Seimo narys A.Vidžiūnas: „Marijampolėje jaučiuosi gerai“

Netrukus bus dveji metai, kai Jūs dirbate Marijampolėje, –  kas pirmadienį priimate gyventojus, bendraujate su mieste esančiomis organizacijomis, įstaigomis. Ką  „atradote“ netikėto mūsų  mieste?

Marijampolės kasdien vis daugiau mano darbe, gyvenime ir širdyje. Aš čia jaučiuosi gerai. Dveji metai – kalbėjimasis, kartais nelengvos diskusijos, rūpinimasis konkrečiomis ateinančių žmonių problemomis, Marijampolės projektų lobizmas, gausūs renginiai, skaitymas visko, kas susiję su Marijampole, – daro šį miestą artimą ir savą.

Seime dirbate pozicijoje – esate valdančiojoje daugumoje, taigi pylos iš  visuomenės gaunate su kaupu. Ar galima priprasti prie nuolatinės kritikos?

Žmogiškai tai nelengva. Vis dėlto jau esu supratęs, kad politikas turi išmokti gyventi jautresniam žmogui sunkiai pakeliamoje konfrontacinėje erdvėje.  Politikų darbo palydovas – pikta kritika, kurios jie sulaukia iš savo oponentų ir piliečių ir kuri dažnai būna nei pagrįsta, nei teisinga.

Antra vertus, žmones reikia suprasti: kelerius metus kurtos greito geresnio gyvenimo iliuzijos žlugo dėl pasaulio ekonomikos krizės ir buvusių vyriausybių neveikimo, o mūsų dėstomi proto argumentai apie būtinybę gelbėti valstybę nuo bankroto, išsaugoti stabilų litą ir finansų sistemą ir ta kryptimi dirbami darbai žmonių širdis pasiekia sunkiai.

Metas tiesiog nedėkingas žmonių politinei meilei, ir esu su tuo susitaikęs.

Kaip jaučiatės, bendraudamas su žmonėmis, kuriems pastarieji dveji ekonominės krizės  metai buvo nuolatinis „važiavimas žemyn“?

O koks normalus žmogus galėtų jaustis gerai? Gal skambės su labai dideliu patosu, bet aš nuolat jaučiu didelį vidinį nesmagumą, kad Lietuvos valstybė per 20 metų netapo žmonėms sava, teisinga ir patikima.

Kartu labai norėčiau jausti didesnį žmonių sugebėjimą analizuoti, mąstyti ne vien myliu-prakeikiu kategorijomis, savo ir Lietuvos problemas vertinti platesniame pasaulio kontekste. Labai svajočiau apie vertybinį, o ne vien materialųjį žvilgsnį į savo problemas ir savo valstybę.

Kokie Jūsų  darbo Seime prioritetai?

Pirma, rūpintis tomis konkrečiomis problemomis, kurias į priėmimus atsineša Marijampolės žmonės ir verslo atstovai; antra, rūpintis man žinomais Marijampolėje vykdomais projektais, kurių įgyvendinimas stringa biurokratiniuose valstybės kabinetuose; trečia, viešojoje erdvėje (per laikraščius, radiją ir kt.) dėstyti atvirą savo požiūrį į Marijampolėje ir  Lietuvoje vykstančius procesus ir mūsų vykdomą politiką; ketvirta, kiek įmanoma sąžiningiau vykdyti savo pareigas Seime – komitete, komisijose, frakcijoje, posėdžių diskusijose. Dar kartą pasakysiu, kad visai nemanau, jog smulkių įstatymų pataisų registravimas yra gero Seimo nario darbo požymis. Kai dirbi valdančiojoje daugumoje, kuri kontroliuoja savo Vyriausybę ir iš jos gauna kokius 75 proc. teisės aktų projektų, apipilti Seimą dar savo pataisėlėmis tėra laiko gaišinimas. Šioje kadencijoje esu pateikęs 36 projektus ir pataisas. Manau, kad savo darbą Seime dirbu labai atsakingai.

Kaip sekasi bendrauti su Marijampolės miesto vadovais ir vietos politikais?

