Mylėk savo artimą
Mylėti – tai ne tik nedaryti bloga. Tikra meilė reiškia daryti gera. Krikščionis turi gelbėti žmogų, jam padėti suprasti, susiprasti. Artimo meilės įstatymo, kurį mums paliko Jėzus, mylėti kitus taip kaip patį save ir nedaryti to, ko nenorėtum, jog tau darytų, nesilaikymas yra pagonio arba muitininko ženklas. Jo nesilaikydami mes vienas kitą metame iš bendruomenės.
Šventieji pasiekė šventumo, kadangi jie darė gera žmonėms, juos mylėjo. Artimo meilė – tai ne tik gailestingumas ar išmalda. Juk mes ir alkanam paukšteliui ar gyvulėliui patrupiname duonos. Nieko blogo nedarymas – tai dar ne artimo meilė. Negalima tylėti , kai reikia kalbėti, kai reikia šaukti. Tylėjimas, neveikimas gali būti ir nusikaltimas. Kol krikščionys ne tik skelbė, bet ir gyveno laikydamiesi artimo meilės principais – juos lydėjo sėkmė. Kai išblėso artimo meilė – gimė bolševizmas, komunizmas, fašizmas, mafija ar kitos kruvinos sistemos, „būreliai“. Valstybių, miestų vadovai, nors ir būdami krikščionimis,nesilaiko Kristaus reikalavimo – mylėti kitą kaip patį save. Labiau myli valdžią, pinigą ar savo karvę, šunį.
Mokslas, technika, civilizacija ir bet koks materialinis progresas, nelydimas moralės ir artimo meilės, yra žiaurybė.
Žodžiais labai lengva Dievą garbinti. Daugiausia jį taip ir garbiname. Liežuviu gražbyliaujame, tačiau kur reikia nugalėti patį save, pasiaukoti, kur reikia gerų darbų, gero žodžio ar susilaikymo – ten mūsų trūksta. Čia mums geriausias pavyzdys mūsų ir kitų tautų šventieji, palaimintieji. Todėl šiuo gavėnios metu verta prisiminti šventųjų, palaimintųjų meilės darbus artimui, jų kentėjimus, jų gyvenimo istorijas. Visi puikiai žinome, jog buvo toks švento gyvenimo vyras – Belgijos karalius Boduenas, šventasis Pranciškus Asyžietis, mūsų tautos šventasis palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, gimęs ir augęs Lūginėje. Apie juos privalome bent šiek tiek žinoti. Todėl ir nutariau Jums, „Mūsų Marijampolė“ puslapio skaitytojai, papasakoti apie šiuos šventus vyrus savo straipsniuose – jų gyvenimų apžvalgose.
Gyvename… Artėjame (arba tolstame) prie žmonių, pažindami juos. Iš savo artimos aplinkos dažnai darome išvadą: artimas, kol neužkopė karjeros (arba) sėkmės laiptais. Užkopė – pasipūtė. Neprisiartink! Ar būna kitaip? Būna!
„Iškalbingas karaliaus Bodueno gyvenimas“ – neeilinė Suenenso knyga. Joje autorius pasakoja savitą Belgijos karaliaus Bodueno gyvenimą. Autorius 33 metus labai artimai bendravo su karaliumi. Apie jo gilų žmogiškumą autorius kalba itin subtiliai.
Karalius nebuvo nei teoretikas, nei svajotojas idealistas. Jis buvo giliai tikintis. Ir savo tikėjimą išgyveno remdamasis gyvenimo logika. „Atverdamas akis, žvelgdamas aplink save, aš iš naujo atrandu Dievo meilę man ir visai žmonijai. Aš matau, kad kiekvieną sykį, kai tik žmonės stengiasi gyventi pagal Evangeliją, kurios mokė mus Jėzus, t.y. mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mus mylėjo, viskas aplinkui ima keistis: agresyvumas, nerimas, liūdesys užleidžia vietą ramybei ir džiaugsmui“, – sako Boduenas. Karalius nuolat kreipėsi į Dievą: Viešpatie, keisk mane, kad aš beveik negalėčiau gyventi nesišaukdamas Tavęs“.
Karalius veda. Ne iš savo aplinkos, ne savo luomo. Vienuolės, su kuria Bodueną supažindino kardinolas Suenensas, bičiulę Fabiolą. Karalius dėkoja Jėzui, kad Jis užaugino didžiulę meilę Fabiolai.
Karaliaus paskutinis kreipimasis į tautą (jis sirgo, rengėsi išėjimui…) liko įsimintinas žmonėms ir istorijai: „…Valstybės šventė, kurią kiekvienais metais švenčiame, mums suteikia progą linksmai pasidžiaugti, bet kartu ir pagalvoti apie mūsų šalies situaciją…“ Jis kalba apie pilietiškumą, demokratiją. Pabrėžia darbo, saugumo, švietimo reikšmę, formuojant Europos Sąjungą. „Bedarbystės augimas rodo nepaprastą žmonių nuvertinimą“, – kalba karalius.
Tai buvo karalius pagal žmonių širdį. „Jis mus mylėjo, mes jį mylėjome“, – kalbėjo belgai, mirus karaliui, minėdami nacionalinio gedulo metu sąvąjį Bodueną. „Ši gedulo savaitė mus padarė truputį geresnius“, – prisipažino gedintieji.
Karalius niekada neslėpė savo asmeninio tikėjimo. Bet jis niekada tuo nesipuikavo.
Laiminga tauta, kuri turėjo tokį karalių…
„Ar tai būtų paprastas pilietis, ar aukštas pareigūnas, jaunas ar senas, neįgalus ar sveikas, tas ar ta, kuriam pasitaikė proga susitikti su karaliumi, labiausiai lieka sukrėsta jo ypatingu sugebėjimu klausytis“, – sako knygos autorius. O visa tai reiškė: AŠ SUPRANTU IR PALAIKAU TAVE.
Autorius prisimena Bodueno apsilankymą vargšų restoranėlyje… „Vos pasisveikinęs su atsakingaisiais, jis pasuko į virtuvę, kur 2 ar 3 savanorės moterys tyliai, bet greitai sukosi apie puodus…“ Čia jis skyrė laiko kiekvienam žmogui, prisėsdamas prie kiekvieno: jauno vienišiaus, pabėgėlio, šeimos motinos, bedarbio… ir tą akimirką jam nieko neegzistavo išskyrus tą „kitą“…Karalius susitinka, pataria, išklauso daugybę žmonių…
Boduenas buvo puikus žmonių, dalykų, įvykių, istorijos žinovas, išmanantis aptariamas temas.
„Jei mūsų karalius yra toks, koks yra, tai iš esmės dėl to, kad yra „tokia“ karalienė“, – sako kardinolas. Jie „su karaliene savo privačiame, vidiniame gyvenime visko semiasi iš Dievo“, – prisimena autorius ir karaliaus gyvenimo bičiulę – žmoną – mylimąją – bendramintę Fabijolą.
Daugybę balsų pasisakė už tai, kad Bažnyčia pradėtų beatifikacijos procesą.
Vytautė Pašešupienė
Arūnas Adomynas