Popiežius Pranciškus – paprastumo iššūkis Bažnyčiai ir pasauliui (atnaujinta 10 val.)

Papildyta 10.00 val. Kai Karolis Wojtyla pirmą kartą kreipėsi į pasaulį kaip popiežius Jonas Paulius II, jis pranešė Šv . Petro aikštėje susirinkusiai miniai, kad yra „popiežius iš mažos šalies“. Vakar išgirdome tarsi aidą, kai Jorge Mario Bergoglio pasakė, kad kardinolai ieškojo popiežiaus iš „žemės pakraščių“.

Tai nuoroda ir į Naujojo Testamento žodžius. Apaštalų darbų pradžioje Jėzus, prieš įžengdamas į dangų, kalba apie liudijimą apaštalams: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“.

Geroji Jėzaus Kristaus naujiena iš tikrųjų pasiekė kiekvieną žemės kampelį. Popiežius ateina kaip „reversinis misionierius“. Jėzuitų misionieriai nunešė Evangelijos žinią į naująjį pasaulį, dabar jėzuitų misionierius grįžta evangelizuoti senojo pasaulio.

Apaštalų darbų citata tarsi primena mums, kad priesakas skelbti Evangeliją yra pirminė popiežiaus, vyskupų, dvasininkijos, visos Bažnyčios misija. Popiežius kviečiamas ne tik prisiimti Petro įpėdinio tarnystę, tačiau žengti ir toliau – išlipus iš valties, žengti bangomis ir sekti Kristų, kad taptų žmonių žveju.

Jo vardas pasako viską, ką turėtume žinoti apie jį ir jo pontifikatą. Šv. Pranciškaus asmenyje glūdi ypatingas nusižeminimas ir nuolankumas. Jei ieškotume vieno žodžio, kuris apibūdintų naujojo popiežiaus tarnystę, šis žodis būtų nusižeminimas. Pranciškus buvo vienas nuolankiausių šventųjų Bažnyčios istorijoje, tačiau jis taip pat buvo ir didis reformatorius. Pranciškus buvo reformuotojas dėl didelės meilės Kristui, jis atnaujino ją iš vidaus per ištikimybę popiežiui ir savo gyvenimo pavyzdį.

Popiežius Pranciškus yra pirmasis jėzuitas ir pirmasis Lotynų amerikietis, tapęs popiežiumi. Jis labai anksti ir aiškiai atsiribojo nuo išsilaisvinimo teologijos, tuo metu, kai ji plačiai plito Lotynų Amerikoje. Galime tikėtis galingos dvasinės Bažnyčios reformos. Naujasis popiežius gali atnešti reformą ir į Vatikano kuriją. Pranciškus parodė, kad suvokia savo, kaip Romos vyskupo, tarnystę bei nori ir joje tvirtinti krikščionišką civilizaciją.

Jo vardas nurodo į du didžius šventuosius – Pranciškų Asyžietį ir Pranciškų Ksaverą. Taip jis parodė norą kreipti Bažnyčios laivą į evangelinį paprastumą, įsipareigojimą rūpintis vargšais ir skelbti Evangeliją iki žemės pakraščių. Tai iškart primena Dievo šv. Pranciškui Asyžiečiui per apreiškimą duotą misiją: „Eik ir atstatyk mano Bažnyčią, kuri, kaip matai, griūva“.

Korupcijos ir krizės Bažnyčioje periodu, kuriame gyveno šventasis Pranciškus, Dievas pavedė Bažnyčią būtent šiam neišsiskiriančiam atgailautojui. Kodėl būtent jam? Dėl to, kad Pranciškus pavertė save nieku, pasirinko ir apkabino gyvenimu visišką neturtą ir todėl galėjo dovanoti visą save. Bažnyčia nebus „pataisyta“ per galią ir technologijas, bet tik per radikalaus savęs dovanojimo ir radikaliai atsiduodančios Dievo meilės liudijimą. Tik taip Bažnyčia gali išgelbėti pasaulį.

