai daug nuveikti gali savivaldybės įstaigos, o ypač mokyklos. Būtina sudaryti sąlygas, kad jauni žmonės galėtų laisvai naudotis sporto salėmis ir aikštynais, bibliotekomis ir pan. Taigi apsibrėžę šiuos du aiškius tikslus galėtumėme ganėtinai konstruktyviai žengti pirmyn.

Apie konkrečius šios programos uždavinius ir priemones dar diskutuosime, renkamės kiekvieną penktadienį. Tačiau mano pozicija yra aiški – naujoji programa turi būti konkreti ir įgyvendinama, o pasiekti rezultatai išmatuojami. Lėšas būtina numatyti taip, kad jas realiai galėtumėme skirti, o ne tik popieriuje palikti neaiškius deklaratyvius skaičiukus. Blogiausiu atveju geriau skirti mažiau lėšų, tačiau konkrečioms priemonėms ir projektams, kuriuos įgyvendinę, pasieksime ryškaus Marijampolės jaunimo užimtumo padidėjimo. To mūsų Marijampolei tikrai reikia.

Andrius Vyšniauskas

Marijampolės savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys

www.vysniauskas.eu