X
Menu

Pilėnų laužai dėl kasos aparatų

Arvydas VidžiūnasVyriausybė pasiūlė, kad nuo šių metų gegužės 1 d., prekiaujant maisto produktais patalpose, kioskuose ir automobiliuose įrengtose parduotuvėse, turės būti naudojami kasos aparatai. Vyriausybė taip mėgina geriau ir skaidriau organizuoti prekybą maisto produktais, pasiekti geresnę pajamų apskaitos kontrolę, sudaryti galimybę tiksliai fiksuoti gautas pajamas, didinti biudžeto įplaukas, neleisti plėtotis neteisėtai veiklai, o kartu geriau apsaugoti pirkėjų teises.

Iš viso kasos aparatų kompensacijoms, į kurias galės pretenduoti 3,5-4 tūkst. verslininkų, dirbančių su maisto produktų prekybininkų pažymėjimais, numatoma skirti 3 mln. Lt

Šį sprendimą palaiko absoliuti dauguma Nacionalinio susitarimo dalyvių, visų čia ir neišvardysi – nuo profesinių sąjungų, pensininkų „Bočių“, Žemės ūkio rūmų, Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos iki Investuotojų forumo ar Verslo darbdavių konfederacijos ir kt.

Turgaus prekybininkai nepritaria

Smulkiųjų verslininkų ir turgaus prekiautojų lyderė Z. Sorokienė ir kiti kategoriškai prieš: smulkiųjų prekybininkų taip griežtai kontroliuoti nereikėtų, naujoji tvarka tik apsunkins prekeivių dalią, padidins jų išlaidas, turguose viskas skaidru, aišku ir gerai, o kasos aparatai reiškia „suplanuotą ir šiurkštų“ (!) prekiautojų verslo žlugdymą. Ir Marijampolės turguose jausmingai piktinamasi, kad valstybė į smulkiuosius prekybininkus žiūri kaip į nusikaltėlius.

Mėginu suprasti ir prekybininkus. Iš teisų, tai daugiausia žmonės, rodantys iniciatyvos, verslumo, darbštumo pavyzdžius ir tikrai nesulaukiantys nei didesnio valdžių dėmesio, nei svaresnės paramos ES lėšomis. Tai žmonės, užsidirbantys sau ir savo šeimoms, bendruomenių aktyvieji, savo pavyzdžiu skatinantys mūsų nepatiklią visuomenę nepasiduoti, nedejuoti, o veikti ir turėti. Jie pasirinko verslą kaip savo saviraiškos formą, ir tegalime palinkėti, kad jiems gerai sektųsi.

Iš tokių racionalių žmonių tikiesi visos valstybės problemų suvokimo, žvilgsnio, apimančio visas Lietuvos gyvenimo sritis, tikiesi platesnio ekonominio ir teisinio supratimo, tikiesi, kad atviras kalbėjimas apie šešėlio, kontrabandos platinimo ir prekių judėjimo apskaitos problemas nebus priimtas asmeniškai įžeidžiai, žinoma, jei nesi su tuo susijęs.

Taigi jei žvelgsime į visą Lietuvos verslo ir mokestinės aplinkos problemų kompleksą, šiuo konkrečiu atveju turėsime pritarti argumentams už kasos aparatus.

Mat kovos aistrai sustiprinti nepritariantieji pasitelkia tikrai per daug visokių gandų ir smulkios netiesos: kasos aparatai neveiks žemesnėje temperatūroje (iš tiesų aparatai veikia iki minus 10 laipsnių, jie bus privalomi tik patalpose, be to, maisto produktais negalima prekiauti esant neigiamai temperatūrai); reikės samdyti buhalterį (nereikės; niekas man neįrodys, kad kasos aparatas – išspausdintas jo čekis ir vedama kasos knyga – sąžiningam prekiautojui pridarys neįveikiamų rūpesčių); reikės registruoti įmonę (nereikės); didžiulių kasos aparatų nebus kur statyti ant mažų prekybos stalelių (kasos aparatų yra ir telpančių į kišenę); prekiautojai su verslo liudijimais ir taip moka baisius mokesčius (palyginti su mokesčiais, kuriuos moka kitų verslo formų verslininkai ir dirbantys pagal darbo sutartis, verslo liudijimo turėtojai moka ryškiai mažiausiai); valdžia pirmiausia puola skriausti močiučių su krapų ar morkų ryšeliais (savo namų valdoje, asmeniniame ūkyje išaugintais maisto produktais prekiaujantiems žmonėms niekas nesikeičia, jiems kasos aparatų nereikia) ir t.t.

Klausydamas vieną diskusiją per radiją negalėjau atsistebėti E.Šablinsko, atstovaujančio turgaus prekybininkams, argumentais, visai negražiai nuvertinančiais savo ginamuosius, – čia beveik cituoju: taigi turguose dirba tik leisgyviai pensininkai ir invalidai, kaip jie su tais aparatais susitvarkys… Man tokia įžeidžiama savinieka kvepia kažkokia nesuvokiama desperacija. O turbūt ir daug rimtesniais dalykais.

Klausimai ir citatos pamąstyti

Nenoriu nieko įžeisti, bet prašyčiau tik perskaityti kelias tolimesnes pastraipas ir pasidaryti savo išvadas.

