SŪDUVOS FORUMAS: svarbu paklausti, ko reikia bendruomenei

Marijampoliečiai siekia miesto, kurio viešosiose erdvėse vietos rastų ne tik kultūrinis ir istorinis paveldas, bet būtų sukurtos erdvės, kurių vienose mielai pasibūtų šeimos su vaikais, kitose rinktųsi aktyvaus poilsio mėgėjai, gal atsirastų tradicinė pasimatymų vieta, o dar kitur būtų malonu tiesiog pailsėti ir patinginiauti. Sūduvos forumo dalyviai sutarė: tai realu, jei bendruomenė svarsto ir diskutuoja – tuomet sprendimai yra teisingiausi. 

Pirmoji Sūduvos forumo diskusija buvo skirta Marijampolės viešosioms erdvėms aptarti „Miesto architektūros ypatumai – lėktuvų pakilimo takas ar žaliosios erdvės ir mažoji skulptūra?“

Miesto aikštė sulaukė daugiausiai kritikos

Marijampolėje pastaruosius kelerius metus vykdomi šeši viešųjų erdvių projektai, finansuojami ES ir valstybės lėšomis. Kaip sakė Arūnas Lukoševičius, Marijampolės savivaldybės  Architektūros ir  aplinkotvarkos departamento direktorius-vyriausiasis architektas, visi projektai yra viešinami, todėl bendruomenė turi žinoti, kas ir kaip bus įgyvendinama. „Parengiami keli preliminarių studijų variantai, jie eksponuojami, aptarinėjimai ir išrenkamas optimaliausias variantas, kuris detalizuojamas ir realizuojamas“, – sakė jis.

Tačiau Forume nuskambėjo nepasitenkinimas tuo, kaip tvarkomas miestas. Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė, Dailės mokyklos mokytoja ir dailininkų klubo „Žvilgsnis“ pirmininkė, išsakė nedviprasmišką savo nuomonę: džiugu, kad miestas tvarkomas, bet liūdina, kad ne taip, kaip tikiesi. „Bendraujant su dailininkais, miesto svečiais, girdžiu juos besistebint: kam jums stadiono dydžio centrinė miesto aikštė, primenanti lėktuvų pakilimo taką“, – dalijosi J. Kadusauskaitė-Preikšienė.  Šios aikštės sutvarkymą ji linkusi laikyti kūrybine nesėkme dėl pilko niūrumo ir monotonijos.  Kaip buvo centras sovietinis, taip ir liko. Jos nuomone, aikštę galėtų išgelbėti mažosios skulptūros dirbiniai, želdiniai, apie kuriuos tiesiog nebuvo diskutuojama, nebuvo gryninama aikštės idėja. Marijampolietis Kęstutis Subačius, pritardamas pašnekovės nuomonei, pastebėjo, kad aikštėje supriešintos kelios idėjos: sukurta idėja fix, kuria siekta lyg ir parodyti istorinę dvasią, nesiskaitant su vertingu istoriniu palikimu. Jo nuomone, tai yra didelis brokas.

Gatvių pertvarka, anot J. Kadusauskaitės-Preikšienės, taip pat nėra apgalvota: kodėl reikėjo susiaurinti centrinę miesto gatvę, jei iškritus gausesniam sniegui ar įvykus eismo įvykiui, bematant susidaro neaplenkiama grūstis.

Reaguodama į savivaldybės vyr. architekto žodžius apie eksponuojamus projektus, moteris sakė jų tiesiog neradusi, tuolab, kelių koncepcinių variantų, kurie tikriausiai aptariami tik siaurame specialistų būrelyje. Bet kaip tik toks siauras aptarimas ir galėjo lemti centrinės aikštės sutvarkymo nesėkmę. Gi architektės Redos Marcinkevičienės nuomone, gyventojai nesidomi – svarstant projektus ateina vos keli pensininkai.

UAB „Ugira“ savininkas Aloyzas Jurdonas, centrinės miesto aikštės projekto vadovas, sutiko, kad pritrūko metų išdiskutuoti aikštės koncepciją. Pagal pirminę idėją, aikštė turėjo atrodyti visiškai kitaip, negu ji atrodo dabar. Tačiau spaudė laikas – reikėjo kuo greičiau panaudoti lėšas.

Pasak A. Jurdono, aikštėje yra suformuotos kelios zonos, kurios turėtų būti įgyvendintos ateityje. Į pagalbą buvo pasitelkti ir jauni specialistai, kurie pateikė ne vieną idėją, kaip pagražinti aikštę – šis projektas buvo pristatytas Sūduvos forume, jis bus eksponuojamas bibliotekoje, perkeltas į internetą. Gindamas didelę miesto aikštės erdvę, A. Jurdonas priminė, kad ji skirta ir dideliems miesto renginiams.

