X
Menu

Susitikimas su prof. Vytautu Landsbergiu

Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje TS-LKD partijos nariai susitiko su Lietuvos politiku, meno, muzikos ir kultūros istoriku, europarlamentaru prof. Vytautu Landsbergiu. Žymaus visuomenės veikėjo vizitą, kurio tema „TS-LKD partijos ir vertybinės krizės sąlyčio bei atspirties taškų beieškant“, organizavo TS-LKD Vilniaus miesto Senamiesčio skyrius. Tardama įžanginį žodį šio skyriaus pirmininkė Agneta Ladek kalbėjo apie susitikimo svarbą, nes profesorius jau kurį laiką viešojoje erdvėje kalba apie Europoje plintančią vertybinę krizę. Klausdama, ar TS-LKD partija yra vakuuminė visuomenės dalis, kurios ši krizė nepalietė, ji pati į šį klausimą ir atsakė, su liūdesiu žvelgdama į negausias bendrapartiečių gretas salėje. O profesorius tokį neaktyvumą įvardijo kaip vieną iš visuomenės politinio vangumo atspindžių.
 
Visi susirinkusieji galėjo patys užduoti jiems rūpimus klausimus, į kuriuos europarlamentaras atsakinėjo išsamiai, dar kartą įrodydamas savo begalinę erudiciją vidaus ir užsienio politikos klausimais.
 
Klausytojai teiravosi asmeninės V.Landsbergio nuomonės apie praėjusius savivaldybių tarybų rinkimus. Neakcentuodamas didelio laimėjimo neatnešusių rinkimų rezultatų, profesorius pasidžiaugė, kad vis dėlto TS-LKD sugebėjo išlaikyti žmonių pasitikėjimą ir savo įtaką politikoje bei pakvietė visą turimą įdirbį, dėmesį, mintis ir aktyvias idėjas orientuoti į artėjančius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Jis pabrėžė, jog negalime išrinkti neatsakingų žmonių, priešingai – būtent mes turime rodyti pavyzdį visiems, dalindamiesi informacija viešose diskusijose, nes tik jose gimsta objektyvi nuomonė vienu ar kitu klausimu.
 
Profesorius atkreipė dėmesį į didžiulę žiniasklaidos įtaką bei jos pateikiamos informacijos turinį, t.y. gerųjų ir blogųjų žinių proporcijas. Pasak politiko, Vakarų šalių visuomenės informavimo priemonėse egzistuoja nerašyta taisyklė, kad blogųjų žinių kiekis spaudoje turi užimti vos 20-30 procentų visos informacijos. Tuo tarpu lietuviškoje spaudoje blogosios žinios viršija 70 procentų slenkstį: „Žiniasklaida – pelningo verslo didžiulė sritis, kuri nemokėdavo mokesčių todėl, kad ji diktuoja ir gąsdina, ir daugelis jos bijo, o mūsų Vyriausybė neišsigando“, – taip V.Landsbergis komentavo PVM mokesčių spaudai nuo 5 proc. iki 21 proc. padidėjimą ir spaudos pyktį.
 
Vilniečiai domėjosi teisėtvarkos problemomis Lietuvoje. Profesoriaus manymu, justicija tampa rinka. Pasak jo, teisėje svarbiausia yra žmogaus kokybė, o vienintelis vaistas – moralė. Tai yra ir žmogaus būdas, ir ištvermė vykdant misiją, kad būtų daugiau teisingumo: „Lietuvos nepriklausomybę reikia ginti pirmiausia teisėtvarkoje. Kiek ten bus dorovinio padorumo ir nepriklausomybės nuo mafijų ir politinių valdžių, tiek turėsim ir valstybės nepriklausomybės. Žmogaus kokybė – valstybės kokybė“, – akcentavo būtinus žingsnius buvęs partijos pirmininkas.
 
