Rašau tau laišką, mano drauge,

Rašau tau, mielas bičiuli,  iš tokios vietos, kurią net sunku apsakyti. Stoviu tarp pavasario laukų, kurie pilni vandens ir gyvybės, pilni laukimo ir vilties. Ten pempės žmogaus balsu šaukia „gyvi, gyvi“. –  jos, tikros pavasario paukštės, skelbia gyvastį, vadinasi ir laisvę.

Taip kiekvieną pavasarį. Ir atrodo, kad vieną lemtingą Lietuvai pavasarį Vasario 16-osios Laisvės Paukštė nusileido ant Kovo 11-osios laukų ir susisuko savo lizdą, kuris buvo krautas šitiek metų, šapelis po šapelio. Kiek kartų jis svetimų plėštas ir vėl atkakliai lipdytas savanorių rankomis: lietuvių ir Lietuvos lenkų, žydų, gudų ir totorių, vyrų, moterų ir vaikų! Reikėjo tam sukti lizdui ir duonos, ir knygos. Ir švino kulkos jam ginti buvo liejamos 1832 metais, ir 1863 metais, ir 1919 metais. Ir maldos buvo kalbamos kaimuose ir miestuose, kad tik tas lizdas būtų.  Dieve, tiek metų, tiek darbo, ir tiek pastangų. Nuo pat pradžios per visą tūkstantį metų iki pat Kovo 11-osios po šapelį buvo kuriama Lietuva.

Mielas bičiuli, ar svarstei, ką galvojo tą lizdą saugoję, kūrę ir gynę? Ką galvojo savo  šapelį į laisvės lizdą dėdamas Kristijonas Donelaitis? Kaip įsivaizdavo Lietuvą Vasario 16-osios signatarai?  Ką jautė Darius ir Girėnas  – tie Paukščiai su lietuviška trispalve –  skrisdami pro Soldino mišką liepos 17 dieną, 1933m.

Jie nukrito iš paukščio skrydžio su Lietuvos vėliava, kad tą reikšmingą Kovo 11-ąją  jinai vėl suplevėsuotų. Todėl, mano drauge, man atrodo, kad liepos 17-toji, kaip ir kitos mūsų istorijos datos,  yra neatsiejama Kovo 11-osios dalis – laisvės lizdo šapeliai.  

O lizde nuolatos atgimstantis – iš ugnies, kurią visi mes kūrenom laisvės viltimi –   Vytauto Kernagio Baltasis paukštis, kuris

„Tarp Lietuvos

Ir tarp dangaus aukšto

Gieda paukštis virš mūsų

Ir giedos…

Gieda paukštis virš mūsų

Ir giedos…“

Rašau tau, mano drauge, ir pavasario debesys vis atneša vardus ir datas, ir  pripildo jie mūsų  laukus ir miškus. Ar žinai, kiek ten grūdų suberta, kiek akmenų sunešta, ir kiek vyrų sugulė tuose laukuose ir miškuose, kiek motinų ir vaikų iš jų buvo išvaryti? Ir kokie jų vardai –  žinomi ar užmiršti?

Pavasario laukuose gali girdėti:  Aleksandras Grybinas – Faustas, Leonardas Grigonis –Užpalis, Vytautas Gužas – Kardas, Bronius Liesys – Naktis, Jonas Žemaitis – Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, Juozas Šibaila – Merainis, Petras Bartkus – Žadgaila ir dar daug kitų.

Įsiklausyk. Mes turime žinoti jų vardus: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius,  Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius, Stasys Mačiulskas. 

Mes turime žinoti  visus  žuvusiuosius, ir  jų slapyvardžius, nes pagerbdami juos, mes pagerbiame visus nežinomuosius, palaidotus pagrioviuose, pamiškėse, prie nežinomo kelio.

Gal jie savo vardais mus drąsina, ragina saugoti savo kaimyną, savo laisvę, savo tėviškę? Nors tūkstančius išvežė į Sibirą, trėmė, šaudė, mes sugrįžome ir nepranykome. Susibūrėme į šeimas, ir, pasibaigus darbams, svajojome apie nepriklausomą Lietuvą, buvusią ir būsimą. Jaudinomės dėl Budapešto 1956, Prahos 1968, klausėmės Amerikos ir Vatikano radijo. Ir Romas Kalanta, kaip tie čekų studentai, tikriausiai klausėsi, ir Romas pasiženklino ugnies auka, visai kaip ir mūsų partizanai ir ryšininkai, kaip Lietuvos bažnyčios kronikos leidėjai, tyliai dirbę tam, kad viltis nedingtų.

Mielas drauge,  jei tiek nuveikėme, kad Kovo 11-ąją Laisvės Paukštė pragystų, jei nebijojome tada, nebijokime ir dabar. Nes nuo Kovo 11-sios praėjo tik 22 metai, ir Laisvės Paukštė, gyvenanti tame per amžius krautame lizde, dar labai jauna. Viskas tik ateityje.  Su Kovo 11-ąją mūsų bičiuliai, ačiū jums. 

Režisierius   Julius Dautartas