X
Menu

Rasa Juknevičienė: „Didžiuojuosi, kad galiu dirbti šioje Vyriausybėje“

Pastaruoju metu ne vieną kartą teko išgirsti užsienio atstovus klausiant: kodėl jūs, lietuviai, tokie negatyvūs savo kraštui, juk per 20 metų esate tiek pasiekę? Jie lygina Lietuvą su aplinkinėmis valstybėmis ir mato labai panašius procesus, jie lygina mus su Rytų posovietine erdve ir mato didžiulę pažangą čia, pas mus.
 
Aš pati nuoširdžiai tikiu, kad iš esmės esame gerame kelyje visus tuos 20 metų, kad labiau susitelkę galime tapti vienu sėkmingiausiu regionų Europoje. Tačiau nenorėkime tokių didelių pasiekimų, kokie yra kur nors valstybėse toliau už mūsų, kurios gyveno kitokį gyvenimą jau šiandien. Tai neįmanoma. Jei Anglija ar Airija būtų buvę taip pat nusiaubtos, ką teko 50 metų patirti mums, jos gyventų panašiai, kaip mes.
 
2010 m. įeis į istoriją kaip nelengvi metai – krizės įveikimo metai. Mes tai padarėme, ir čia pagrindinė šitos Vyriausybės ataskaitos žinia. Opozicija kalba apie padidėjusias skolas, susitraukusį biudžetą, apie sumažėjusią perkamąją galią, apie padidėjusį nedarbą. Atrodo, kad kai kurie jų yra tarsi iš medžio iškritę, lyg to paties nevyktų visoje Europoje, lyg Lietuva tarsi stebuklų sala galėjo skinti pinigus nuo medžių ir kamšyti dėl pasaulinės krizės ir dėl Gedimino Kirkilo Vyriausybės neatsakingos politikos atsivėrusius plyšius. Kritikuojantiems Vyriausybės veiksmus įveikiant krizę, siūlyčiau paklausyti tarptautinių institucijų vertinimų apie Lietuvos Vyriausybės indėlį įveikiant ekonominį sunkmetį.
 
Surėmę pečius su opozicija per tuos dvejus metus krizę galėjome įveikti dar sėkmingiau. Deja, nei vieną sunkią akimirką nebuvo pasiūlyta jokia parama. Atvirkščiai – destrukcija ir bandymai nuolat blokuoti mūsų darbą. Kiek kartų bandyta šią Vyriausybę versti, kiek kartų kaišioti pagaliai į ratus! Nemanau, kad tai privalomas opozicijos bruožas, ypač sunkmečiu. Suprantu, kad už opozicijos stovi ir tie, kurie buvo įpratę premjerų ir ministrų duris atidaryti koja, galiu garantuoti, kad dabar to nebėra. Reikia suspėti daug padaryti, kad to niekada ir nebebūtų.
 
Aš didžiuojuosi, kad galėjau ir galiu dirbti būtent šioje Vyriausybėje, šio premjero vadovaujamoje Vyriausybėje. Viešieji ryšiai, pripažinsiu, iš tikrųjų nėra Andriaus Kubiliaus prioritetas. Kai kas sakys – blogai, tačiau sąžiningas, nuoširdus, negailint nei savęs, nei savo sveikatos darbas, mano giliu įsitikinimu, ir yra tie tikrieji viešieji ryšiai.
 
Galbūt ne visi šiandien tai supranta, bet turime ugdyti tokią visuomenę ir tokią politinę kultūrą, kad ne politinė pudra per užsakymus žiniasklaidai, ne meilus viešas kalbėjimas siekiant pridengti oligarchinę politikos prigimtį, o atsakomybė už krašto ateitį ir sąžiningas kalbėjimas su žmonėmis ir apie bėdas, ir apie pasiekimus būtų šių dienų XXI amžiaus politikos prioritetas.
 
Gaila, kad šiandien šaipomasi iš bandymų strategiškai iš esmės pažiūrėti į skaidrios, švarios valstybės pamatų kūrimą, pažvelgti į ateitį bent dešimt metų į priekį. Prisipažinsiu, pamačiusi tikrąją padėtį, kai prieš porą metų pradėjome dirbti Vyriausybėje, supratau, kad daug dalykų valstybėje teks pradėti daryti iš pradžių. Kai kas iš viso iki mūsų nebuvo daroma. Pavyzdžiui, energetinio saugumo klausimas tik dabar atėjo į Lietuvos darbotvarkę.
 
Klausantis opozicijos pagiežingų kalbų dėl pradėtų energetikos projektų susidaro įspūdis, kad daliai Seimo tos energetinės nepriklausomybės visai ir nereikia. Turėkime kantrybės. Procesas ilgas ir nelengvas. Jeigu tikėsime ir norėsime, turėsime savo atominę elektrinę, bet patys nekenkime.
 
Labai norėtųsi padėkoti Lietuvos žmonėms. Suprantu, kad ne viskas juos džiugina, suprantu, kaip nelengva gyventi dėl sumažėjusių atlyginimų ir pensijų, dar sunkiau – netekus darbo, bet pastarieji dveji metai parodė, kad esame supratinga tauta, galinti įveikti sudėtingus išbandymus. Galime būti rimta, patikima valstybė, tik labiau patys to norėkime.
 
Parengta pagal KA ministrės R. Juknevičienės pasisakymą Seime svarstant Vyriausybės 2010 m. ataskaitą.