Radvilė Morkūnaitė. Dar kartą apie pagarbą autorystei ir dideles baimės akis

Masinių protesto akcijų banga, apimanti beveik visą Europą, viešos diskusijos socialiniuose tinkluose, tūkstančiai laiškų politikams ir patarimais, kaip ir kokiais argumentais “spausti” politikus ar atsakingas institucijas pasipriešinti susitarimui dėl kovos su klastojimu. Taip, dar kartą šnektelėkim apie ACTA. Trumpinį, kurį, neabejotinai, jau įsiminė beveik visi, karts nuo karto apsilankantys interneto platybėse. Sunku būtų pasakyti, kiek giliai jo reikšmę įvertino kiekvienas internautas ar bet kokią kuriamą intelektinę produkciją vartojantis pilietis, bet bent jau emocinį šio tarptautinio susitarimo vertinimą, panašu, turi beveik kiekvienas. Dažnai atrodo, kad protestai dėl ACTA – kaip terapinė priemonė, leidžianti įvairioms visuomenės grupėms išsakyti visus savo nuogąstavimus ir baimes dėl įvairiausių dalykų – nenustebčiau, jei atsirastų tvirtinančių, jog ACTA priėmimas kelia grėsmę ir, pvz., šeimos santykiams ar sodininkų bendrijoms.

Be jokios abejonės, tai, kas aktualu visiems europiečiams, karšta tema tapo ir Europos Parlamente. Pastaruoju metu ACTA – bene dažniausiai vartojamas trumpinys šioje Europos institucijoje. Jį, kaip ir visuomenėje, taip ir čia – gaubia daugybė emocijų, unikaliausių palyginimų bei argumentų, kuriais, artėjant EP narių apsisprendimo dėl šio tarptautinio susitarimo laikui, siekiama išgryninti “už” arba “prieš” pozicijas. Tačiau vardan objektyvumo, visas emocijas bei vaizdingas iliustracijas trumpam “atidėkime” į šalį ir dar kartą pasvarstykime, ar ACTA – tikrai baisiausia, kas gali ištikti europiečius ir kodėl tarptautinį susitarimą ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement) pasirašiusios šalys (taip pat – ir ES bei dauguma jos valstybių, įskaitant Lietuvą)  ėmėsi ieškoti būdų šalių bendradarbiavimui, siekiant veiksmingiau kovoti su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais?

Pirmiausiai, diskusija apie ACTA – neįmanoma be aiškaus įsivardijimo, kas laikoma intelektine nuosavybe ir kas turima omenyje, kai kalbame apie jos teisių pažeidimus, nes pastaruoju metu tikrai nemenkai ryškėja, kad nemaža dalis žmonių apskritai nėra linkę turtu ar nuosavybe laikyti to, “ko neįmanoma pačiupinėti” arba, anot kai kurių vartotojų “kartą gavo atlygį – ir gana, vėliau sukurtasis produktas – priklauso visiems”.

Taigi, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai mūsų kalbamuoju momentu – ir vaistų padirbinėjimas (skaičiuojama, kad nuo padirbtų vaistų kasmet miršta apie 700 000 žmonių), ir prekių ženklų klastojimas (nuolat išgirstame istorijų apie padirbtus telefonus, elektronikos prietaisus, netgi rūbus ar rankines), ir muzikos, filmų bei programinės įrangos kūrėjų autorinės teisės. Iš tiesų šiuo susitarimu nesukuriama naujų teisės normų – visos ACTA įtvirtintos nuostatos vienu ar kitu pavidalu jau egzistuoja ES (taip pat – ir Lietuvos) teisėje.

Perskaitę šias eilutes galite suabejoti: jeigu šis ACTA toks pažangus, tai kodėl kyla masinė psichozė ir visi (taip pat – ir Lietuvoje) taip jam prieštarauja? Daug kam, ko gero, teko girdėti (skaityti) apie tai, kad ACTA įsigaliojus, bus suvaržytos interneto naudotojų teisės, jie galės būti sekami bylų dalinimosi programose, esą taip pat turės užsidaryti populiarūs socialiniai interneto tinklai ar internetinės enciklopedijos, atsiras iki dantų ginkluoti prievaizdai, galintys bet kada (esą netgi per atstumą!) patikrinti jūsų kompiuterio turinį, o pasienyje muitininkas galės sunaikinti jūsų mobilųjį telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį, jei jame aptiks nors mažiausią autorių teisėmis saugomo kūrinio ištrauką. Juokaujant galima pasakyti, kad Europos Parlamento nariai su šiais argumentais susipažinę išties išsamiai – pastaruoju metu gauname po kelis šimtus elektroninių laiškų vien su raginimais nepritarti susitarimui.

