Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

Lietuvos Seimo ir Vyriausybės vadovai,

Aukštieji svečiai ir didvyrių artimieji,

Visi gerbiami šio susirinkimo dalyviai ir visi, kurie mus matote stiklo ekranuose!

Kaip tik sklaidžiau ankstesnių laikų užrašus. Kai kuriuos vadinu organizuotais tekstais. Štai vienas.

„Tą naktį kai mes visi

turėjome būti išduoti

jutom nelaimės mirtiną slogutį

taipgi klausimą skaudžiai

žėrintį: ko jūs verti?

Atėjo Dvasia ir neleido

jos neregėti veido

ir negirdėti

kaip gręždama iki kaulo liepė

budėti ir neišduoti.“

Tai seniau parašyta, laikai ir aplinkybės keičiasi, bet pastovūs likiminiai dalykai lieka. Dar ne kartą svarstysim: budėti ar užmigti? Ištižti ar neišduoti?

Sausio 13-osios pokalbiai Seime yra mūsų rekolekcijos. Tą dieną į mus žiūri keturiolikos už Lietuvą žuvusiųjų akys.

Atsinešame čia, ką turime ir dalijamės. Jei rūpesčiais, tai rūpesčiais. Paprastai tą darau ir aš, kai gaunu žodį. Ačiū už suteiktą žodį.

Dvasia pasakė: budėti ir neišduoti. Anuomet išgirdome – tad girdėkim ir dabar.

Prieš 23 metus čia buvo ginama teisingos ir garbingos, broliškai sutelktos, protingos ir lietuviškai padorios Lietuvos vizija. Svajonių pasaka? Ne. Idėja. Teisė ir galimybė. Taip pat, ką paminėjau, žmogaus ir tėvynės garbė. Tie keturiolika mirė sakydami: nesižeminsim, nevergausim. Kaip kadaise partizanai, nesutikę vergauti svetimai bolševikų valstybei.

Ar įgyvendinome, ką Sausį apgynėme, ar priešingai, atbukę ir apsileidę, nesuvokiamai griauname?

Kaskart bent Sausio 13-ąją paminime aną tarptautinį nusikaltimą žmoniškumui ir jo aukas; galų gale, ir nusikaltėlius pridengtus kaimyninėse valstybėse. Lankom didvyrių kapus, nešam ten gėlių, degam žvakeles. Pusvalandžiui. Galų gale, Sausio agresoriams, Medininkų žudikams ir talkininkams jau kelsim bylas iš atstumo. Bet Sausio ideologiniam diversantui, puskvailiui ir parsidavėliui leidžiam draskyti artimųjų žaizdas, niekinti gyvybės aukos esmę. Droviai arba vergiškai trypinėjame, ar sudraudus nebus kartais pažeista kurio nors provokatoriaus niekšybės teisė. Netgi samdomos, apmokamos niekšybės.

Право мерзавца на мерзость, tegu suinteresuoti portalai cituoja tiksliai.

Šioje vietoje pažvelkime į žmoniškumą plačiau.

Nusikaltimai žmonijai arba žmoniškumui akivaizdūs, kai tyčia žudomi beginkliai, jie žudomi arba marinami fiziškai ir masiškai, kad neliktų, o žemė liktų, žmogėdrų kalba, „apvalyta“. Nuo ko? Nuo žydų, čigonų, ukrainiečių, čečėnų, Krymo ir Bosnijos musulmonų, netinkamos genties afrikiečių Ruandoje arba Sudane, dar kokių karelų ir „pribaltų“ užimančių strategiškai svarbias žemes. Bet ir žemė tais atvejais nelieka švari, o suteršta neapykantos ir sadizmo nuodais.

XX a. tironų agresijos ir nežmoniški silpnesniojo niokojimai nėra praeitis, o dabartis. Žudymas turi įvairių formų ir būdų. Interesantai įgudo pirmiausiai žudyti žmoniškumą, po to jau ir žmones. Ištisos kartos nūnai žudomos dvasiškai ir masiškai. Tai dabarties nusikaltimai žmonijai, tik nėra jiems net vienpusio Niurnbergo teismo.

Apsidairykime atviromis akimis, kas dedasi aplinkui kad ir mūsų pačių visuomenėje, mūsų mokyklose. Turime skelbti žmoniškumo karą, meilės karą nežmoniškumui ir patyčioms. Kol kas, matydami skenduolį, kalbam apie kompresus. Kasmet Lietuvoje dėl patyčių nusižudo, sakoma, ištisa abiturientų klasė. Ištvėrusieji linkę trauktis be kovos. Tyčiojamasi ne todėl, kad kitas silpnesnis, o iš keršto dėl savo paties nuo mažumės luošinamo gyvenimo. Jį luošina tėvų nemeilė, aplinkos agresija, gobšumas ir arogancija. Virš visko – materialistinis beprasmizmas, turto ir mirties ideologija. Keršija ir kitą žmogų niekinantis, ir niekinamasis. Antai vienos gelbėtojų įstaigos vadovė sausio ketvirtąją televizijoj pasakė apie savo kolektyvą: „tai vienintelė vieta, kurioje mokoma žmoniško ryšio“. Aišku, ne vienintelė, bet įvardintas dvasinis holodomoras. Juk kiekviena mokykla, kiekviena klasė turi būti tokia vieta, kur mokoma žmoniškumo. Net pasakyčiau, kiekviena pamoka tebūnie žmoniškumo pamoka. Niekad nesakykim berniukams mokykloje, kad dėl muštynių kaltas tas, kurį primušė. Kitaip neatsilaikysime, žūsime savo internetinėje suklastoto gyvenimo, pykčio ir pavydo „civilizacijoje“. Savo ruožtu Rytų galybė dar vis grūmoja didžiuoju vėzdu, o pasirengti gintis mums per brangu. Branduoliniai „Iskanderai“ savaime iškelia klausimą: kokiu teisiniu pagrindu Kremlius, laikinai valdantis aneksuotą europietišką Karaliaučiaus kraštą, daro ten, ką tik nori? Ponia Pirmininke, pagalvokite apie nepriklausomo ir vieningesnio Seimo pajėgumą veikti moralinėje Lietuvos gynyboje kaip tada. Kad Lietuva gyventų. Tas pat dėl Astravo.

