X
Menu

Nijolė Sadūnaitė. Laikas pereiti nuo kalbų prie veiksmų

Valstybinių idealų išdavimas ar kolaboravimas su antivalstybinėmis jėgomis visuomet bus smerktinaas dalykas. Toks veikimas negali būti laikomas paprastu  „pasipolitikavimu“ ir nepriklausomoje valstybėje. Ir ypač negerai, jeigu atsiranda pagrindai panašias veikas įžvelgti viešųjų  asmenų veikloje. Asmenų, kurie turėjo galimybes daryti įtaką valstybės gyvenimui, kuriais  daug žmonių ilgai pasitikėjo.

 Pagal anuometinius įstatymus, 1990 m. Kovo 11-osios Aktą pasirašyti privalėjo du Tautos atstovai, t.y.  Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir sekretorius. Tačiau žinome, kad Laisvės dokumente įsiamžinti pakviesti visi tuomet  Seimo posėdžių salėje buvusieji. Todėl šiuo rašiniu sieksiu atkreipti dėmesį tų, kurie Tėvynės ateičiai nebuvo abejingi ir devyniasdešimtaisiais ir šiandien: reikia rimtai peržvelgti visą dvidešimtmetį , taip pat, ar kas nors nepaslėpta už vadinamojo „signitarizmo“.

Esame liudytojai: per du nepriklausomo valstybinio gyvenimo dešimtmečius: teisė ir istorija daroma nelemtais akmenimis, su kurių pagalba nedraugai bando apversti Lietuvos valstybės vežimą. Daro tai su žodžiu „konstitucija“ lūpose. Sako: vardan demokratijos.

Jų, pasirodo, yra nemažai. O dėl mūsų nuolaidumo jie nuolat drąsėja.

Tęsdami tai, ką ilgai ir nuosekliai dirbo, portale „Delfi“ du iš mano paminėtų signatarų atsiuntė Tautai dar ir po naujametinį „sveikinimą“. Nors panašias jų mintis jau buvome girdėję bei skaitę, bet  naujametinių dalykų nematyti yra negražu. Turiu omenyje Jurgio Jurgelio straipsnį „Kas geriau-būti nušautam stribo ar partizano?“ ir Aloyzo Sakalo „Kam tie teismai, kai turime N. Oželytę?“.

 Atrodo, J. Jurgelis norėtų diskusijos, tarsi stribai ir partizanai turi būti vienodai smerkiami už ginkluotą kovą. Ir jei šalia J. Jurgelio straipsnio padėsime „Politikos“ leidykloje išleistą „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“, pamatysime, kaip plačiai po „demokratijos“ iškaba jau yra vykdoma žiauriausia propaleckinė visuomenės , ir ypač jaunimo dezinformacija. Jei tai vis dar „demokratija“, tai kur prasideda įtakos agentų nusikaltimai? Regis taip panašūs dalykai buvo įvardijami ano meto gebistinėje terminijoje? Argi Valstybės saugumo departamento generolas ir Prezidentūros patarėjas Jurgelis nežino, kad buvo valstybės okupacija ir aneksija?  Kad žiauriausio teroro sąlygomis tūkstančiai tautiečių pakilo į žūtbūtinę kovą? Kad Tautos naikinimui okupantai naudojo kolaborantus su baisiausiu jų ginkluotu sambūriu – stribais? Kad Laisvės  kovotojų diskreditavimui i miškus siuntė Sokolovo parengtus žudikus? Kad Lietuvos Laisvės kovų Sąjūdis buvo priėmęs Baudžiamąjį statutą ir turėjo dokumentų archyvus, bet juos okupantų ir jų kolaborantų struktūros naikino ir tebenaikina? Kad tokia pat dezinformacija vergijos metais jau buvo gaminama. Bet tik kitos valstybės vardu.

O gal visa tai tik epizodas iš Marijono Misiukonio teisminio proceso scenarijaus?

