Sovietinio mąstymo valdininko problema

Pastarosios savaitės įvykiai mane sukrėtė. Kalbu ne apie įžūlų Šiaurės Korėjos išpuolį prieš pietų kaimynę, o apie įžūlų ir cinišką „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pokalbį su ministro pirmininko patarėju Mykolu Majausku. Išvadinti Ministro pirmininko patarėją, kuris tau paskambina premjero pavedimu, durniumi, reikia ne tik drąsos, bet ir stulbinančio akiplėšiškumo.

Jau ne pirmą kartą matome, kaip jaunas, energingas ir iniciatyvus politikas atsimuša į senojo mąstymo valdininkų sieną. Ir tai nepriklauso nei nuo užimamų jaunojo politikos pareigų, nei nuo to ar savo, ar aukštesnio vadovo pavedimu jis visa tai daro. Šis pavyzdys, kai ministro pirmininko patarėjas, kreipęsis į valstybinės įstaigos vadovą su aiškiu pavedimu į valstybės biudžetą pervesti dalį šios įmonės pelno, nes „Lietuvos geležinkeliai“ yra viena pelningiausių valstybinių įmonių, tačiau jos indėlis į šalies biudžetą yra gana menkas, atskleidžia labai blogą mūsiškos valstybės tarnybos padėtį bei dar nuo sovietmečio gajas tradicijas.

Tai man primena viduramžišką feodalinę sistemą, kuri vadovavosi principu: mano vasalo vasalas – man ne vasalas. Pritaikant šį garsų išsireiškimą mūsų kontekstui, jį galėtumėme perteikti taip: mano ministrui pavaldus įstaigos vadovas – man nepavaldus. Sovietinėje sistemoje buvo veikiama panašiai, tačiau net ten egzistavo centrinė institucija, kuri galėjo paskirti ar atleisti bet kurį valstybės pareigūną. Tai buvo Komunistų partija, tačiau jos vadovybė, skirdama ir atleisdama pareigūnus vadovavosi klientelizmo ir korupcijos principais. Aišku, būtų galima ginčytis dėl to, ar ji buvo savarankiška, ar to paties biurokratinio aparato valdymo sistemos dalis, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas.

Rodos žlugus sovietinei politinei sistemai ir panaikinus Komunistų partiją, turėjo žlugti ir jos ugdyta valstybės tarnybos sistema bei valdymo praktikoje naudoti klientelizmo ir korupcijos metodai. Vietoje to turėjo atsirasti moderni vakarietiško tipo valstybės tarnyba, paremta atsakomybe, viešosios naudos siekimu bei pareigūnų kompetencija. Deja, viskas yra žymiai sudėtingiau. Ypač dėl to, kad politinėse institucijose ir valstybės tarnyboje vis dar gausu senosios kompartijos veikėjų.

Didelė dalis valdininkijos išlaikė savo šiltus postus nuo pat sovietmečio, o jų darbo metodai yra mažai tepakitę. Iš pirmo žvilgsnio galime manyti, jog nelikus sovietinės centralizacijos, kaip jos alternatyva, valstybės tarnyboje savaime pradėjo formuotis tam tikra feodalinė sistema. Tačiau kartu galime nujausti, jog kažkoks pavaldumas centrui išliko, bet labai sunku pasakyti, kas yra tas centras. Praeito dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje savo veiklos viršūnę buvo pasiekusios organizuoto nusikalstamumo grupuotės, jis galėjo būti susijęs ir su kriminaliniu pasauliu. Vėliau formavosi ir vis dar veikia vadinamoji valstybininkų, tam tikro biurokratų sindikato, problema. Neabejoju, jog saitus su senąja nomenklatūra išlaikė ir komunistinės savo praeities neslepiantys politikai. Pavyzdžiui, Gediminui Kirkilui buvo gana lengva dirbti su senaisiais draugais biurokratiniame aparate, nes jis gerai žinojo su kuo, kur ir kada susėsti, pakalbėti, o gal net ir vieną kitą stiklelį kokio skaidresnio gėralo išlenkti. Prisiminkime kad ir garsiai nuskambėjusias derybas dėl G. Kirkilo skyrimo Ministru pirmininku, kurios vyko darbiečio Jono Pinskaus pirtelėje. O ką jau ir bekalbėti apie a. a. Algirdą Brazauską, kuris buvo vienas iš šios sistemos kūrėjų.

Tačiau sovietinius laikus menanti valstybės tarnybos sistema turi keistis, nes kaip ir daug kitų sovietinio paveldo objektų, yra ypač žalinga Lietuvos nepriklausomybei ir politinės sistemos tapimui demokratine. Svarbiausia, jog pakistų pavaldumo santykiai, o centrinė valstybės aparato valdymo struktūra grįžtų, kaip ir priklauso, į Vyriausybės rankas.

