R. Morkūnaitė: energetinis saugumas priklauso nuo energijos gamybos rūšių įvairovės

Interviu su Europos parlamento nare Radvile Morkūnaite apie „tradicinę“ ir „alternatyvią“ energetiką, žaliasias idėjas ir galimybes tausoti aplinką bei siekti Lietuvai palankių sprendimų ES mastu.

Šis Justo Šireikos interviu publikuotas dešiniojo jaunimo žurnale „Poveržis“

Dirbi Europos Parlamente. Kaip ši institucija prisideda ar galėtų prisidėti prie Lietuvos siekio tapti energetiškai nepriklausoma šalimi, užsitikrinti saugų energijos išteklių importą?

Energetikos politikai tapus viena iš ES veiklos sričių, atsirado ir daugiau galimybių viršnacionaliniu lygiu siekti savo strateginių tikslų energetikos sektoriuje. ES institucijos ir valstybių vadovai jau ne sykį yra pareiškę, o pirmininkaujančios valstybės į savo siekius įrašiusios tikslus sukurti vieningą energijos rinką (suteikiančią vartotojui galimybę rinktis, iš ko pirkti energiją ar jos išteklius),  bei siekti, kad tam atsirastų visos būtinos sąlygos – neliktų energetiškai izoliuotų ES regionų, energijos rinkoje veiktų konkurencija. Lietuvai šie abu elementai itin aktualūs. Kad tai nelieka vien kalbomis, rodo ir faktas, jog energetinės jungtys tarp Lietuvos ir Švedijos, Lenkijos įtrauktos į ES prioritetinių projektų sąrašą. Europos Parlamentas, po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, tapo lygiateise ES teisėkūros institucija, taigi svarstant visus teisės aktus, taip pat ir energetikos srityje, gauname progą įtvirtinti Lietuvai naudingas nuostatas (tenka pripažinti, jog Europos Komisija, teikdama teisės aktų projektus, ne visuomet atkreipia dėmesį ir teisingai įvertina Lietuvos specifiką).

Atominės energetikos oponentai dažnai ją supriešina su atsinaujinančių energetikos išteklių alternatyva. Ar tikrai branduolinė energija ir kitos alternatyvios energetikos rūšys yra nesuderinamos?

Tikslumo dėlei reikia pažymėti, kad branduolinė energetika nėra laikytina alternatyvia – bent jau Lietuvoje, turinčioje sąlyginai ilgą branduolinės energijos naudojimo patirtį. Kalbant apie santykį tarp branduolinės ir alternatyvios tradicinei (t.y., gautos iš atsinaujinančių išteklių) energijos, nemanau, jog jos nesuderinamos. Juokaujant net galima priminti kai kurių atominės energetikos šalininkų teiginius, jog ji – taip pat „žalioji“ energetika, kadangi gamybos procese neišskiriamas CO2 (nors atsiranda radioaktyvių atliekų). O kalbant rimtai, manau, kad kuo didesnis energijos gamybos rūšių (tiek „tradicinių“, tiek „alternatyvių“) pasirinkimas, tuo valstybė turi didesnę laisvę balansuoti energijos srautus ir taip užtikrinti energetinį saugumą.

Jei branduolinė energetika dera su gaminama iš atsinaujinančių išteklių, kodėl Lietuvos žalieji stoja mūru prieš planuojamą statyti atominę jėgainę?

Žvelgiant iš aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos pozicijų bei atsižvelgiant į pastarąsias nelaimes branduoliniame sektoriuje bei į jų šalinimo kaštus, ši pozicija suprantama. Kita vertus, turime prisiminti ir tai, kad praktiškai visos didžiosios nelaimės branduoliniuose objektuose kilo ne dėl pačios branduolinės eneregtikos nesaugumo, o dėl taip vadinamo žmogiškojo faktoriaus – nesilaikyta saugumo procedūrų, netinkamai atlikti projektavimo darbai ir pan. Būtent dėl šių priežasčių pritariu protestams prieš Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje planuojamas AE – ypač po pasirodžiusios informacijos apie įvairias dėl aplaidumo vykstančias avarijas statybų aikštelėse. Kalbant apie prieštaravimus Lietuvoje planuojamai atominei jėgainei, matyčiau kelias priežastis – viena vertus, atsižvelgiant į bendrą politinį kontekstą, visos ES žalieji protestuoja prieš branduolinę energetiką, kai kur – gana sėkmingai (tiesa, pačios Vokietijos patirtis, kuomet prasidėjus šalčiams įjungiami jau stabdomi reaktoriai, planuojama pirkti energiją iš kitose valstybėse stovinčių atominių elektrinių, o visiškas atominės energetikos atsisakymas reiškia ne ką mažesnes išlaidas skirstomųjų tinklų pertvarkai, būtinai dėl pasikeitusių energijos tekėjimo krypčių, rodo, kad ne taip ir patrauklu atsisakyti tos branduolinės energetikos). Antra vertus, kai kurie Lietuvos žaliųjų išsakomi argumentai kažkodėl ypač palankūs toms jėgoms, kurios nenorėtų, jog Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma – nors iš pirmo žvilgsnio ir patrauklūs, labiau įsigilinus atrodo tarsi šakėmis ant vandens parašyti. Trečia vertus, gal ir Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio aiškindama visuomenei apie būtinybę Lietuvoje plėtoti branduolinę energetiką.