Iš VMVT pranešimo: „Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad Alytaus apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai kartu su apskrities policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio tyrėjais užkirto kelią nelegaliai mėsos produktų gamybai Alytuje. Pareigūnams atlikus patikrinimą Kanklių g. namo rūsyje ir ūkiniame pastate, nustatyta, kad antisanitarinėmis sąlygomis vykdoma nelegali mėsos produktų gamyba. Tikrinimo metu taip pat rasta 155 kg neženklinto kiaulienos skerdenų, 32 kg smulkintos mėsos ir 203 kg įvairių mėsos gaminių“. Mano klausimas: kur, jūsų nuomone, ta mėsa buvo planuojama realizuoti?

Iš ŽŪM užsienio prekybos duomenų bazės: Kiaulienos importo iš Lenkijos apimtys 2006-2009 metais: 2006 m. – 19,1 tūkst. tonų, 2007 m. – 32,0 tūkst. tonų, 2008 m. – 24,3 tūkst. tonų, 2009 m. sausio-rugsėjo mėn. – 10,1 tūkst. tonų. Mano klausimas: ką rodo šis smarkus oficialaus importo iš Lenkijos kritimas 2009 m., nors Lenkijos kiaulienos eksportas palyginti su 2007 metais nemažėjo? Ar nepritartumėte, kad išaugusią šešėlinę prekybą?

Dvi citatos iš 2010.12.17 www.ekonomika.lt: “Panevėžio rajono ūkininkas Arūnas Čimnolonskas: „Aš dvejus metus prekiauju su kasos aparatu ir tikrai žinau, kokią apyvartą per vieną darbo dieną suprekiauja viena darbo vieta. Todėl visų sąžiningų ūkininkų vardu drąsiai sakau, kad visiems, prekiaujantiems turguose, sąlygos turi būti vienodos, ir kuo greičiau bus privalomi kasos aparatai, tuo ir eiliniams žmonėms, ir sąžiningiems Lietuvos ūkininkams, ir šalies biudžetui bus geriau“.

ŽŪM K.Starkevičius: „Dvi savaites Halės turguje (Vilniuje – A.V.) Baisogalos veislininkystės atstovai prekiavo su kasos aparatu. Per vieną turgaus darbo dieną vienas ūkininkas parduoda produkcijos už 1 tūkstantį litų. Tie, kurie prekiauja be aparatų, mušdamiesi į krūtinę aiškina, kad jie parduoda produkcijos vos už 300 litų“.

Šie keli fakteliai man rodosi stipresni už nepritariančiųjų šūkius.

Mokėkime išspausti naudos

Visiems Marijampolės prekiautojams patarčiau šioje situacijoje neskelbti Pilėnų gynybos šūkių „Dabar arba niekada“, o tiesiog pamėginti išpešti nedidelės, bet konkrečios naudos. Užuot brangiai samdžius autobusus protestuotojams į Vilnių vežti, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos Marijampolės skyriaus pirmininkei Ilona Burdulienei, aktyviai ir išmintingai moteriai, kitų Sūduvos rajonų smulkiųjų prekybininkų lyderiams, turgų vadovams siūlyčiau padaryti bent tris pozityvius veiksmus.

Pirma, susiorganizuoti taip, padėti vieni kitiems, kad visi Sūduvos smulkieji maisto prekiautojai šimtu procentų pasinaudotų Vyriausybės skiriamais pinigais kompensuoti kasos aparatų įsigijimo išlaidas. Kaip žinote, vasario ir kovo mėnesiais įsigytų kasos aparatų kaina bus padengiama 100 proc., balandžio mėnesį – 60 proc., o nuo gegužės mėnesio – 50 proc.: 1000 Lt perkant naują ir 500 Lt dėvėtą aparatą.

Antra, susitelkus ir organizuotai nieko nelaukiant pradėti derėtis su kasos aparatų pardavėjais ir gauti juos geriausiomis sąlygomis. Įsivaizduokim, šitaip organizuotai kreipiasi keli šimtai prekiautojų, o ne kiekvienas atskirai, po vieną, į skirtingas firmas skirtinguose miestuose! Garantuoju, būtų išsiderėtos geriausios sąlygos! Patys pardavėjai svarsto, kaip čia tarp savęs laimėti konkurencines varžybas (siūlau perskaityti 2011.01.25 „Verslo žinių“ str. „Vieni mitinguos, kiti aptarnaus“). Jei taip būtų išsiderėta gera kaina, į tą įsigijimo kainą įskaičiuotas įrengimo mokestis, gal kokių metų, gal dar ilgesnio laiko priežiūros mokestis, o visa tai, kaip žinome, padengtų Vyriausybė, – tai būtų realus iškovojimas turguose prekiaujantiems žmonėms ir pademonstruota verslo savivaldos galia. Mūsų krašto žmonės juk moka skaičiuoti, tai ir skaičiuokim, telkimės ir gaukim šioje situacijoje naudos.

Trečia, gaila, kad iki šiol prekiautojai mėsa ir maisto produktais daugiau kėlė protesto vėliavas, negu stengėsi išsiderėti geresnes lėšų kompensavimo ir ypač patogesnes visokių privalomų dokumentų tvarkymo sąlygas, gal ir atsisakyti vienos kitos šiandien taikomos administracinės prievolės. Todėl ir čia siūlau mėginti gauti naudos: siūlau teikti siūlymus, kaip mažinti, jūsų supratimu, perteklinę, o kartais gal ir neprotingą biurokratinę naštą. Pažadu dėti visas pastangas įtikinti Finansų ir Žemės ūkio ministerijų vadovus, kad racionalūs siūlymai būtų svarstomi rimtai ir atsakingai.

Dr. Arvydas Vidžiūnas;

Seimo narys