Prieš dvidešimt metų tinkama valstybės tarnybos reforma nebuvo atlikta. Klaidų padaryta valstybės tarnyboje, bandant taikyti vadinamuosius ispaniškąjį ir prancūziškąjį modelius. Tose šalyse jie veikia, tačiau norint, kad veiktų ir Lietuvoje, reikia labai daug laiko bei pastangų. Pavyzdžiui, vien jau kiek dešimtmečių, o jei imant ir pradžią – šimtmečių, prireikė, jog susiformuotų profesionali Prancūzijos valstybės tarnyba. Ji remiasi kokybišku valstybės tarnautojų išsilavinimu specialiai tam skirtuose universitetuose (prestižiškiausia iš jų – École Nationale d’Administration), specialių prievolių bei paskatų sistema ir glaudžiu santykiu su Parlamentu bei Vyriausybe. Iš Ispanijos, šios šalies ekspertų paskatinti, perėmėme valstybės tarnybos egzaminų sistemą, tačiau tie, kas juos laikė, žino, kad jie ne visada padeda atrinkti geriausiu pretendentus į valstybės tarnybą. Tačiau Lietuva neturi daug laiko ir resursų, be to mūsų kultūra yra kitokia nei pietiečių ispanų ir prancūzų. Mūsų valstybės tarnyba turi būti paprastesnė, lankstesnė ir labiau orientuota į rezultatą. Aišku tai reiškia ir savotiškus jos minusus, tačiau pliusų matau daugiau. Taip, tai reiškia, jog mūsų valstybės tarnyboje turi būti ne tik struktūrinių, bet ir kadrinių pokyčių. Jie turi prasidėti ne nuo apačios, kaip tai populiaru akcentuoti šiais laikais, bet nuo viršaus.

Sakoma, jog žuvis pradeda gesti nuo galvos. Todėl nuo galvos, kol ji visai nesugedo, ir pradėkime reformuoti lietuviškąją biurokratiją. Įveskime aukščiausių valstybės tarnautojų (tiek ir ministerijose, tiek ir joms pavaldžiose įstaigose bei įmonėse) kadencijas ir rotaciją. Jeigu pareigūnas žinotų, kad jo buvimas toje įstaigoje, kurioje jis dirba, yra trumpalaikis ir nuo to, kaip jis gerai atliks savo darbą, priklausys kur toliau, pagal rotaciją, jam teks tarnauti, tada jis turės žymiai daugiau paskatų geriau valdyti savo įstaigą. Toks pareigūnas sieks gerų savo įstaigos rezultatų, bei stengsis paklusti hierarchiškai aukštesniems vadovams, nes jo asmeninė gerovė priklausys nuo to, kaip gerai jis sugebės siekti naudos visuomenei.

Reformos pradžia iš viršaus bus geru pavyzdžiu žemesniosios grandies valdininkams. Tai jie laikys teisingesniu bei labiau priimtinu procesu nei reforma, kuri prasidėtų nuo kiekvieno iš jų asmeniškai. Taip pat tai padės apsivalyti nuo sovietinės nomenklatūros ir į naujosios valstybės tarnybos sistemos pusę patrauks daug dabar nustumtų ir mažas karjeros galimybes turinčių, jaunų bei energingų valstybės tarnautojų. Jie bus paskatinti stengtis, nes matys galimybes kilti karjeros laiptais, ko tikrai stinga šiuo metu. Tokių, linkusių stengtis ir geriau dirbti, valstybės tarnautojų yra dauguma, tačiau jiems stinga galios bei iniciatyvumo. Reforma šiuos dalykus jiems galėtų suteikti.

Baigiant, nemanau, kad tokios reformos įgyvendinimui reikalingas Vyriausybės pasikeitimas, kaip tai dažnai kalbant girdime ne vieną ruporą. Ne. Ši Vyriausybė turi pakankamai jėgos bei ryžto, joje yra jaunų bei energingų žmonių, kurie gali ir turi inicijuoti pokyčius. Taip pat šiai Vyriausybei, labiau nei bet kuriai kitai iki šiol, senoji nomenklatūra ir naujosios biurokratijos kunigaikščių ciniškumas kelia galvos skausmą tikrąją šių žodžių prasme. Neapsivalius nuo to, skirstymas į durnius (pasak „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus tai yra jauni, energingi ir iniciatyvūs) ir žinančius, kaip reikia daryti (atitikmuo tikriausiai būtų – senesnio mąstymo, neenergingi ir neiniciatyvūs) valstybės tarnyboje neišnyks. Tačiau Vyriausybė pokyčiams turi pasiryžti ir veikti greitai, nes laiko iki kitų rinkimų liko nedaug, o tada ir po to ryžto bei energijos gali pristigti.

Andrius Vyšniauskas