Kalbėti apie „žalią“, aplinką tausojančią energiją – madinga. ES yra numačiusi, kad šalys narės iki 2020 m. privalo pasiekti tam tikrus energijos vartojimo normatyvus: penktadalis Lietuvoje suvartojamos energijos turėtų būti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, energijos suvartojimas privalėtų būti 20 proc. efektyvesnis ir t. t. Ar realu  tikėtis, kad iki 2020 m. daugiau nei penktadalis Lietuvoje sunaudojamos energijos bus „žalia“?

Parama aplinką tausojančiai energetikai neturėtų būti skiriama vien dėl mados. Nors neturime ilgalaikių duomenų dėl realios žmogaus įtakos klimato kaitai, turime faktinius duomenis apie egzistuojantį aplinkos (oro, dirvos, vandenų) užterštumą ir to įtaką žmonių sveikatai bei aplinkos kokybei. Visų pirma dėl šios priežasties ypač sveikintini ES žingsniai skatinti priemones, tausojančias aplinką. Tai – ne tik energetika, tačiau ir transportas, atliekų tvarkymas, žemės ūkis. Visose šiose srityse tarša yra išties didelė, o tinkamai naudodami išteklius ir tvarkydami atliekas, ją galėtume sumažinti patys. Kalbant apie „žaliąją“ energetiką – deja, pradinis entuziazmas nuslūgo, atsiradus išsamesnių duomenų apie jos įtaką aplinkai – hidroenergijos daromą žalą žuvų ištekliams, vėjo energetikos žalą kraštovaizdžiui ir galimą žalą paukščiams (o taip pat – suskaičiavus ir visą taršą, atsirandančią gaminant jėgaines, pvz., Kinijoje ir gabenant jas per pusę pasaulio), biokuro (ypač gaunamo iš Pietų Amerikoje auginamų cukranendrių ar Azijos palmių) įtaką dirvožemio dykumėjimui ir taršą, atsirandančią gabenant biokurą į Europą (paskaičiuota, kad įskaičiuojant visą ciklą, biokuro išmetamas teršalų kiekis lygus „tradicinio“ kuro išmetamam kiekiui). Žinoma, viskas neturėtų būti piešiama vien tamsiomis spalvomis – visoje ES remiamas atsinaujinančios energijos plėtojimas, dygsta vėjo jėgainės. Tačiau ir ES pripažįstama – norint efektyviai išnaudoti vėją ir saulę, būtina iš pradžių sukurti taip vadinamus „išmaniuosius tinklus“ (‘smart grids’), leidžiančius energijai tekėti iš ten, kur jos per daug į ten, kur jos trūksta – net per visą Europos žemyną. Būtina šių tinklų sąlyga – jau anksčiau minėtas Lietuvos tinklų sujungimas su likusia ES. Deja, tik tuomet galėtume kalbėti ir apie spartesnę vėjo energijos plėtrą Lietuvoje. Kita vertus, yra žingsnių, jau ir dabar galinčių leisti greičiau pasiekti Lietuvos užsibrėžtą tikslą – 23 proc. energijos iš atsinaujinančių išteklių iki 2020 m. Kol kas Lietuvoje, kaip bebūtų gaila, nėra pakankamai skatinamas atsinaujinančių išteklių naudojimas individualiuose namuose ar atskiruose kvartaluose. Esu įsitikinusi, jog saulės kolektoriai, šilumos siurbliai ar mažosios vėjo jėgainės taptų kur kas populiaresnės, jei jų įrengimas būtų bent iš dalies finansuojamas valstybės.