Svarbu įtraukti bendruomenę

Kostas Jankauskas, UAB koncernas „ALGA“ generalinis direktorius, priminė, kad verslui reikia tokios infrastruktūros, kuri būtų maloni žmonėms; reikia geros verslo aplinkos. Verslininko nuomone, Marijampolės gyventojai yra išskirtiniai tuo, kad jie linkę burtis apie artimus žmones, mielas miesto vietas – kiekvienai kartai savas. Todėl verslas, miestui tvarkant viešąsias erdves, rengiant simpoziumus, plenerus, neatsisakytų pagelbėti.

K. Jankauskas prabilo apie tai, kad viešosios erdvės turi būti kuriamos ne pačios sau, o turi atlikti tam tikras funkcijas, kurti vienokį ar kitokį veiksmą. Miestui reikia vietos bendruomenės viešiems renginiams, susibūrimams. Bet reikia ir vietos poezijai skaityti, vietos pasimatymui paskirti. Reikia vietos bei akcento istorinei atminčiai. „Viešosios erdvės sukūrimas nėra pats sau tikslas, – akcentavo K. Jankauskas. – Tikslas turėtų būti bendruomenės įtraukimas, nes svarbu suprasti, ko nori bendruomenė, kokie jos interesai. Jie lems ir viešosios erdvės dizainą. Santykiai, požiūriai, tapatybė padarytų miestą jaukų, malonų ir patrauklų.“ K. Jankauskas pastebėjo, kad nebegalima pakeisti to, kas padaryta, kaip, pvz., paplatinti gatvę, nes tektų grąžinti projektui skirtas lėšas. Vadinasi, reikia galvoti apie transporto srautų perorganizavimą.

Dideliam verslui vadovaujantis K. Jankauskas diskusijoje prabilo ir apie pačių gyventojų atsakomybę: juk ne valdžia ką bloga padarė, bet ir bendruomenė – nes pavėlavo su savo nuomone ir pasiūlymais.  Jeigu pakeisti nebegalima, reikia imtis tobulinti, daryti tai, ką galima padaryti dabar.

Viešoji erdvė turi būti patogi ir jauki

Architektas prof. Gintaras Čaikauskas marijampoliečiams pristatė bendrąsias tendencijas, kuriomis remiantis viešosios erdvės kuriamos Europoje.

Paradoksalu, bet esama viešųjų erdvių, kurių kurti nereikia, bet žmonių ten nuolat pilna. Viena tokių vietų yra Vilniuje, centre esanti upės pakrantė, kurioje vyksta ne tik renginiai, bet žmonės ateina tiesiog pasėdėti ant pievos, pabendrauti, pailsėti.

Europoje kelią skinasi 10 principų, kurie padeda užtikrinti viešųjų erdvių gyvastį. Jeigu nors vieno tų principų nėra, užtikrinti patrauklumą ir funkcionalumą – sudėtinga. Pirmiausia, tai yra identitetas, kuris viešąją erdvę formuoja siejant ją su šalia esančiu visuomeniniu pastatu, kaip bažnyčia, biblioteka ar pan. „Esmė yra ne plytelės, forma, medis, o socialumas“, – pastebėjo prof. G. Čaikauskas. Jo žodžiais, Europoje esama nemažai gerai įrengtų, bet nelankomų viešųjų erdvių, kurios pertvarkomos, siekiant jas atgaivinti ir pritraukti žmones. Viešųjų erdvių trauką lemia daugybė mažų funkcinių zonų – lauko kavinės, fontanai ir pan. Tokios zonos užtikrina nuolatinį žmonių srautą. Viešoji erdvė turi būti ir patogi. Tai reiškia, kad ir suoliukas, ir šiukšlių dėžė turi būti ir patogioje vietoje, ir patogios – sėdėti, atsiremti – formos. Vieši meno objektai tampa įvairaus amžiaus žmonių traukos ir susibūrimo vieta.

Funkcinis lankstumas yra ta savybė, kuri leidžia sukurti viešą erdvę, kurios intensyvumas keičiasi tiek paros, tiek savaitės ar metų laikų atžvilgiu. Aikštės žiemą gali tapti čiuožyklomis, o vasarą – lauko kavinėmis, turgeliais. Labiausiai pamėgtos viešosios erdvės paprastai yra labai lengvai pasiekiamos pėsčiomis. Net šviesoforai sureguliuoti taip, kad būtų patogu pėstiesiems, viešojo transporto stotelės įrengtos prie pat viešųjų erdvių. Svarbu ir tai, kokios yra viešosios erdvės prieigos. Žmonės grįžta į viešąsias erdves, kai mato ir jaučia, kad jomis, o tuo pat metu ir lankytojais, yra pasirūpinama. Tam atliekami net lankytojų viešosiose erdvėse elgsenos tyrimai. Daugelį sėkmingų Europos viešųjų erdvių administruoja specialios viešosios organizacijos, kurios lėšų užsidirba iš nuomos, vykdomos veiklos, kaip, pvz., ten veikiantys turgeliai, iš renginių.