Šventoji Dvasia parodė, kad nepaisant mūsų žmogiško troškimo turėti „super-popiežių“ su herojiškomis lyderio savybėmis, kuris gebėtų „sutaisyti“ Bažnyčią, mes šloviname Dievą, kuris elgiasi kitaip, kuris apiplėšė pats save ir pasirinko nusižeminimo kelią. Jėzus Kristus ir Jo Bažnyčia yra prieštaravimo ženklas galingiesiems ir valdovams, kurie vadovauja pasauliui. Vietoj įtakingo ir prityrusio vadybininko ar intelektualo, kuris plaktų botagu sekuliarią inteligentiją, gavome popiežių, kuris pirmą kartą pasirinko pontifikatui vardą šventojo, įkūnijusio radikalų Kristaus neturtą – šventojo Pranciškaus. Poverello. Neturtėlį.

Žavi jo paties įsipareigojimas vargšams, rodomas ir per paties gyvenimo būdą, ir per mokymą. Jis akivaizdžiai labai susirūpinęs tais, kurie palikti visuomenės paribiuose dėl dabartinės ekonominės sistemos. Naujasis popiežius, gyvendamas ir tarnaudamas Buenos Airėse, jau įrodė savo radikalų evangelinį gyvenimą. Jis atrodo esantis žmogus, kuris labiausiai moko savuoju pavyzdžiu: gyvendamas kukliai, atsisakydamas privilegijų, pats gamindamasis maistą ir rinkdamasis viešąjį transportą – gyvenimo būdą, kuriuo gyvena dauguma eilinių pasaulio žmonių. Tai nėra savybės, kurias matytume kiekvieno kardinolo gyvenime.

Šiandienos pasaulyje tiek žmonių ilgisi tiesos, grožio ir meilės, tačiau  jie dažnai būna nusivylę institucinės bažnyčios ir kai kurių krikščionių pavyzdžiu. Kaip tad turėtume skelbti evangeliją tiems, kuriuos slegia nusivylimas, cinizmas ir baimė? Dar būdamas kardinolu, J. M. Bergoglio nurodė tą kelią – jis dažnai buvo apibūdinamas kaip „jėzuitas, turintis pranciškono širdį“. Jo rūpestis neturtingais, vargstančiais ir jo paprastas bei asketiškas gyvenimo būdas yra pavyzdys, kokio skelbimo reikia šiandienos pasauliui. Savo kuklumu, maldos lydimu gyvenimu ir atjauta neturtingiems jis sukūrė bekompromisinę nuostatą bažnyčios doktrinos atžvilgiu, kuri palies širdis ir protus.

Popiežius Pranciškus – paprastumo iššūkis Bažnyčiai ir pasauliui

Dar kartą įsitikinome, kad tie žmonės, kurie vadinami realiausiais pretendentais tapti popiežiumi, iš konklavos grįžta kardinolais. Nors naujuoju popiežiumi Pranciškumi tapęs kardinolas Jorge Mario Bergoglio yra vienas autoritetingiausių kardinolų ir, kaip teigiama, tik nežymiai nusileido 2005 metų konklavoje išrinktam Benediktui XVI, tačiau prieš šiųmetinę konklavą jo kandidatūra buvo svarstoma atsargiai, pirmiausia dėl garbingo amžiaus. Naujasis popiežius gimė 1936 metų gruodžio 17 dieną ir atrodė, kad konklava ieškos jaunesnio kandidato.

Kardinolai nusprendė, kad asmeninės argentiniečio kardinolo savybės kur kas svarbiau nei jo metų našta, ir pirmą kartą Bažnyčios istorijoje popiežiumi buvo išrinktas ne europietis. Tai nebuvo vienintelė naujovė trečiadienio vakare – netrukus sužinojome, kad naujasis popiežius pasirinko Pranciškaus vardą, akivaizdžiai parodydamas, jog pasiryžęs didžiausią dėmesį skirti naujajai evangelizacijai ir bandys atskleisti paprastos krikščionybės grožį ir gyvybingumą.