Prieš kelis metus inicijavai didelį atgarsį sukėlusį projektą „Apgink Baltijos jūrą kol ne vėlu“, kuris atkreipė visuomenės dėmesį į Baltijos jūros dugnu tiesiamo dujotiekio „Nord Stream“ keliamas grėsmes. Dujotiekis, nepaisant argumentuotų aplinkosaugininkų reikalavimų, atidarytas. Ar yra signalų, kad susirūpinimas dėl dujotiekio keliamo pavojaus buvo pagrįstas?

Kol kas sunku tiksliai nusakyti dujotiekio padarytą žalą aplinkai – praėjo dar visai nedaug laiko nuo jo statybų, o mokslininkų atliekami tyrimai ir šių tyrimų rezultatų analizė užtrunka kelerius metus. Norisi tikėti, kad valstybės, leidusios per savo teritorinius vandenis tiesti vamzdį, atsakingai pažiūrės į Baltijos jūros, kuri ir taip yra labiausiai užteršta ES jūra, būklę ir netylės, pastebėjusios taršą. Pažymėtina, kad Nord Stream AG bendrovė pati užsakė ir finansavo projekto poveikio aplinkai vertinimą ir pati atliko dujotiekio tiesimo darbų poveikio analizę. Tarp 16 tirtų parametrų nebuvo įtraukti pagal ES finansuojamą mokslinę tyrimų programą renkami duomenys. Kitas aspektas, kad su poveikiu teritoriniuose vandenyse susiję duomenys ir išvados buvo pateiktos tik atitinkamos šalies nacionalinėms institucijoms, t.y. kiekviena valstybė atskirai mato tik dalį bendro poveikio Baltijos jūros aplinkai vaizdo. Į šiuos ir kitus aspektus esu raštu atkreipusi Europos Komisijos dėmesį, ir gavau Komisaro J. Potočniko patikinimą, kad nors Komisija ir nesiims atskirai vertinti Nord Stream pateiktų duomenų, tačiau pagal ES mokslines programas surinkti duomenys yra vertingi ir į juos turi būti atsižvelgta. Todėl tenka pažymėti, kad analizuojant Nord Stream poveikį Baltijos jūrai, atsakomybė gula ant HELCOM ir susijusių šalių pečių – tam yra reikalingas visos susijusios informacijos prieinamumo užtikrinimas, keitimasis informacija tarp ES šalių narių nacionalinių institucijų, mokslininkų bendradarbiavimas bei iniciatyva, o taip pat ir nuolatinis visuomenių domėjimasis.

Ar realu tikėtis, kad ES sugebės įgyvendinti veiksmingą bendrą energetikos politiką? Regis, šiuo metu kiekviena didesnė valstybė ir didžiosios Vakarų Europos energetikos kompanijos „žaidžia“ kas sau: pvz. su Rusija įprasta derėtis dvišalėse derybose, o ne ES rėmuose. Dėl to kenčia tiek ES, kaip politiškai reikšminga tarptautinė organizacija, tiek ir mažesnės valstybės, tokios kaip Lietuva.

Europos Sąjungoje, kaip bebūtų gaila, nuo sprendimo priėmimo iki realaus jo poveikio, dažnai praeina ne vieneri metai. Sunku tikėtis, jog per dvejus metus nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo, būtų pasiekta reikšmingų rezultatų. Vis tik kryptis kuria einama ir žingsniai, kurių imamasi tiek atskirų ES valstybių, tiek visos ES mastu, rodo, jog bendra energetikos politika yra įmanoma. Vienas iš naujausių svarbių žingsnių yra keitimosi informacija tarp valstybių narių ir Europos Komisijos dėl sudarytų tarpvyriausybinių susitarimų ar vedamų derybų su trečiosiomis šalimis mechanizmas. Europos Komisija galės įvertinti tokių susitarimų atitikimą ES teisei, esant reikalui, dalyvauti derybų procese. Šis mechanizmas, be kita ko, padės sustiprinti valstybių narių derybines pozicijas kalbantis su tiekėjais-monopolistais už ES ribų, kas ypač gamtinių dujų importo srityje, aktualu ir Lietuvai. Tikiu, kad veikiant kartu ateityje išties bus pasiekta ir daugiau Lietuvai naudingų sprendimų.