Be abejo, J. Jurgelis visa tai puikiai žino. Tačiau tarp šventvagiškų manipuliacijų Jono Aisčio mintimis jis rašo: „Stribų aukų vaikams, artimiesiems, valdiškose įstaigose rodomas pagarbus dėmesys.“

 Betgi tai akivaizdi netiesa, generole J. Jurgeli. Stribų (kolaborantų) aukos ir toliau išliekame aukomis. Tik mes save dar turime suskaičiuoti. Gal pradėdami nuo Vytauto Pociūno? Išsiaiškindami, kaip prie jo nužudymo ir kitų didelių nusikaltimų prisidėjo ir generolo Jurgelio kūrinys – Lietuvos VSD.

 O kas Lietuvos socialdemokratijos naikintoją  europensininką Aloyzą Sakalą verčia imtis  ir amoralume pasiklydusios teisėsaugos advokato vaidmens? Gal tai, kad būdamas fizikas, bet tapęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku nepriklausomos valstybės teisininkams būtiną nepriekaištingos reputacijos kriterijų pavertė patyčia, leidusia teisminių ir jėgos struktūrų viršūnes formuoti iš okupacijos  ar pirminės privatizacijos laikotarpiais nusikalstamai savo pareigas vykdžiusių teisininkų? Negi  tuo jis mano apsiginsiąs nuo asmeninės atsakomybės?

O gal ekseuroparlamentaras A. Sakalas nemato, kaip didžiausiais išryškėjusios teismokratinės sistemos , o t.y. slaptojo, daugiau nei klaninio, valstybės valdymo apaštalautojais iškelti okupacijos periodo „žymiausiųjų“ teisininkų vaikai: nuo Konstitucinio Teismo ir kitų teismų pirmininkų iki Teisės fakultetų dekanų? Ir kad jie išsiduoda… žmonių aktyvumą mažosios Kedytės klausimuose įvardydami  pavojumi teisinės valstybės idėjai. Nors, jau minėjau, sukūrė ir atstovauja viso labo teismokratinei sistemai.

Kai bendraudavau su buvusiu valstybės prezidentu Valdu Adamkumi teisės temomis, jis vis išgąstingai kartojo: „Aš nieko negaliu, aš nieko negaliu.“ Teko patikėti: valstybės aukščiausias valdininkas ir moralinis autoritetas išties bijo šalies teismokratų. Nors nepabijojo šalies žmonių akivaizdoje aukščiausius apdovanojimus pakabinti ant tokių asmenybių kaip M. Misiukonis krūtinių.

Referendume, įvykusiame 1992 metų  politinės  įtampos sąlygomis, paskubomis priėmėme veikiančiąją Lietuvos Konstituciją. Prabėgę metai atskleidė: į ją  įkeltos ir nuostatos, keliančios pavojų Tautos dvasinei ir teisinei būsenai, valstybės išlikimui. Tos valstybės, apie kurios susigrąžinimą mąstėme nelaisvėje.

Tad pavojus matau ne mažesnius, nei prieš dvidešimt metų Sausio 13-ąją. Bet ar tebeturime žmones ir lyderius, pajėgius susiburti, kad vėl apgintume mūsų Laisvę? Jei turime, pradėkime nuo žinojimo. Išsiaiškinkime, kas ir kodėl bando paversti mus vergais savoje valstybėje?

O gal reikia kokių nors kitokių patvirtinimų, kad Tauta išsakė nepasitikėjimą dėl neteisėtumų eskalavimo šalyje nebeatskaitančiai teismokratijos sistemai?

Saugokimės neatsakingų veiksmų, kurie galimi, kai ši sistema pajus, jog žemė slysta iš po kojų. Bet raginu: organizuokimės, organizuokimės ir vienykimės. Raginu ir valstybės Prezidentę: jau laikas pereiti nuo kalbų prie veiksmų. Pradėkime nuo prokuratūros sistemos darbo revizijos. Nuo per dvidešimtmetį  žlugdytų, slėptų, vilkintų bylų sarašų.

Sužinokime, kas ir kodėl taip dirbo.

Atsekime, kas ir kodėl sudarė sąlygas jiems taip dirbti.

O kaip Konstitucija? Konstitucija yra Tautos valia. Tauta, atkūrusi Lietuvos valstybę, suteikė Prezidentei teisę prakalbti jos vardu.

Bernardinai.lt