Siūloma daugiau teisių suteikti bendruomenėms

Pranešimas spaudai

2013 m. lapkričio 20 d.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Šešėlinė Vyriausybė pradeda naują veiklos etapą, kuriame vis daugiau dėmesio bus skiriama partijos politinėms iniciatyvoms bei naujų įstatymų projektų rengimui ir plačioms diskusijoms dėl jų. Artimiausiu metu Šešėlinė Vyriausybė pristatys tris naujas įstatymų projektų iniciatyvas: Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymą; Lietuvos modernizacijai reikalingų modernios lyderystės programų įgyvendinimo iki 2030 m. įstatymą bei naują Regionų plėtros įstatymą.

Šiandien pirmąją iniciatyvą pristatė Seimo narys, šešėlinis bendruomenių reikalų ministras Donatas Jankauskas. Parlamentaras pažymėjo, kad tuo metu, kai valdančioji dauguma daugiau laiko eikvoja ieškodama sutarimo dėl tiesioginių merų rinkimų ir mąstydama, ką reikėtų keisti, – įstatymus ar Konstituciją, šešėlinėje Vyriausybėje rengiami konkretūs projektai.

Vienas iš tokių – Lietuvos vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektas, atsiradęs įvertinus šiandieninę vietos bendruomenių veiklą, jos plėtros galimybes ir vietos bendruomenių pasirengimą prisiimti daugiau savivaldos kompetencijų. Parlamentaras priminė 1999 m. Lietuvos ratifikuotą Europos vietos savivaldos chartiją, kurioje aprašytas valdžių subsidiarumo principas. Tai reiškia, kad vietos bendruomenėms, gyventojams, gyvenantiems konkrečioje vietovėje ir susijusiems kaimynystės ryšiais, privaloma suteikti galimybę patiems per savo bendruomenines organizacijas vykdyti vienas ar kitas funkcijas, priimti sprendimus dėl savo bendro gyvenimo sąlygų. Šios galimybės neturėtų perimti aukštesnės valdžios: savivaldybė ar Vyriausybė.

D. Jankauskas pažymėjo, kad pastaraisiais metais nuosekliai daugėjo vietos bendruomeninių organizacijų. Šiuo metu jų priskaičiuojama daugiau nei pusantro tūkstančio. 2010 m. buvo ypatingi tuo, kad Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga ir didžiųjų miestų bendruomeninės organizacijos susijungė į vieną skėtinę organizaciją Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą. Taip atsirado aiškiai organizuota struktūra, su kuria dar tuometiniam socialinės apsaugos ir darbo ministrui D. Jankauskui teko pasirašyti sutartį dėl bendradarbiavimo. Netrukus atsirado ir realių to bendradarbiavimo išraiškų.

Viena iš tokių – nuo 2012 m. 5 pilotinėms savivaldybėms suteikta galimybė savarankiškai, kartu su vietos bendruomenėmis skirstyti socialines pašalpas ir organizuoti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams. Eksperimentui pasiteisinus dabartinė valdančioji koalicija nusprendė nuo 2014 metų socialinės paramos organizavimą, kaip savarankišką funkciją, perduoti visoms savivaldybėms.

Šešėlinės Vyriausybės teikiamame įstatymo projekte aprašyti svarbiausi principai, kaip turėtų būti įgyvendinama vietos bendruomenių savivalda, kaip bendruomeninės organizacijos galėtų teikti viešąsias paslaugas, pirmiausia – socialines, gauti tam biudžeto lėšų. Vyriausybei formuluojami konkretūs pavedimai, kaip tai praktiškai įgyvendinti. Įtvirtinama nuostata, jog seniūnas yra asignavimų valdytojas.

Naujuoju įstatymu taip pat siekiama apibrėžti vietos bendruomenių savivaldos pamatinius principus; nustatyti vietos bendruomenės galimybes realiai dalyvauti savivaldoje per tiesioginius seniūnų, seniūnaičių rinkimus.

Pasak konferencijoje dalyvavusio Seimo nario Algio Strelčiūno, ilgą laiką vadovavusio Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijai, gyventojų nuomonių apklausos rodo, kad 81,5 proc. pageidauja, kad seniūnai būtų renkami tiesiogiai („Vilmorus“, 2011-02-02).

„Įsiklausant į gyventojų norus, seniūnijoms reikėtų suteikti tokias teises, kad jos galėtų atlikti viešąsias paslaugas: turėti savo biudžetus, kad tinkamai galėtų vykdyti funkcijas ir teikti visavertes paslaugų. Tačiau, pavyzdžiui, Vilniuje planuojamas atvirkštinis procesas: mažinti seniūnijų skaičių, vietoje jų įsteigiant biurus. Tai reiškia, kad darbuotojas būtų priimamas pagal darbo sutartį, be jokio konkurso. Tuo tarpu renkant seniūną komisijoje turėtų dalyvauti ne mažiau kaip trys seniūnaičiai, bendruomenės atstovai. Seniūnui suteiktos ypatingos teisės, kurių neturi nė vienas skitas tarnautojas, atlikti notarinius veiksmus ir tai daryti nemokamai“, – pažymėjo Seimo narys.

Apklausus Vilniaus gyventojus, paaiškėjo, kad 65,5 proc. jų seniūnijos reikalingos. Be to, 2012 m. sausio 17 d. Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidentas Vilniaus miesto merui nusiuntė raštą su 8345 Vilniaus gyventojų parašais, kuriais jie pasisakė prieš seniūnijų reorganizavimą.Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė vietoje planuojamos 21 seniūnijos paliktų 11 biurų ir tik 5 seniūnijas (Grigiškių, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių ir Verkių seniūnijas).

„Negalima leisti centralizuoti valdžios, paminant kertinius demokratijos principus seniūnijų sąskaita, bloginti gyventojams teikiamų paslaugų kokybę, siaurinti Vilniaus miesto gyventojų galimybės dalyvauti priimant Vilniaus miesto savivaldybės institucijų sprendimus. Seniūnijoms būtina suteikti galimybę vykdyti Vietos savivaldos įstatyme numatytas funkcijas.Numatomas Vilniaus miesto seniūnijų tinklo ir veiklos optimizavimas naikinant seniūnijas, įsteigiant biurus, neatitinka pagrindinių vietos savivaldos įstatymo ir Europos savivaldos chartijos principų, griauna žmonių pasitikėjimą vietos valdžia, tolina nuo žmonių viešųjų paslaugų teikimą, – pažymėjo A. Strelčiūnas. – Gyventojai aiškiai duoda suprasti, kad jiems reikia tiesioginių seniūnų rinkimų, todėl siekiant geriau atstovauti jų interesams būtina suteikti seniūnijų ir seniūnų veiklos ūkinį ir finansinį savarankiškumą.“

Parlamentarai viliasi, kad bus sulaukta deramo dėmesio iš valdančiosios daugumos ir šiems įstatymo projektams pritarta. Reali savivalda, kurios tikisi vietos bendruomenės ir gyventojai, turi tapti kūnu, o ne vien deklaracijomis ar pažadais.