Didžioji dalis ACTA priešininkų argumentų yra išties laužti iš piršto, sakomi negalvojant savo galva ir dažnai net neskaičius paties susitarimo teksto. Deja, ir mano kolegos iš kitų frakcijų, galbūt dėl to, kad nesugeba pasiūlyti rimtų idėjų kovos su krize ir nedarbu srityse, politinę darbotvarkę siekia atgaivinti visuomenėje populiariausiomis temomis, patys jų iki galo gerai nesuvokdami, tačiau EP koridoriuose nevengdami pripažinti, jog tai “pasitarnaus” populiarumo reitingams. Kita dalis argumentų – diskusijos apie interneto turinio laisvę tąsa. Šiuo metu pasaulyje kovoja du požiūriai į autorines teises – vieni (dažniausiai – autoriai ar jų atstovai) teigia, jog jie turi teisę gauti teisėtą atlygį už savo sukurtus kūrinius, o tie, kas dalinasi „piratinėmis“ kūrinių kopijomis, tiesiog vagia iš autorių. Kiti tuo tarpu teigia, jog viskas, kas jau atsidūrė internete, turi būti visiems nemokama, o iš autorių niekas nepavagiama – esą jie tebeturi savo kūrinį (skirtingai nuo, tarkim, automobilio vagystės). Kad tokios socializmą primenančios pozicijos šalininkų daugėja ir Europos Sąjungoje, įrodo ir tas faktas, kad Europos Parlamente yra ir du Švedijos Piratų partijos atstovai (viena jų – jauniausia EP narė). Taigi tik ateitis parodys, kaip toliau vystysis teisė, tačiau ši diskusija su pačia ACTA nėra susijusi.

Mano nuomone, kadangi autorius, kurdamas intelektinį produktą, tam skiria nemažai tiek savo laiko, tiek pastangų, jis turi teisę, jog jam būtų už tai atlyginta. Taigi intelektinės nuosavybės apsauga (kuri ir dabar, galima teigti, yra pakankamo lygio) turi išlikti, ir ji turi būti efektyviai užtikrinama tarptautiniu lygiu (ko ir siekiama ACTA susitarimu). Gal ši mano pozicija dėl interneto laisvės turinio kai kam ir atrodo atgyvenusi, tačiau tai – atskiros diskusijos tema, nes autorių teisių turinys nėra susijęs su ACTA.

Nepaisant to, turiu sutikti su kitais dviem susitarimo priešininkų argumentais. Pirma, susitarimo tekstas yra labai abstraktus ir paliekantis nemažai galimybių valstybėms ir atskiroms jų institucijoms imtis griežtesnių priemonių, nei numatyta susitarime. Deja, būtent dėl to ir kyla grėsmė, jog kai kuriose valstybėse gali būti piktnaudžiaujama šiomis teisėmis ir imamasi išties nebūtinų veiksmų. Antra, pats susitarimas priimtas, švelniai tariant, nelabai skaidriai – diskusijos vyko neįtraukiant visuomenės atstovų, ES pritarimą susitarimui išreiškė posėdžiaujantys žemės ūkio ministrai. Kad ACTA taptų privalomu susitarimu, jį turi ratifikuoti tiek Europos Parlamentas, tiek nacionaliniai parlamentai. EP jau anksčiau yra išreiškęs savo poziciją (nors ir privalomos galios neturinčiame dokumente) ir, artėjant privalomam balsavimui dėl ES dalyvavimo patvirtinimo, diskusijų tik daugės. Kai kurių valstybių parlamentarai taip pat pareiškė nepritarią skaidrumo trūkumui.

Tikiuosi, jog tiek Europos Parlamentas, tiek Lietuvos valdžios įstaigos (ypač atsižvelgdamos į neseniai Vilniuje vykusius protestus), prieš patvirtindamos šį išties būtiną susitarimą, išsklaidys kylančias abejones ir įtvirtins bent keletą saugiklių, kurie užkirstų kelią galimai savivalei ir užtikrintų asmens teisių apsaugą.

Ir dar – nepriklausomai nuo to, kaip baigsis diskusijos ar kokie sprendimai bus priimti, ACTA jau šiandien nuveikė labai daug. Ji paskatino susimąstyti, atsimerkti ir įsivardinti sau bei kitiems, kas, kaip ir kiek vertina kitų žmonių intelektu, protu ir pastangomis sukurtus produktus. O gal viskas priklauso mūsų “kolūkiui” ir tiek?