Savaitės pokalbis. Lolitos Genienės žvilgsnis į poeto Kęstučio Genio gyvenimo kelią

Rytoj sukaks penkiolika metų, kai Lietuva neteko iškilaus laisvės kovotojo, aktoriaus, režisieriaus, poeto Kęstučio Genio. Ši ypatinga asmenybė įnešė ryškią spalvą į Lietuvos „Sąjūdžio“ veiklą ir įkvėpė tautiečiams drąsiai kalbėti apie savo įsitikinimus. Pagal jo eiles parašytos dainos „Pabudome ir kelkimės“ ir „Į Lietuvą“ skambėjo atgimstančios Lietuvos piliečių lūpose. Apie jo asmenybę, gyvenimą ir tarybinių metų išbandymus pasakoja žmona Lolita Genienė.

Kas žinoma apie Kęstučio Genio vaikystę? Kas turėjo įtakos formuojantis jo asmenybei, patriotiškumui?

Kęstučio tėvai buvo patriotai visą gyvenimą. Jo dėdė buvo partizanas. Ne paslaptis, kad ir Kęstutis ruošėsi pabėgti į partizanus, jau ir drabužius buvo pasiruošęs, bet jį išgelbėjo mokytojas, pasakęs, kad jokiu būdu jo ten neišleis. Visa jo šeima jau buvo išbėgusi, nes sovietai atrado dėdei iškastą bunkerį sode. Dėdės žmonos nesuėmė, bet ji pati nuėjo į miliciją ir pasidavė. Nors galėjo likti, bet pasielgė kaip dekabristų žmonos ir kartu su vyru buvo ištremta į Sibirą. Jai taip liepė sąžinė ir širdis.

Kęstučio tėvas išbėgo į savo gimtinę, mama – į savo, broliai pasitraukė į Australiją, o Kęstutis susikrovė daiktus, išėjo pas mokytoją ir pareiškė, kad įsitrauks į Skriaudžių apylinkės partizanų gretas. Mokytojas užprotestavo, jis nepateko, o kitą rytą sužinojo, kad toje apylinkėje visus partizanus likvidavo. Atsirado išdavikas, ir partizanai buvo išnaikinti, o jis liko gyvas.

Tuo metu, kai tai vyko, jis jau buvo studentas, Kauno universitete studijavo lietuvių filologiją ir kartu lankė dramos studiją. Mokytojas pasiūlė važiuoti į Maskvą studijuoti A. Lunačiarskio teatro meno institute. Jis ir išvyko. Kai kuriuos studentus ir ten persekiodavo, tačiau jį paliko ramybėje.

O pagaliau kas nenori būti laisvas? Kiek daug poetų kūrė eiles apie laisvę, Tėvynę. Kokiu reikia būti išdaviku, kad išsižadėtumei šių vertybių. Kęstutis nesiekė karjeros. Ji jam buvo neaktuali. Mylėjo Lietuvą, jos žmones, ypač vargingiausius. Būdavo, grįžta iš teatro prie Klinikų ir padeda moteriškaitėms, surinkusioms butelius iš pašalių, nunešti tuščią tarą iki supirkimo punkto, nes daugumai vietinių moterų tai buvo reikšmingas uždarbis.

Kęstutis Genys mums žinomas kaip režisierius, aktorius, Sąjūdžio veikėjas ir poetas. Kas širdyje buvo brangiausia pačiam Kęstučiui Geniui?

Kūryba ir Tėvynė. Jis nuo vaikystės rašė eilėraščius, tik niekur jų nespausdino. Vienintelį eilėraštį tarybiniais metais išspausdino satyriniame žurnale „Šluota“, kuriame kritikavo sukčiavimą, kyšių ėmimą, kasininkes, nusukinėjančias prekes. Iškart gavo pasiūlymą dirbti, bet atsisakė. Ir tai buvo vienintelis paviešintas eilėraštis, bet daugiau jis neturėjo nieko bendro su tarybine spauda. Nei Kęstučiui tiko, nei jis ir jo kūryba tiko sovietų valdžiai.

