Premjeras: rugpjūčio 23-oji – ne tik tragiškos istorijos paminėjimo, bet ir laisvės manifestacijų diena

Rugpjūčio 23 d., ketvirtadienio, Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus Interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Reikšmė tikrai yra didelė. Reikia prisiminti, kad tai buvo 1987-ieji metai ir garsūs Lietuvos rezistentai organizavo pirmąjį tokį viešą Molotovo – Ribentropo pakto paminėjimą ir tai buvo ženklas, jog permainos sovietų imperijoje, taip pat ir Lietuvoje, yra neišvengiamos ir laisvo žodžio nebegalima sustabdyti. Vėliau Molotovo – Ribentropo pakto paminėjimas rugpjūčio 23-ąją tapo ne tik mūsų tragiškos istorijos paminėjimo diena, bet ir mūsų laisvės manifestacijų diena. 1988-ųjų metų mitingas Vingio parke ir 1989-ųjų Baltijos kelias rugpjūčio 23-ąją, galiausiai 1990-aisiais metais, jau po Kovo 11-osios, Lietuvos – Lenkijos pasienyje, Lazdijuose, vykęs Europos kelio mitingas – buvo labai stiprūs mūsų išsilaisvinimo ženklai. 

Aš tikrai nesiimu to vertinti, kiekvienas turi savo matymą ir tai priklauso nuo žmogaus psichologinės sandaros.

Galbūt ir taip būtų galima sakyti. Iš tiesų sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo labai svarbus tas asmeninis apsisprendimas, asmeninė drąsa, asmeninis gebėjimas tą vidinį nepasitenkinimą, kurį daug kas turbūt turėjo tuo metu, fokusuoti į tokią drąsią veiklą. O iš kitos pusės, Lietuvoje daug yra dalykų, kurie daugelio netenkina šiuo metu, bet bendrai, ir ypač rugpjūčio 23-ąją, kalbėdami apie šiandieninę Lietuvą, mes negalime nepasakyti labai paprastų ir aiškių dalykų – Lietuva per šiuos 25 metus pasiekė tiek, kiek prieš tai galima buvo tik svajoti ir galvoti, kad tai yra visiškai nerealios fantazijos. Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) ir NATO narė, todėl galime drąsiai sakyti, kad Europoje daugiau nebus jokių Molotovo – Ribentropo paktų. Šiuo požiūriu mes iš tikrųjų esame labai toli pažengę ne tik geopolitinio saugumo prasme, bet ir kaip jaunos ir dinamiškos valstybės vystymosi prasme. Lietuva kartais klystanti, bet tikrai daug pasiekusi valstybė ekonomikoje bei socialiniuose reikaluose. Čia yra tik klausimas, ką mes kalbėdami apie Lietuvą sakome – ar tai, ką pasiekėme per šiuos dvidešimt penkerius metus, ar akcentuojame turimas problemas. Kiekvieną kartą kiekvienas žmogus skirtingai gali tą įvardinti.

Man labai patinka, kad iš tokių menkniekių yra sukuriama tokia tema diskusijai. Turiu pasakyti, kad įvyko paprasčiausias nesusipratimas. Mūsų žmonės nepasižiūrėjo į kalendorių, kad ketvirtadienis, kai lyg ir tarėmės daryti prezidiumo posėdį, kaip tik yra rugpjūčio 23 diena. Štai ir visa problema. Jau ir prieš profesoriaus laišką buvome pamatę savo biurokratinį neapsižiūrėjimą ir buvome paskelbę, kad prezidiumą atšaukiame.

Tikrai nėra.

Tikrai nieko negaliu komentuoti. Aš buvau informuotas apie tai, kad privačių tyrėjų pastangomis buvo rasta tai, kas sukėlė įtarimų, t.y. „blakės“, ir buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Dabar turime teisėsaugos institucijos išvadas. Daugiau neturiu, ką komentuoti.

Jums nekyla įtarimų, kas galėjo norėti klausytis Jūsų partijos pokalbių. Koks čia špionažas – ekonominis ar koks?