TS-LKD Vilniaus miesto Senamiesčio skyriaus pirmininkė Agneta Ladek domėjosi, kokiu būdu uždegti eilinius partijos narius, kad jie aktyviai dalyvautų politinėje veikloje, domėtųsi savo šalimi bei jos ateitimi. Atsakydamas į klausimą profesorius akcentavo kelias žmonių pasyvumo Lietuvoje priežastis. Profesorius klausė, ką vertina žmonės Lietuvoje? Ar jie vertina gyvenimą tarp sau artimų žmonių, gyvenimą savame krašte? Ar jaučia ryšį su savo artimaisiais bei Tėvyne: „Žmogus vienišas ne todėl, kad jis nepatiria moralinės pagalbos iš artimųjų, bet todėl, kad jis pats nejaučia moralinės pareigos padėti artimiesiems. Man blogai ir aš „nusiimu“. O kas lieka kitiems, ką aš padarau tuo būdu <…> niekas to nesvarsto“. Profesorius retoriškai klausė, ar šeima vis dar yra vertybė, dėl kurios verta kovoti, o gal tai nėra vertybė ir ją, iškilus tam tikroms problemoms, reikia paprasčiausiai likviduoti? V.Landsbergis palietė ir mažėjančio gimstamumo Lietuvoje problemą, kurią siūlė spręsti keičiant požiūrį į vaikus: „Vaikų turėjimas yra laimė, palaima, dangaus dovana. Tuomet ir tu turi prasmę. Galbūt ir jie tavimi pasirūpins senatvėje?“
 
Seimo narė V.Aleknaitė Abramikienė klausė, kaip turėtų būti vertinamas didžiosiose valstybėse augantis nacionalizmas, konkrečiau, vengrų ir slovakų tautų tarpusavio santykiai, vengrams priėmus naująją Vengrijos Konstituciją, kurioje yra oficialiai deklaruojama kitose valstybėse gyvenančių vengrų tautybės žmonių teisė į vengriškųjų pasų įgijimą bei ignoruojama tų valstybių nuomonė dėl tokios agresyvios jų politikos. Politikė klausė, ar toks didžiųjų valstybių elgesys nėra pilietinės visuomenės idėjos Europoje ardymas. Atsakydamas V.Landsbergis pirmiausiai pasiūlė panagrinėti paties daugiatautiškumo, kaip susiklosčiusios situacijos prielaidos, formavimosi Europoje priežastis. Pirmoji galėtų būti pritaikyta visoms margaspalve gyventojų sudėtimi pasižyminčioms šalims. Tai buvusi neatsakinga valstybių imigracijos politika, per platus galimybių kitataučiams įvažiuoti bei įsidarbinti sudarymas, naiviai tikintis sklandžios jų integracijos ateityje. Tokių šalių pavyzdžiais profesorius paminėjo Jungtinę Karalystę, savo valstybės duris plačiai atvėrusią visiems buvusių kolonijų gyventojams, Vokietiją su gausiu turkų kilmės gyventojų skaičiumi bei Prancūziją su gausiu išeivių iš Alžyro skaičiumi. Kita, jo nuomone, daugiatautiškumo priežastis – pačių piliečių nenoras turėti vaikų, nenoras dirbti nekvalifikuotus darbus, o dar ir didelis noras gyventi iš bedarbių pašalpų. Visa tai sukelia darbuotojų trūkumą, iš to – kitataučių antplūdį, o dar vėliau ir socialinius neramumus, jeigu kitataučiams pasirodo, jog jie yra skriaudžiami: „Jie jaučiasi pažeminti, jie neturi lygios savijautos, nors kiek jie patys yra dėl to kalti, niekas nesiaiškina“.
 