Tiesa, vieną kartą mėgino atiduoti leidybai rankraštį, kuriame buvo eilėraščių apie meilę ir kitomis neutraliomis su politika nesusijusiomis temomis. Tuo metu mėnesinio literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnalo „Pergalė“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbo Algimantas Baltakis. Jis pažadėjo, kad išspausdins, bet jie taip ir dingo be jokio atsakymo. Nors Vilniuje jie oficialiai susitarė, bet buvo aišku, kodėl rankraštis dingo. Neatitiko standartų, nenaudingas.

Koks buvo Kęstučio Genio santykis su Dievu?

Jis užaugo tikinčioje šeimoje, o jo močiutė vis kartodavo, kad bus kunigėlis. Pamenu vieną labai įdomų atvejį. Kartkartėmis nuvažiuodavome į Kretingą, kur gyveno Kęstučio teta, o nuvykę visuomet eidavome į bažnyčią. Kartą po pamaldų šventoriuje atsisėdome šalia vietinių moterėlių. O Kęstutis niekad negalėdavo tylėti, tad ir tada pradėjo švietėjiškai kalbėti, pasakoti kažką. Po to staiga prapuolė – toks judrus ir veiklus buvo. Tuomet moterėlės ir sako man: „Čia turbūt kunigėlis buvo?“ Atsakiau: „Taip, taip, kunigėlis“…

Mūsų šeima labai bičiuliavosi su vyskupu E. Bartuliu. Vyskupas mus ir sutuokė, ir išlydėjo vyrą į amžinybę.

Ką Kęstučiui Geniui ir visai jūsų šeimai teko patirti dėl nepaklusnumo sovietų valdžiai?

Dažnai mūsų namuose lankydavosi saugumiečiai ir jį išsiveždavo. Pavardžių minėti nenoriu. Kęstutis tikrai buvo nepageidaujamas. Sakydavo jam: „Gali galvot, ką nori, tu tik nekalbėk.“ O nekalbėt jis negalėjo. Tokių situacijų buvo daug, buvo ir kartu mus išsivežę.

Kartą, kai išvežė mane į Kačerginę, atidengiau kameros užuolaidas, o ten kieme suguldyta buvo eilės nuogai išrengtų sušaudytų partizanų. Pasaulis žino tik apie Hitlerio represijas, o apie Stalino – ne. O Kęstutis sakydavo – Hitleris mokėsi iš Stalino, kaip kankinti žmones.

Išsivežę Kęstutį, represijų nesiimdavo, tik gąsdindavo, kad nutiks „nelaimių“ šeimai, išprievartavimų ar panašiai. Paskutinį kartą vietiniai saugumiečiai jau atsisakė jį tardyti, atidavė  Vilniui. Turiu ir dokumentų išsaugotų, kuriuose rašoma, kad „kiek galima su juo terliotis, reikia pasodinti“. Tačiau jis turėjo žinomą pavardę, ir būtų kilęs didelis skandalas, ko saugumas bijojo.

Kęstutis dažnai teatre kalbėdavo apie socialistinį realizmą, o kartą kažkas pranešė saugumui ir partijos komitetui. Buvo sušauktas teatro susirinkimas. Visi tylėjo ir smerkė jį, niekas nedrįso apginti. Pats Viktoras Šinkariukas viename interviu jau vėliau yra sakęs, kad jie tuo laiku buvo nesubrendę, visai ne tas rūpėjo, rūpėjo tik teatro reikalai. „Kęstutis perskaitydavo savo eilėraščius ir žiūrėdavo, kaip mes reaguojame, o mes nenorėjome veltis į politiką, bijojome susiteršti vardą, tai buvo pavojinga ir kenkė karjerai.“ Dėl to Kęstutis artimų draugų teatre ir neturėjo.

Kęstutis ir Lolita Geniai

1987 m. po gausaus mitingo prie Šv. Onos bažnyčios, Vilniuje, kuriame mes su vyru dalyvavome, pradėjo Kęstutį eilinį kartą tąsyti. Tuo metu Centro komitetui vadovavo Lionginas Šepetys. Jis reikalavo, kad Kauno dramos teatro direktorius išmestų Kęstutį iš darbo. Bet direktorius, nors buvo partinis, atsisakė. Jis tik pasikvietė Kęstutį pokalbio ir sakė: „Viskas gerai, buvai, tai buvai. Prisipažink, kad atsitiktinai – pamatei žmonių minią ir atėjai pasiklausyti.“ Kęstutis atsisakė: „Ne, neatsitiktinai. Aš važiavau specialiai. O mane lydėjo žmona, kaip lydėdavo žmonos dekabristus.“ Ir neišsižadėjo.

