Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas.
Dar nespėjus prisiekti naujos Vyriausybės nariams Viktoras Uspaskichas jau spėjo išvadinti pagrindinius koalicijos partnerius socialdemokratus „komunistais“ ir „kagėbistais“, ragindamas juos atsisakyti tokios patirties. Aukštas lygis: regis, tokios leksikos sau neleido net ketvirtadienį pradėjusios dirbti naujosios koalicijos opozicija. Bent jau aš to negirdėjau ir neskaičiau. Priežastis suprantama: Darbo partijos (DP) lyderis iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad Seimo suburtoje komisijoje, kuri svarsto trijų darbiečių – V.Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės – neliečiamybės atėmimo klausimą, posėdžiaujantys socialdemokratų atstovai balsuos jiems nepalankiai. Dar net apmaudu: prieš šauniosios DP trijulės atidavimą teismui pasisakė net „drąsuolių“ kunigas (tiesa, lyg ir suspenduotas) Jonas Varkala, o socialdemokratai vengia apginti koalicijos partnerius nuo „politinės bylos“.
Pasipiktinęs koalicijos partnerių veiksmais p. Uspaskichas savo partijos berniukams ir mergaitėms, rodos, kurį laiką neleido dalyvauti Seimo posėdyje, kuriame turėjo prisiekti naujosios Vyriausybės nariai. Darbiečiai, ant kilimo išsikvietę premjerą, matyt, mėgino nulaužti. Lyg ir nepavyko: jeigu už uždarų durų nebuvo sudarytas koks nors „barmalėjų planas“, kaip išgelbėti tris prie partijos juodosios buhalterijos prisidėjusius DP narius, tarkime, galutinio Seimo balsavimo dėl imuniteto panaikinimo metu, galime sakyti, jog pirmąsyk pamatėme premjero Algirdo Butkevičiaus stuburo kontūrus. Nes pastaruoju metu ministras pirmininkas viešumoje atrodė tarsi visiška varnalėša. Antradienį prezidentūrai tvirtinti automatiškai retransliavęs darbietės Svetlanos Kauzonienės kandidatūrą į socialinės apsaugos ir darbo ministrus, tą pačią dieną turėjo pripažinti nežinojęs, kad ši ponia kadaise dirbo p. Uspaskicho patarėja Ūkio ministerijoje. Maža to – netiesiogiai yra susijusi su istorija, dėl kurios 2005-aisiais dabartinis premjeras po konflikto su DP lyderiu nusprendė atsistatydinti iš finansų ministro posto. Tada p. Butkevičius piktinosi darbiečių apetitu tvarkant Europos Sąjungos paramos lėšas.
Gal premjeras taip manė šaipęsis iš prezidentės: esą jeigu ji turi noro egzaminuoti kandidatus į ministrus – tegul tai daro be tarpininkų. Tačiau gal pagaliau suprato, kad tai ne jis šaiposi, tai į jį lyg į skudurą kojas valosi darbiečiai. Jiems jokių klausimų ir didelio skirtumo, kas bus konkretūs ministrai pagal DP turimą kvotą. Net ne patiems gudriausiems žmonėms šiandien aišku, kad svarbiausiems procesams tose ministerijose vadovaus p. Uspaskichas.
Sakysite, bent du DP ministrai yra akademiniai žmonės, esą neleis peržengti per savo reputaciją? Akademinių žmonių taip pat esama įvairių, o tobuliausias priešnuodis prieš galimą jų užsispyrimą – savi partijai žmonės žemesnėse ministerijų grandyse: nuo viceministrų ir žemiau, kurių netrukus prigužės į įvairias institucijas. Reikalas tas, kad vertikaliai integruotose verslo struktūrose, net jeigu jos vadinasi „politinės partijos“, kitaip nebūna.
Tretieji pagal dydį koalicijoje – Tvarka ir teisingumas taip pat netrukus gali tapti socialdemokratų galvos skausmu. Rolandas Paksas viešojoje erdvėje dar sugeba rinktis žodžius, tačiau Seimo komiteto sprendimą deleguoti jo indulgencijos klausimą specialiai Konstitucijos keitimo komisijai, kuri dar net nesudaryta, pavadino „nesuprantamu vilkinimu“. Šiemet Konstitucinis Teismas nusprendė, kad vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – nustatyti, kokį konkretų laiką p. Paksas negalės būti renkamas į priesaikos reikalaujančias pareigas, – būtinaKonstitucijos pataisa.
Pono Pakso bendražygiai turi savo planą: iš viešumon išplaukiančių formuluočių ir kai kurių tvarkiečių pasisakymų aiškėja – Konstitucija turi būti pataisyta taip, kad per apkaltą iš pareigų pašalintas R.Paksas dar šiemet įgytų teisę tapti Seimo nariu. O kadangi pagrindinis šalies įstatymas kiekvieno piliečio galimybes ir reikalavimus prilygina tiems, kurie taikomi Seimo nariams, nesunku nuspėti, kad šio plano tikslas – p. Pakso planai dalyvauti kitų metų prezidento rinkimuose. Užuojauta socialdemokratui Juliui Sabatauskui: prieš devynerius metus jis buvo vienas aktyviausių kaltintojų p. Pakso apkaltos procese. O dabar turi prisidėti prie dalinės jo reabilitacijos vien dėl to, kad politikos dėlionės lėmė, jog šiandien jo buvę oponentai yra koalicijos partneriai. Beveik bendražygiai.
Kita vertus, p. Pakso galimybės rinkimuose į prezidento pareigas labai jau miglotos. Ir ne vien todėl, kad nuo to laiko, kada būdamas populiarumo viršūnėje sugebėjo laimėti svarbiausią kėdę Simono Daukanto aikštės rūmuose, jis prarado didumą savo charizmos. Svarbesnė priežastis ta, kad prezidento ambicijų ir, reikia manyti, daug realesnių galimybių nei prieš penkerius metus turi net keli socialdemokratai. Galbūt Vytenis Andriukaitis, galbūt dabartinis premjeras, galbūt Birutė Vėsaitė – ką gali žinoti. Tačiau esmė tokia: jeigu tik socialdemokratai užuos p. Pakso keliamą grėsmę savo kandidatų į prezidentus ambicijoms, jie padarys viską, kad tvarkiečių lyderio indulgencija užtruktų: jau vien todėl, kad dėl Konstitucijos pataisų Seimas turi balsuoti dviejų trečdalių (94 balsais) dauguma du kartus, balsavimus skiriant ne trumpesnei kaip trijų mėnesių pertraukai.
Koalicijos partneriai Vyriausybės vadovui atveria prognozuotus frontus. Įdomiausia, kad su valstybės interesais šie karo laukai turi mažai ką bendra.