Popiežiaus vardo pasirinkimas dar kartą pademonstruoja nuostabų sąskambį tarp dviejų didžių šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio ir Ignaco Lojolos. Pastarasis įkūrė Jėzaus draugiją (jėzuitus), kuriai nuo 1958 metų priklauso J. M. Bergoglio. Beje, 1973–79 metais jis net buvo Jėzaus draugijos provinciolas Argentinoje. Tai buvo itin sunkus laikotarpis, ir J. Bergoglio pagarsėjo tuo, kad nesusigundė išsilaisvinimo teologijos keliu. Nors visada buvo jautrus socialiniams reikalams, tačiau nesižavėjo marksistinėmis idėjomis ir siekiu politizuoti krikščionybę.

Popiežius Pranciškus gimė Buenos Airėse. Jo tėvas emigravo į Pietų Ameriką iš Italijos ir čia dirbo paprastu darbininku. Augo daugiavaikėje šeimoje ir svajojo tapti chemiku, tačiau sutiko Jėzaus draugijos narius, ir jie jį patraukė į pašvęstąjį gyvenimą.

1969 m. J. Bergoglio buvo įšventintas kunigu. 1980 metais tapo San Miguelio seminarijos rektoriumi, taip pat Vokietijoje apsigynė teologijos disertaciją.

1992 metais jis tapo vyskupu Argentinoje, o 2001 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu ir parsikvietė į Vatikaną, kur jis darbavosi įvairiose dikasterijose.

Kardinolas J. Bergoglio aplinkinius žavėjo paprastumu, nuolankumu, didžiu pamaldumu ir rūpesčiu socialiniais klausimais. Iš kitų kardinolų jis išsiskyrė asketišku gyvenimo stiliumi, sąmoningai rinkosi gyventi nedideliame kambarėlyje, o ne prabangiuose apartamentuose, pats gaminosi valgyti ir važinėju viešuoju transportu.

2005 metų konklavoje J. Bergoglio buvo vertinamas kaip vienas iš rimčiausių pretendentų pakeisti popiežių Joną Paulių II. Vatikane kalbėta, kad anuometinėje konklavoje, kai išaiškėjo, kad liko du realiausi kandidatai: J. Ratzingeris ir J. Bergoglio, pastarasis emocingai kreipėsi į elektorius, prašydamas balsuoti už J. Ratzingerį.

Kardinolas J. Bergoglio artimas Communione e Liberazione judėjimui ir dažnai dalyvauja šio judėjimo suvažiavimuose Rimini mieste Italijoje. Jis taip pat daug prisidėjo, populiarindamas Luigi Giussani (judėjimo įkūrėjo) knygas Argentinoje. Kita vertus, jis visada buvo atviras bendrystei su įvairiomis vienuolijomis ir judėjimais Bažnyčioje.

Kardinolas J. Bergoglio visada laikėsi tvirtos nuostatos moralinės teologijos ir bioetikos klausimais. Jis prieštaravo abortams, gėjų santuokoms. 2010 metais jis viešai pareiškė, kad leidimas gėjų poroms įsivaikinti pažeistų pamatines vaikų teises. Kartu jis nuosekliai rūpinosi AIDS pacientais ir pagarsėjo tuo, kad 2001 metų Didįjį Ketvirtadienį plovė kojas 12 sergančių AIDS žmonių.

Kardinolas J. Bergoglio ne kartą griežtai kritikavo klerikalizmą ir tai, kad dvasininkai pernelyg mėgsta prabangų gyvenimo būdą. Šia prasme, labai simboliška, kad jis pasirinko šventojo, kuris sukėlė tikrą revoliuciją  Bažnyčioje, vardą, reikalaudamas pirmiausia paprastumo ir visiškos ištikimybės Jėzui Kristui. Neatsitiktinai Argentinoje kardinolas J. Bergoglio jau dabar vadinamas šventuoju. Prisiminkime, kad Benediktas XVI kartojo, kad šiandien pasauliui labai reikia proto, bet dar labiau – šventumo.

Parengė A. Navickas, M. Midverytė, D. Žemaitytė

Bernardinai.lt