Sugrįždamas prie V.Aleknaitės Abramikienės paminėto nacionalizmo Vengrijoje, V.Landsbergis priminė istorinę šios šalies praeitį, menančią Austrijos-Vengrijos imperijos laikus, kuomet ši galinga valstybė buvo apėmusi didelę dalį Europos. Tačiau po imperijos žlugimo bei padalijimo beveik du trečdaliai Vengrijos teritorijos pateko į kitų valstybių sudėtį. Pasak profesoriaus, dėl to „Vengrija liko su skriaudos jausmu“. Čia pat jis pridūrė, kad panašios nacionalistinės nuotaikos gyvuoja ne vienoje Vengrijoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje. Pasak profesoriaus, pastarojoje nėra svarstoma, kiek buvo gauta žemių Vakaruose, bet pirmiausia, kiek žemių prarasta Rytuose bei kiek lenkų tautybės žmonių liko kitose valstybėse: „Gali kalbėti, kad jiems yra labai blogai, kad jie yra kitoje valstybėje, bet dar klausimas, kokia ta valstybė ir kaip jie ten gyvena ir jaučiasi. Ar taip pat blogai lenkams Lietuvos valstybėje, kaip Baltarusijos valstybėje, o gal yra skirtumas? Skirtumas milžiniškas, bet Lietuva yra puolama daug labiau, todėl, kad ji mažesnė, patogu pulti. O tenai (Baltarusijoje) nieko negausi iš puolimo, tik dar labiau suerzinsi. Ukrainoje tuo labiau“. Reziumuodamas savo pasisakymą dėl dabartinės Vengrijos politikos krypties laisva ranka dalinti vengriškuosius pasus kitose valstybėse esantiems vengrų tautybės gyventojams profesorius tokį vengrų elgesį įvardijo provokuojančiu bei keliančiu nereikalingas dirbtines įtampas visoje Europoje.
 
Kalbėdamas apie gyventojų sudėties kitimo valstybėse priežastis, profesorius paminėjo ir Lietuvą. V.Landsbergis priminė, kad prieškarinėje Lietuvoje gyveno mažiau nei 1 procentas rusų tautybės žmonių, tuo tarpu po karo šis skaičius šoktelėjo iki 10 procentų. Taip pat jis pridūrė, kad tiek seniau, tiek dabar Rusija nepriklausomybę atkūrusiose šalyse vykdo vadinamąją „rusiakalbių“ politiką, neva „geranoriškai“ priglaudžiant visus, pvz., ne latvių kilmės gyventojus, po savo sparnu. Pasak profesoriaus, Lietuvoje šie Rusijos metodai nepasiteisino ir buvo nesėkmingi. Nors, kita vertus, jis pripažino, kad dėl nesėkmės galima ir suabejoti, prisiminus Lenkų rinkimų akcijos veiksmus dabartinėje Vilniaus miesto savivaldybės taryboje atveriant duris buvusiam Rusijos KGB majorui.
 
Profesorius neišvengė ir šiuo metu žiniasklaidoje plačiai eskaluojamo klausimo dėl lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo. Atsakydamas į jį V.Landsbergis prisipažino kartais girdintis priekaištus dėl „dangstymosi“ Konstitucinio teismo sprendimu šiuo klausimu: „O kaip tu gali neginti savo Konstitucijos ir savo Konstitucinio teismo? <…> Konstitucinis teismas gali būti kritikuojamas, bet ne taip, kad prezidentė D.Grybauskaitė ar premjeras A.Kubilius išsikviečia Konstitucinio teismo pirmininką ir sako – čia mums kenkia santykiams su Lenkija, pakeiskite savo poziciją. Tai neįmanomas dalykas!“ Vis dėlto, profesoriaus nuomone, kantrumo pozicija, kurios laikosi Lietuva, yra pati tinkamiausia ir jau duoda savo vaisių.
 
Politikas prabilo ir apie Lietuvoje šiuo metu veikiančias politines jėgas, kurios yra „uzurpavusios atstovavimą neva visiems lenkams“. Priešingai, jis minėjo girdintis vietinių lenkų Vilniuje pasibaisėjimą dabartine V.Tomaševskio politika, „kuri yra nenaudinga, neva gina kažkokį lenkų interesą, o iš tikrųjų lenkus kaip visumą stato į kažkokių kvailių padėtį Lietuvoje“. Vis dėlto ši istorija, profesoriaus nuomone, duos ne tik neigiamų, bet ir teigiamų poslinkių Lietuvos lenkų apsisprendime, „kuris nebus toks vienareikšmis, kaip jį vaizduoja kai kurie fašistuojantys vadukai“.
 