Saugumas trukdė jam gauti gerų vaidmenų, tačiau jis turėjo savo kūrybą, poeziją. Jeigu gaudavo prastus vaidmenis buko turinio spektakliuose, Kęstutis repetuodavo, o atėjus laikui vaidinti, nueidavo pas gydytoją ir gaudavo nedarbingumo lapelį. Sakydavo: „Ten niekalas, kurio negalima vaidinti.“

Tiesa, kartą jis buvo ir savų apkaltintas telefonu. Paskambino kažkokia moteris ir išrėžė: „Patriotas, patriotas, o vaidino Kalvį Ignotą propagandiniame filme pagal romaną „Kalvio Ignoto teisybė“. Pagaliau jis juk buvo aktorius ir turėjo pragyventi. Vėliau jau jis atsirinkdavo ar biuletenį pasiimdavo, o pradžioje tokių galimybių nebuvo. Tuomet atsakiau: „Jis yra aktorius, jei reikėtų, galėtų ir Leniną suvaidinti.“ O mūsų telefoninių pokalbių saugumas dažnai pasiklausydavo, sulaukdavome grasinimų dėl mitingų, Sąjūdžio veiklos.

Kokie vaidmenys Kęstučiui Geniui buvo brangiausi karjeroje?

Brangiausi vaidmenys K. Geniui buvo spektakliuose „Barbora Radvilaitė“, „Herkus Mantas“, „Švitrigaila“. Jie atitiko Kęstučio dvasią, mintis. Labiausiai ir patiko kūriniai, kuriuose dominavo istoriniai motyvai. Nors Herkaus Manto spektaklyje neturėjo pagrindinio vaidmens, bet labai džiaugėsi pastatymu.

Pats brangiausias visgi buvo „Barbora Radvilaitė“. Šis spektaklis turėjo be galo didelę įtaką ir poveikį žmonėms. Ne tik tautiškumo, bet ir religinį. Gaila, bet cenzūra keitė, o vėliau ir uždraudė rodyti spektaklį. 1972 m. pavasarį Kauno dramos teatre turėjo pasirodyti premjera, bet valdžia neleido, bijojo tautinio sujudimo po Romo Kalantos susideginimo ir kitų istorinių įvykių. Spektaklis parodytas tų pačių metų rudenį Vilniuje. Cenzūra liepė nuimti Aušros Vartų paveikslą, kuris pasirodydavo spektaklio pabaigoje ir darė didžiulį įspūdį žmonėms. Be to, kai jau leido rodyti spektaklį, prisakė aktoriams neminėti Lietuvos vardo, kurio labai daug buvo tekste, o sakyti „Tėvynė“. Bet Kęstutis nė karto nepasakė „Tėvynė“.

Kokia buvo jo veikla Lietuvos „Sąjūdyje“?

Kęstučio Genio veikla „Sąjūdyje“

Važinėdavo iš vieno mitingo į kitą, buvo tam atsidavęs, kalbėdavo minioms. Dalyvavo S. Lozoraičio rinkimų kampanijoje ir niekad netikėjo, kad jis iš tiesų pralaimėjo. Tie rinkimai buvo panašūs kaip dabartiniai V. Putino. Ir tuo metu papirkti žmonės klastojo rinkimų biuletenius. S. Lozoraičio nesėkmę Kęstutis Genys labai išgyveno, nes matė, kaip labai žmonės jį palaikė, kaip gausiai rajonuose susirinkdavo į susitikimus su S. Lozoraičiu. Gaila, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvę bendražygiai K. Genį greitai užmiršo. Galima sakyti, kad juo pasinaudojo. Kol dar nesirgo, jis irgi buvo įrašytas į rinkimų sąrašus, tačiau niekur nepateko. Jam buvo pasakyta, kad tie rinkimų turai nieko nereiškia, viskas yra sutarta iš anksto.