Nestokojam nė paskirų kiršinimo grožybių. Antai vos prieš trejetą savaičių šiuose rūmuose buvo prastūminėjamas anachronistinis Valstybinės kalbos išstūmimo įstatymas. Taip, išstūmimo iš Lietuvos regionų viešojo gyvenimo ir vartojimo įstaigose, kur pagal nekonstitucinį įstatymą būtų leidžiama jos nevartoti.

Nejau trys koalicijos vadai nepajėgia suvokti, kad įsigaliojus tokioms normoms kai kuriose vietovėse valstybinė lietuvių kalba realiai bus iškart gujama šalin. Iš ten bus gujama pati Lietuvos valstybė. Jau dabar Lietuvos įstatymai verčiami patyčių objektu. Patyčių kultūra ir čia pribrendus. Skatinama piliečių nelojalumas, kiršinama priešiškumas. Tai didžiausia žala Lietuvos lenkams, nors politvadovai neva jais rūpinasi. Manau verta Seime priimti porą paprastų valstybės tarnybos patikslinimų, kad nelojalūs asmenys, sąmoningai niekinantys šalies įstatymus, tiesiog nedirba jos valdžių pareigose, neišskiriant savivaldybių. Netinkamą elgesį patvirtintų pakartotinis įstatymo laužymas. Kyšininkui, beje, pakaktų vienkartinio nusižengimo – ir eik lauk. Kada to pasieksime? Panašiai turėtų būti gelbstimos žmonių gyvybės eliminuojant iš eismo sisteminius jo taisyklių laužytojus. Girtas už vairo – žmogžudys už vairo. Arba: nesilaikai nustatytos tvarkos, ignoruoji kelio ženklus ir šviesoforus – nevairuoji. Normalu. Kodėl toks ponas turėtum vairuoti valstybę arba savivaldybę?

Niūriai spindi tie, kurie žengia į viešą erdvę, kad gintų arba teisintų žudikus. Ne tik asmeniškai įvardintus Golovatovus, bet ir korporatyviai matomus stribus bei žydšaudžius.

Nors tas antrasis žodis ne visai teisingas, nes ten prie siaubo griovių veikė žmogšaudžiai, net vaikšaudžiai, bet kol kas tebūnie aišku, apie ką kalbame.

Kai vienas šiuolaikinis gatvių politikas, pasiekęs net miesto mero ir Seimo nario postų, viešai paaiškino, kad Hitleris naikindamas žydus ir mažus žydukus teisingai elgėsi, – ar nusigręžė nuo to jaučių kepėjo padorioji Lietuvos visuomenė? Čia iš tų atvejų, broliai piliečiai, kur moralinę poziciją turėti būtina.

Be jos netikėtai priartėjome prie ribos, kur Lietuvos piliečių žudymas kai kam atrodo mažiau svarbus, jeigu tie piliečiai buvo žydai, tad ir jų gelbėjimas ir gelbėtojai turėtų Lietuvai būti mažiau gerbtini negu tolimam Izraeliui. Kuo tada skiriasi Kaune ir Vilniuje du vietiniai mąstytojai apie holokaustą?

Mintis apie Lietuvos žydų likimą turi mus ypač mokyti žmoniškumo, reikalingo kasdien. Cinikai be užuojautos kad ir vaikui, klasės draugui – jau nelaimės ženklas. Tai iš kažkur paveldėti ir priaugantys moraliniai neįgalieji. Jeigu fizinius neįgaliuosius matome net iš Seimo pirmiausia kaip naštą biudžetui, junkimės į nevyriausybines būsimųjų invalidų organizacijas.

Piniginės prioritetas neseniai vėl smogė Seimo prestižui. Krizines taupymo priemones nutarta kompensuoti pradedant ne nuo vargšų, o nuo Seimo narių ir ministrų. Toks šiandien mūsų „budėjimas“ dėl Lietuvos.

Ar toli per tuos 20 metų nuėjome nuo sovietijos? Čia reiktų žvelgti ne į dangoraižius ir prekybos šventyklas, bet į žmonių dvasią, į visuomenę. Kadaise klausydavomės koncertuose nuostabaus „Tremtinių choro“ iš operos „Nabucco“ – biblinės giesmės apie Tėvynės pasiilgimą. Dabar tūkstantiniai Babilone pagamintų vergų chorai mėgsta repertuarą apie sovietinės baudžiavos pasiilgimą.

Aš noriu, kad būtume nuėję kuo toliau, kad Lietuvos neįsiurbtų senoji vergystės ir nužmogėjimo pelkė, grįžtanti kaip ligos recidyvas dar pavojingesnėm formom.

Todėl kalbėjau atvirai. O dabar atsiprašau visų, kurie suteikė man žodį ir dėl to gal turės nemalonumų.

Kurie nemiegame, budėkime. Tada atsakysim bent sau, ko esame verti.