Bendraujam. Bet aš norėčiau didesniu pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo. Mano įspūdis toks, kad miesto politikai per jautriai reaguoja į skirtingas politines spalvas. Socialdemokratams buvo įprasčiau ir jaukiau dirbti su tiesiogiai išrinktu amžinąatilsį A.Rimu, mane jie pirmiausia vertina kaip savo politinį varžovą.
Mano nuostata kitokia: galima kai kuriuos faktus ir procesus vertinti skirtingai, bet tai neturėtų  trukdyti bendrai dirbti žmonių labui. Bent jau aš tokių kompleksų neturiu.

Žinoma, kai kuriuos klausimus kėliau ir kelsiu viešai ir principingai, na, kad ir dėl UAB „Marijampolės butų ūkis“ reikalų. Mano manymu, miesto galvos nė piršto nepajudino, kad administruojančios įmonės santykiai su daugiabučių gyventojais pasidarytų sąžiningesni ir paslaugesni.

Kokie pastarieji metai buvo Jums – ne Seimo nariui, bet Kotrynos tėčiui, Astos vyrui?

Šeimoje viskas gerai, tėvai apysveikiai, duktė jau studentė, su žmona mokomės gyventi vieni, niekur nedingsi. O, atvirai kalbant, asmeniškai metai nebuvo labai smagūs. Esu padaręs klaidą (kurį laiką neturėjau vairuotojo teisių) ir už ją teko mokėti prarasta dalimi geros reputacijos, kuri politikui būtina kaip oras.

Džiaugėtės, kad ši vasara buvo puiki – perskaitėte labai daug knygų. Tai retas malonumas, esant Seimo nariu?

Taip, šiuo požiūriu vasara buvo gera, skaičiau daug. Net nežinau, kas čia su manimi darosi, bet ėmė traukti visokie detektyvai. Žinoma, ne tokie, kur vien šaudo ir gaudo. Mėgstu tokius, kur daug istorinio fono, visuomenės gyvenimo detalių, sudėtingų psichologinių situacijų.

Dabar visas pasaulis pamišęs dėl S.Larseno trilogijos, lietuviškai jau išėjo dvi knygos: „Mergina su drakono tatuiruote“ ir „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“. Žanras ne pats rimčiausias, bet rekomenduoju. Šalia įtraukiančio kriminalinio siužeto kaip ant delno dabartinė Švedija, „moderni“ šeima, beveik neturinti mums įprastos šeimos bruožų, žiauriai žmogaus orumą trempianti žiniasklaida ir vos ne serganti, vieniša, tėvų meilės nepažinusi, visuomenės atstumta, bet ypatingo proto herojė.

Prasideda ruduo. Gal jau žinote, kokie artimiausi darbai laukia?

Nuo rugsėjo pirmadieniais vėl priiminėsiu Marijampolės gyventojus savivaldybėje, 215 kabinete nuo 10 iki 12 valandos. Užsirašyti į priėmimą galima paskambinus telefonu 8 620 90048.

O artimiausioje Seimo sesijoje – biudžetas, energetikos ūkio pertvarkymas, antikorupcinių įstatymų pluoštas, valstybės turto valdymo pertvarka, SODROS finansų balansavimo reikalai. Nors ūkis atsigauna, Lietuvos ekonomikos augimas procentiškai didžiausias tarp ES valstybių, gausėja eksporto, nustojo augti nedarbas, gerėja ir žmonių lūkesčiai dėl ateities, bet Seimas ir Vyriausybė turės daug darbo toliau mažindami biudžeto deficitą, tvarkydami viešuosius finansus ir kurdami sąlygas, kad daugiau nekontroliuojamų krizių Lietuvoje nekiltų ir jos žmonių gyvenimo taip drastiškai nepaveiktų.

Svarbiausius darbus įvardijote gana abstrakčiais žodžiais, be jokių  gražių pažadų paprastiems žmonėms?

Politikas privalo pasirinkti asmeninį santykį su savo atstovaujamais rinkėjais. Šis santykis priklauso ir nuo išpažįstamų gyvenimo principų. Tu gali arba keikti visus kitus politikus, sekti žmonėms pasakas apie šviesų rytojų ir stebuklingus sprendimus, kurie iš karto visus padarys turtingus ir laimingus, arba nelaikyti žmonių neišmanėliais, kantriai kalbėti jiems objektyvią tiesą. Aš renkuosi pastarąjį bendravimo būdą. Dėl primityvios politinės naudos aš tiesiog negaliu elgtis nepadoriai.

Neseniai netekome Seimo nario Algio Rimo. Ar dažnai teko bendrauti judviem Marijampolei svarbiais klausimais?