Dabar spėlioti ar čia ekonominis, ar politinis, ar dar kažkoks kitoks, nematau didelio reikalo. Kad valdančios partijos sprendimų priėmimas ir diskusijos gali būti įdomios Lietuvos viduje ar trečiosiose šalyse, manęs visiškai nestebintų. Dar pavasarį Vyriausybės pasitarimuose buvo labai aiškiai formuluota ir mūsų atitinkamų saugumo institucijų, kad, ypač įgyvendinant energetikos projektus, pasipriešinimo tiems projektams yra ir bus labai daug, ir vienas iš taikinių bus mūsų partija. Ar tai susiję, ar tai nesusiję, nesiimu spręsti, bet manęs tokie dalykai, matant tokį kontekstą, nelabai ir stebina.

Tai rodo, kad mūsų pradėta įgyvendinti pertvarka šitoje sistemoje, pradedant nuo penkių pilotinių savivaldybių, yra labai efektyvi ir rezultatus jau matome. Nuo sausio 1 d. penkiose savivaldybėse, jau paminėtoje Šilutėje, Šilalėje, Radviliškyje, Panevėžio rajone, Akmenėje ir dar kažkuriose buvo pradėta esminė visos pašalpų mokėjimo sistemos pertvarka, nes iki tol visos pašalpos vietose buvo mokamos iš valstybės biudžeto ir savivaldybės vykdė tik tam tikrą kasininko funkciją. Nieko netikrindami, nieko nežiūrėdami ir nieko nesirūpindami, kas su ta pašalpa po to išeina. Ir ar tai padeda žmogui, ar priešingai – nėra ten kokio piktnaudžiavimo, sukčiavimo, ar galbūt ta pašalpa yra tiesiog prageriama. Penkios savivaldybės išdrįso prisiimti tai, kaip savo funkciją, gaudamos iš valstybės per valstybės biudžetą atitinkamai pinigus ir ėmėsi labai aiškių veiksmų, kaip ir buvo numatyta įstatyme, kad toliau pašalpų skirstyme ne tik visą atsakomybę prisiima savivaldybės, bet jos įtraukia ir vietos bendruomenes, ir vietos žmones, nustatant, ar tikrai žmogui tą pašalpą reikia skirti. Ir šitokiu būdu buvo pasiektas tas rezultatas, kurį ir matome, kad išties ypatingai aktyvus vietos žmonių dalyvavimas sprendžiant, ar visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigai tikrai turi būti skirti tokiai paramai, tokiai pašalpai, ar jie nėra panaudojami visiškai nesąžiningai, ir lemia šias dideles permainas.

Tai yra pilotiniai projektai, kurie pasiteisino ir labai efektyviai pasiteisino. Tai reiškia, kad ir toliau yra visos galimybės šį projektą plėsti į visas savivaldybes ir vykdyti šią programą ir pertvarką. Manau, kad per artimiausius keletą metų mes būtent dėl šios pertvarkos ir matysime didžiules permainas, nes tikrai lankantis Lietuvoje, ir atostogų metu, ir minant dviračiais, viena iš temų, kuri labiausiai kelia žmonėms rūpestį ir nuoširdų pasipiktinimą, yra tai, kaip tos pašalpos sukuria labai stiprų nesąžiningumo jausmą, kai matoma, kad kai kas yra pasiruošęs tik ir gyventi iš pašalpų, visiškai nesiruošia dirbti.

