Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

„Rūpinuosi būti tėvu ir bičiuliu. Būsiu bičiulis mažiems vaikams, kad mokytųsi pažinti Dievą, maldos klusnybės, tvarkos, saugosiu jų nekaltybę, saugosiu nuo nuodėmių ir papiktinimų. Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius, raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais. Neatstumsiu nuo savęs nė vieno. Santaikoje su visais gyvendamas, rūpinsiuosi, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidas piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems“. (J. Matulaičio pamokslo žodžiai , pasakyti, perimant Vilniaus vyskupo pareigas , 1918 m. gruodžio 8 dieną.) Šios pamokslo ir mintys, išsakytos Dienoraščio puslapiuose, liudija Palaimintojo gyvenimo misiją, jo kilnų atsidavimą Dievui ir Bažnyčiai: ,, Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai. Dangiškasis Tėve, daryk su manimi kaip tinkamas. Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės? Štai aš Tavo tarnas; siųsk mane kur nori.“ (Užrašai,1911 m.)

Andriaus ir Uršulės Matulaičių šeimoje jauniausias  Jurgutis , lyg senyvo jų amžiaus papuošalas,  gimė 1871 m. balandžio 13 dieną Lūginės kaime. Pakrikštijo vienuolis marijonas kun. Jurgis Čėsna Marijampolės bažnyčioje. Vienuolis turbūt ir nesvajojo, kad kūdikis, ant kurio pylė krikšto vandenį, bus jo pasekėjas, jo mylimos, dėl rusų priespaudos baigiančios nykti vienuolijos atnaujintojas.

Vaikystėje, jam esant trejų metukų, miršta tėvas, o sulaukus dešimties – motina. Neištiriami yra Dievo keliai. Apvaizda gal šiuo būdu norėjo Jurgį parengti tolimesnio gyvenimo darbams ir vargams? Jurgis nuo mažens pažino kaimo vaiko vargus. Vasarą ganydavo žąsis, žiemą lankė mokyklą. Sunku buvo ją pasiekti, mat iki Marijampolės apie aštuoni kilometrai. Mažam vaikui kasdien suvaikščioti – didelis vargas. Bet jis buvo kantrus ir gabus vaikas, viskuo domėjosi. Jurgis lankė gimnaziją, nors mokslą trukdė neturtas ir liga. Neturėdamas už ką nusipirkti knygų naudojosi savo draugų. Pradėjo skaudėti koją, vėliau pasirodė, kad tai kaulų tuberkuliozė… Ši liga jį kankino visą gyvenimą.

1889 metais pas Matulaičius atvyksta Jurgio pusbrolis Jonas Matulevičius, Kelcų (Lenkija) valstybinės gimnazijos mokytojas. Grįždamas atgal, kartu išsivežė Jurgį. Kelcuose įstojo į kunigų seminariją. Seminarijoje klierikas Jurgis gabus, tvarkingas, pamaldus. Štai kaip jo gabumus įvertino jo kurso draugai: „Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės ugnimi, patraukė jis mūsų širdis“. Jis čia vienas lietuvis, todėl kai kurių disciplinų mokytojai jį stengėsi prigriebti. Jurgis mokėsi dar stropiau. 1895 metais Kelcų seminarijos vadovybė nusprendė, kad Matulaitis vertas toliau tęsti studijas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Per ketverius metus akademijoje negavo kitokio pažymio, kaip tik auksčiausią. J. Matulaitis gavo čia teologijos magistro laipsnį. J. Matulaičio studijų draugas Pranas Bučys, vėliau tapęs kunigu ir vyskupu, rašo: „ Tą aukštą draugų ir profesorių nuomonę apie save Matulaitis žinojo, bet visą laiką išbuvo paprastas, ramus, kuklus, be melagingo nuolankumo“. Toliau Matulaitis siunčiamas studijuoti į Fribūrą, kur 1902 metais įgijo teologijos doktoratą. Be to, jis daug gilinosi į visuomeninius mokslus, ypač mėgo sociologiją.

,,Žmogaus protas yra versmė visokių minčių,

Kurios patekusios į platųjį pasaulį ir ima žmoniją valdyti.“ (Užrašai 1910 m.)

Baigęs studijas, J. Matulaitis trumpai dirbo parapijoje, paskui dėstė kanonų teisę Kelcų seminarijoje. Penkerius metus Matulaitis buvo Petrapilio dvasinės akademijos dėstytoju, pirmasis pradėjo dėstyti sociologiją. Jo paskaitos domindavo studentus savo turiniu, keliamų problemų aktualumu ir jo iškalbos malonumu. Matulaičiui pareiškus, kad atsisako dėstytojo vietos, visi labai nustebo, nes nežinojo, kad jis paaukojo profesoriškąją karjerą Marijonų vienuolijos reikalams. Marijonų vienuolija buvo mylimiausias gyvenimo kūrinys, kuriame jis matė savo gyvenimo uždavinį.,, Marijonų vienuolija turi būti slapta atnaujinta (rusų valdžia neleido į vienuolijas priimti naujų kandidatų) Senukui kun. Senkui, paskutiniam marijonui, tas sumanymas pasirodė lyg iš dangaus atneštas.“ Taip pasakoja prof. J. Totoraitis, vienas pirmųjų atnaujintos vienuolijos narių.

1918 metais kun. J.  Matulaitis tampa Vilniaus vyskupu. Prasideda skaudus kryžiaus kelias. Lenkų šovinistai jam sudarė didelių sunkumų. J. Matulaičio asmenybę liudija ir tai, kad norėdamas stoti į vienuolyną, nesikreipė į didžiuosius, garsiuosius, galinguosius pasaulio adresus, o stojo į menkutę marijonų vienuoliją. Patriotas gelbėjo nykstančias savo šalies atžalas. Jis nuo pat jaunų dienų gyveno trijose visuomenėse: tikybinėje, tautinėje ir socialinėje. Kai 1925 metais Lenkija su Vatikanu pasirašė konkordato sutartį, Jurgiui Matulaičiui sėkmingai valdyti vyskupiją jau buvo neįmanoma. Todėl jis parašė atsistatydinimo pareiškimą. Popiežius Pijus XI šį pareiškimą priėmė, pakėlė arkivyskupu ir pasiuntė į Lietuvą apaštališkuoju vizitatoriumi. Lietuvos bažnytinių reikalų tvarkymas pteko į švento, išmintingo ir gero lietuvio rankas. Jam rūpėjo Lietuvos katalikus atpalaiduoti nuo priklausomybės Lenkijai, Latvijai ir Vokietijai. 1926 metais jis paruošė Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo projektą, su kuriuo išvyko į Romą pas popiežių, o balandžio 4 dieną Pijus XI paskelbė apie tokios provincijos įkūrimą.

Stenkimės pažinti savo laiką,

Suprasti ir atjausti savo laikų žmones

su jų norais, troškimais, siekimais ir tikslais.(Užrašai, 1911 m.)

1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Vatikano šv. Petro bazilikoje iškilmingai J. Matulaitį beatifikavo ir pamoksle pavadino jį nepaprasta Dievo dovana lietuvių tautai ir Lietuvai. Liepos 1 d. Marijampolės bažnyčioje jo palaikai buvo rūpestingai perkelti į naują menišką karstą ir įkelti į jam skirtos koplyčios altorių. Kada sulauksime J. Matulaičio paskelbimo šventuoju? Tai priklausys ne tik nuo Dievo Apvaizdos, bet ir nuo to, kiek žmonės gilinsis į Palaimintojo dvasią, skleis jo garsą ir su juo eis prie Dievo.

Arūnas Adomynas