Mudu nebuvom artimi draugai, bet be pykčio kalbėjomės apie viską, taip pat apie Marijampolės projektus ir problemas. Esame teikę bendrų siūlymų per biudžeto svarstymus. Dėl Marijampolės reikalų esam kartu lankę centrines įstaigas. Nors buvome politiniai varžovai, turiu pripažinti, kad iš kolegos Algio esu daug pasimokęs, kaip dirbti su rinkėjais ir jų problemomis. Šis darbas buvo jo stiprioji pusė.

Galbūt ketinate dalyvauti būsimuose rinkimuose?

Esu davęs žodį, kad ketverius metus kaip Seimo narys dirbsiu Marijampolėje, gyvensiu vietos rūpesčiais ir per ateinančius rinkimus stengsiuosi gauti tiesioginį žmonių pasitikėjimą. To savo siekimo neatsisakau ir šiandien.

Bet dėl neeilinių rinkimų aiškiai atsakyti dar negaliu. Reikia įvertinti keletą dalykų: teisinių, konstitucinių (ar Seimo nario mandatą jau turintis pilietis gali kandidatuoti į tą patį Seimą), politinių (dėl kandidatų turi apsispręsti visa valdančioji koalicija, taip pat Marijampolės TS-LKD skyrius), žmogiškųjų (kaip mano, jau Seimo nario, kandidatavimą vertintų žmonės) ir kt.

Pažadu tiek: dirbu ir dirbsiu čia, Marijampolėje, mano darbo planai nesikeičia iki 2012 m. rudens.

Esate vienas iš  asociacijos SŪDUVOS KULTŪROS FONDAS narių. Ne be jūsų iniciatyvos šis fondas gimė. Kodėl kultūra?

Na, esu tik vienas iš septynių steigėjų. Man malonu tai, kad visi jie mano, jog negalima visko tikėtis vien iš valstybės, kad iniciatyvūs ir atsakingi piliečiai susibūrę gali savo kraštui padaryti ne mažiau kaip valstybės ar savivaldybių institucijos. Be to, maniau ir manysiu, kad Lietuvos ir jos žmonių didžiausia problema ne pustuštės piniginės ir kitokie materialaus gyvenimo trūkumai. Mūsų sunkumai pirmiausia kyla dėl blunkančių sielos atspalvių, subirusių žmonių santykių, menko pilietiškumo, netikėjimo, kultūros stokos, nykstančios kaimynystės, dėl traukimosi tolyn nuo Bažnyčios. Tam negalima pasiduoti. Todėl Sūduvos kultūros fondo projektai, skirti mūsų krašto istorijai, kalbai, knygoms, muzikai, J.Jablonskiui, Žalgirio jubiliejui ir visokios rūšies kūrybai man yra atgaiva po ne visada smagių politinių varžybų ir tiesioginio Seimo nario darbo.

Esate minėjęs, kad mėgstate  šeimininkauti –  apie kai kuriuos Jūsų gaminamus  patiekalus tarp bičiulių sklando legendos. Ir tie patiekalai – ne cepelinai. Gal kokį receptuką?

Na, dėl tų legendų tai čia per garsiai… Dabar nauja mada, visi tik verda ir kepa – laikraščiuose, televizijoje, knygose! Nesu joks išprusęs gurmanas, tik kartais pakeičiu prie viryklės žmoną. Tiesa, turiu nemažai knygų apie kitų šalių kulinarinę kultūrą ir retkarčiais jas pavartau. Pastaruoju laiku mėginu Ispanijos skonį – sangrija, paelja, gaspačio jau įveikta, sako, buvo galima gerti ir valgyti.

Taigi čia irgi siūlau kai ką nuo Viduržemio jūros pakrančių – siūlau išsikepti vištienos su ožkų sūriu: vištos krūtinėlę giliai įpjauti, įdaryti ožkų sūriu ir čiobrelio šakele, kad neišsiskleistų, sutvirtinti mediniais smeigtukais, aptepti medumi, pabarstyti pipirais, druska, paprikos milteliais, kepti keptuvėje arba ant grilio; keptuvėje apkepinti stambiai pjaustytus ankštinius pipirus ir mėlynąjį svogūną, ir skanaus!

Ačiū  už pokalbį.
Kalbino Daiva Klimavičienė