„Universalių receptų nėra, bet praktika, kurią pristačiau, yra patikrinta daugelyje Europos projektų, – sakė prof. G. Čaikauskas. – Manau, kad Marijampolė galėtų tuo pasinaudoti, kurdama gyvybingą viešąją erdvę.“

Meras mano, kad jokių Forumų nereikia

Vytautas Gaulia, buvęs Marijampolės bendruomenės vadovas pasidalijo savo patirtimi, bendraujant su savivaldybės vadovais ir kuriant viešąsias erdves. Nelengvai, bet pavyko įgyvendinti daugybę dalykų, tiek kuriant viešąsias erdves, tiek įrengiant inžinerinę infrastruktūrą. Jo nuomone, savivaldybė viena nedaug ką gali nuveikti – kiekvienas gyventojas turi suvokti, kad bendradarbiauti būtina.

Vicemeras Algis Žvaliauskas pritarė savo kolegoms ir architektams, kurie minėjo, kad reikėjo platesnių bendruomenės diskusijų, tačiau ES paramą paprastai lydi įtempti terminai. Žvelgdamas į perspektyvą, vicemeras pastebėjo, kad svarbu, jog miestas, visos jo erdvės, infrastruktūra funkcionuotų darniai. Turi rūpėti ne tik, kokios bus erdvės, bet ir tai, kaip jas galima bus pasiekti, kokią įtaką patirs verslas – miestas yra gyvas organizmas.

Meras Vidmantas Brazys apgailestavo, kad marijampoliečiams, jo žodžiais, nerūpi projektų svarstymai – neateina į viešuosius svarstymus. Į Sūduvos forumą susirinko aktyvūs ir savo nuomonių, kartais nepalankių vietos valdžiai, nesibaiminantys dėstyti miesto ir ne tik miesto gyventojai. Tačiau tokios miesto gyventojų iniciatyvos meras nepalaikė. Priešingai Europos patirčiai, kuomet stengiamasi burti bendruomenes, išgryninti ne atskirų žmonių, o grupių nuomones, vadovaujant diskusijoms, meras laiko netinkamu dalyku. Nors pats pripažino, kad į viešuosius projektų svarstymus gyventojai neateina, meras laikėsi savo pozicijos – jokių Forumų nereikia. Užtenka ateiti į savivaldybę ir pasikalbėti.

APIBENDRINIMAS

 Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė

„Nors buvo akcentuojama funkcija, aš vis tik linkčiau prie estetikos, nes žmones traukia grožis. Miesto centras tik dieną šiek tiek aktyvus, o vakare jis tuščias, kaip ir kitos gatvės. Daugelis namų yra aptriušusiais fasadais, parduotuvės nereprezentacinės, nors ir veikia centre. Miestui reikia intrigos, legendos, kurios atsirastų paskelbus respublikinius konkursus. Miestui reikia ekonominio gaivinimo.“

Prof. Gintaras Čaikauskas

„Pirmas teigiamas dalykas – kad iš viso kažkas yra daroma, nes turime apie ką kalbėti. Antra, yra žmonių, kurie nori diskutuoti, kuriems – ne tas pats. Skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų žmones jungia ne tik problemos, bet ir noras jas spręsti. O problemų turi visi miestai.“  

Arūnas Lukoševičius

„Architektūrai reikia ir finasų, ir žmogiškųjų resursų, kūrybinės minties. Visos miestą pasiekusios investicijos yra nukreiptos į ateitį. Architektai svajoja, kad jų kūriniai bus priimti palankiai, ilgai tarnaus bendruomenei, kurioje jie patys gyvena. Būkit pakantūs – dar pora metų ir projektai bus realizuoti.

Bendruomenės nuomonės pasiklausimas, apibendrinimas ir realizavimas visame pasaulyje yra praktika, turinti gilias šaknis. Tai, kas realizuojama diskutuojant, bendruomenė priima kaip savo idėją, savo kūrinį. Mes stengsimės atsižvelgti į bendruomenės pastabas.“

Kostas Jankauskas

„Verslas yra automobilių pastatymo vietos, verslas yra prekyba, kavinė, turizmo organizavimas – žmonės turi uždirbti. Manyčiau, kad verslas turi ateit į mūsų viešąsias erdves: neturėtume trukdyti, kad atsirastų ir daugiau paviljonų – stacionarių ir sezoninių ir pan. Manau, kad mes niekur nepavėlavome. Vykdomi mieste darbai pakoregavo verslą, sudavė jam smūgį, bet praeis pora metų ir verslas sugrįš, ypač, jei dažniau kalbėtume su bendruomene ir sužinotume, ko jai reikia. Rytdienos klausimai gimsta jau šiandien.“

 Genė Drungilienė, Sūduvos forumo moderatorė

Antano Gudelevičiaus nuotr.