Kalbėdamas apie Lenkijos lenkus V.Landsbergis prisiminė neseniai Europos Parlamente surengtą fotografijų parodą, minint Lenkijos prezidento L.Kačinskio žūties metines. Jis pasakojo, kaip kai kurie fotografijų aprašymai, neva dėl jų nepatogumo prieš Rusiją, buvo užklijuoti. V.Landsbergis juokavo, kad žmonės vis tiek stengėsi atplėšti ir perskaityti tai, kas nuo jų buvo paslėpta. Bet fotografijos ir pačios, be jokių papildomų užrašų, vaizdingai kalbėjo apie šios tragedijos tyrimo kokybę: „Tas tyrimas yra pasityčiojimas, Lenkija yra siaubingai pažeminta“. Profesorius pasakojo regėjęs fotografijose įamžintus vaizdus, kaip Rusijos pareigūnai pjausto lėktuvo nuolaužas, perveža jas į kitą vietą, laiko neuždengtas, apsnigtas, pažeisdami visas įmanomas tarptautinės teisės konvencijų dėl tokių tyrimų atlikimo normas. Kartu jis pastebėjo, kad ir Lenkijoje yra tokių, „kurie nepriima to pažeminimo ir krauna kaltę ant dabartinės Vyriausybės, kuri sutiko su tokia padėtim“.
 
Bendrapartiečiams teiraujantis, kodėl per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų šalyje visai išnyko patriotinė spauda, V.Landsbergis išskyrė kelias tokios padėties priežastis. Viena iš jų – spaudos finansavimo politika, kuomet paramos iš įvairių fondų gali tikėtis tik kultūrinės žiniasklaidos priemonės, bet ne politines temas liečiantys leidiniai. Kita vertus, dešiniosios pakraipos laikraščių nykimą, jo nuomone, įtakojo dar ir tai, kad šie laikraščiai nespausdino menkaverčio turinio publikacijų (skandalų, lavonų ir pan.), „o intelektualūs, probleminiai, įdomūs straipsniai neturėjo daug skaitytojų ir neišsilaikė“, kad ir kaip bebūtų dėl to gaila.
 
Susirinkusieji dar teiravosi, kokios priežastys įtakojo sumažėjusią krikščionių demokratų paramą TS-LKD partijai praėjusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose. Klausiantysis teigė, kad šiuose rinkimuose už TS-LKD balsavo tik 25-30 proc. krikdemų ir teiravosi, ar tai galėtų būti siejama su ankstesniu partijų apsijungimu į vieną politinį darinį? Atsakydamas į šį klausimą profesorius abejojo, ar yra įmanoma apskaičiuoti, kiek atėjusių į rinkimus krikdemų atidavė savo balsus už TS-LKD, o kiek už kitas partijas. Taip pat jis abejojo, kad tokį tariamą krikdemų balsų pasiskirstymą būtų lėmęs ankstesnis partijų apsijungimas. V.Landsbergio teigimu, tokią statistiką greičiau jau įtakojo bendras balsavimo aktyvumo šalyje kritimas.
 
Paskutiniame klausime buvo juntama tam tikra minorinė nuotaika, klausimo autoriui prognozuojant galimą tautininkų atsiskyrimą nuo TS-LKD partijos artėjančio visuotinio partijos suvažiavimo metu. V.Landsbergis visiems priminė, kad dar nuo Sąjūdžio laikų buvo bandoma įpiršti, jog pavienių asmenų išėjimas sukels partijos skilimą (V.Petkevičiaus, A.Juozaičio, V.Radžvilo atvejai). Bet tuo pačiu visų klausė, ar šių pavienių asmenybių pasitraukimas suskaldė partiją? Į šį klausimą susirinkusieji atsakė plojimu. Profesoriaus teigimu, Lietuvoje visi yra laisvi tiek stoti į politines partijas, tiek pasitraukti iš jų, ir šių teisių negalima kvestionuoti. Bet, jo manymu, net ir atskilus tam tikrai tautininkų daliai, partijai skilimas negresia. Vis dėlto prisimindamas tautininko G.Songailos pašalinimo iš partijos aplinkybes V.Landsbergis sutiko, kad procedūros vykdymas be asmens, kurio klausimas yra svarstomas, yra abejotinas. Tad siūlymas, kad Taryba kreiptųsi į Priežiūros komitetą dėl G.Songailos šalinimo persvarstymo, jo nuomone, yra savalaikis ir sveikintinas.
 
Susitikimo pabaigoje V.Landsbergis dėkojo už gausius kolegų klausimus, o susirinkusieji – už brangų profesoriaus laiką, kurį jis paaukojo, atsakinėdamas į juos.
 
Justė Dačkienė
 
Ieva Baranauskaitė