Aš manau, kad jeigu yra kažkoks labai jau ryškus piktnaudžiavimas, tai, be abejo, taip pat kaip ir kitais atvejais, ką per paskutinius keletą metų mes aiškiai rodėme, tikrai su tuo nesitaikstysime. Ar tai buvo dirbtinai pakeliamos motinystės pašalpos, tada būdavo siekiama sugrąžinti ir per teisėsaugos institucijas. Tai ir čia tas pats. Bet šiuo atveju mums labai svarbu yra sukurti tokią sistemą, kuri visų pirma įjungtų ir vietos bendruomenes, vietos žmones, kurie tikrai ir mato ir turi tos nebiurokratiškos, o tokios iš širdies ateinančios atjautos, supratimo ir labai stiprų pasipriešinimą nesąžiningumui. Tai vienas dalykas, ko mes tikrai siekiame. Kitas dalykas, tai siekiame ir sieksime, kad tie žmonės, kurie jau yra galbūt per daug pripratę prie tokio išlaikytinių gyvenimo, prie pašalpų, kaip pagrindinio savo gyvenimo šaltinio, grįžtų į darbo rinką, kad jie grįžtų į tokį, sakykime, labiau perspektyvą brėžiantį gyvenimo būdą. Tam taip pat skirsime daug dėmesio.

Ne pirmą kartą mes stebime, kad kuro kainos tikrai tampa labai skausmingos, bet kiekvieną kartą aiškinantis to priežastis paaiškėja, kad visų pirma tai lemia, be abejo, naftos kaip žaliavos kainų kitimas pasaulyje, kuris nuo mūsų nepriklauso. Iš tiesų ta kaina svyruoja ir dažnai priklauso nuo kokių nors net ir geopolitinių dalykų, sakykime nuo to, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, arabų pasaulyje, kaip vyksta diskusijos, ar dėl galimų santykių tarp Irano ir Izraelio ir tai iš tikrųjų yra dalykai, kurie tokiu būdu daro įtaką ir mums. Aš tikrai nežinau ponios Baltraitienės idėjos viso turinio, bet noriu tik pastebėti, kad šilumos ar energetikos kainas reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, todėl, kad tai yra monopolinių sistemų kainos. Tuo tarpu kuro rinkoje mes negalėtume traktuoti, kad yra susiformavęs koks nors aiškus monopolis.

Ir didmeninėje, ir mažmeninėje prekyboje yra natūralios galimybės būti pakankamai konkurencijai ir tai yra tyrinėjusi ne kartą ir Konkurencijos taryba. Be abejo, tai yra jų atsakomybė ir jų pareiga stebėti situaciją, ar kartais nėra piktnaudžiaujama kokiomis nors galimybėmis tą konkurencijos laisvę pažeisti ir susiformuoti kokiam nors neviešam monopoliui. Bet šiuo atžvilgiu aš tikrai nenorėčiau skambėti kaip tas, kuris nelabai pamatuotai žadėtų, kad štai, imsimės kažkokių veiksmų ir staiga degalų kainos sumažės. Aš dar kartą noriu pakartoti, kad daugiausiai degalų kainų lygį lemia, kas darosi pasaulyje su naftos kainomis.

Suprantam, apie ką kalbam, ir kova su kontrabanda, taip pat ir degalų kontrabanda, yra mūsų nuoseklus tikslas. Situacija irgi yra tvarkoma ir sprendžiama, ir kontrabandos galimybių, kokias mes matėme dar prieš keletą metų, yra ženkliai mažiau. Jau nebegirdime apie kokius nors tabako ar rūkalų ichtiandrus, plaukiančius per Nemuną. Bet esame pasienio valstybė, esame kaimynystėje su visai kitokia ekonomine erdve, kur akcizai ir kiti dalykai ir visiškai kitokie nei ES, todėl tų pagundų, užsiiminėti kažkuo nelegaliu ir kontrabanda, išlieka pakankamai daug.

Aš nesu matęs tų pakelių dizaino, tai aš nežinau, apie ką kalbam. Bet kad ieškoti būdų, kaip paskatinti žmones atsisakyti to žalingo įpročio, aš nematau čia ribų tam. Savo asmenine patirtimi galiu pasidalinti, kad esu net du kartus metęs rūkyti ir antrą kartą jau sėkmingai. Tai aš visiškai nebūčiau prieš kažką tokio, ką australai, civilizuoti žmonės, jau yra pradėję įgyvendinti.

Parsinešiau namo ir parodžiau žmonai.

Akyse mačiau klausimą, ką tai gali reikšti.