Kęstutis Genys kalba jaunimui

Norėčiau dar paminėti vieną nepolitinį faktą, kad Kęstutis Genys dėstė teatro istoriją Juozo Gruodžio konservatorijoje. Tačiau jis daugiausia jaunimui kalbėdavo apie Lietuvos istoriją. Kartą viena studentė ir paklausė: „Dėstytojau, bet kada mes pradėsime mokytis teatro istoriją?“ Kęstutis atsakė: „Kai išmoksite Lietuvos istoriją, tada imsimės teatro.“

Daugeliui tautiečių K. Genys buvo autoritetas ir sektinas pavyzdys. O kas buvo paties Kęstučio autoritetas?

Vytautas Mačernis. Vieną kartą jis buvo pakviestas dalyvauti šventiniame poetų ir aktorių pokylyje, kuriame dalyvavo E. Mieželaitis ir kiti žymūs Lietuvos kultūros žmonės. Kęstutis skaitė V. Mačernio poeziją ir liko nesuprastas. Jį kritikavo, kam skaito tokio diletanto eiles. Bet Vytauto kūryba jam patiko nuo jaunystės. Dar studijuodamas, vieną naktį jis nuo originalių rankraščių persirašė V. Mačernio eiles. Vėliau tie rankraščiai buvo pagrobti. Kęstutis V. Mačerniui yra skyręs keletą eilėraščių.

Vytautui Mačerniui

Dvi širdys kaip viena širdis

iš meilės gimus meilė –

čiurlena kaip versmė skaidri…

skausmingos mūsų eilės.

Po tuo pačiu dangaus skliautu,

per tas pačias kalvarijas

mes kryžių nešėme kartu

O Vytautai! Bedaliai mes!

Mes „nebedaliai“ –  tu sakai –

senolės palikimas –

mums atiduotas amžinai

visos genties likimas

Kaip, Jūsų nuomone, K. Genys vertintų dabartinę Lietuvos situaciją?

Bijau ir pagalvoti. Aišku, daug kas pasiekta, priklauso, kokiomis akimis žiūrėsime, ar pro tamsius, ar pro šviesius akinius… Liūdna man ir jam būtų liūdna, kad tiek daug netiesos, savanaudiškumo, susireikšminimo.

Kęstutis studijavo lietuvių filologiją. Jam Lietuva ir jos istorija buvo visas pasaulis. Lietuvių kalba juk tokia sena, turtinga, vaizdinga. Pažiūrėkite, koks didžiulis yra Lietuvių kalbos žodynas – dvidešimt tomų. O dabar žymūs politikai ir kiti visuomeniniai veikėjai viešumoje, televizijos laidose dažnai kalba vulgariai, vartoja visokius naujadarus, svetimybes. Kęstučiui būtų gaila, kad lietuvių kalba šitaip nevertinama.

Lietuvoje vis dar pilna žmonių, kuriems laisvė – tai pinigų kapšas kišenėje. Užslopinta moralė, sąžinė. Nemokame džiaugtis laisve. Argi toks mūsų gyvenimas būtų, jeigu iš tikrųjų mylėtume savo kraštą ir žmones?

Su Lolita Geniene palikome šį klausimą atvirą kiekvienam iš mūsų. Dabar jau esame laisvi – tikėti, mylėti ir kurti arba neigti ir griauti. Cenzūrą atliekame savo širdyse, o gyvenimo scenarijus mūsų rankose, nes Lietuva laisva – Lietuva prisikėlė.

Lietuva prisikėlė

Ar žalia, geltona, raudona ar balta,
Žiema ar pavasaris, šilta ar šalta,
Palinkęs po kryžium galva karūnuota
Ėjau per gyvenimą – savo Golgotą.

Ėjau ir tikėjau – sulauksiu. – Sulaukiau
Regiu, kaip šviesėja dangus apsiniaukęs, –
Sugrįžta į Lietuvą meilė ir Dievas–
Laisva Lietuva! Lietuva prisikėlus.

                                            K. Genys, 1991 01 23

Parengė Monika Midverytė