V. Juozapaitis. Ar tikrai valdžia nesugeba valdyti valstybės?

Nesu įsitikinęs, kad šias eilutes skaitys piliečiai, kuriems jau senokai pabodo politinės rietenos ir šiaip problemos, kurios tiesiogiai su jais iki šiol dar nesusijusios. Beveik esu įsitikinęs, kad šio rašinėlio tikrai neskaitys valdančiąja dauguma save besivadinantieji ar prie jų besišliejantieji, nes turėdami savo rankose valstybės vairą jie paprasčiausiai tam neturi nei laiko, nei noro. Tačiau labai vyliuosi, kad šiuo tekstu prisibelsiu į širdis ir protus tų, kurie vis dar tikisi sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės 100-ojo gimtadienio.

           Skamba keistai? Pakvipo paranoja, naujo priešo paieška politinių intrigų pinklėms regzti? Deja, turiu nuvilti. Pavojus yra daugiau nei realus. Pavojus parlamentinės respublikos pamatinėms vertybėms, kurios pastarosiomis dienomis paniekinamos geometrinės progresijos greičiu.

Liūdesys ir neviltis apima stebint ir klausantis Vykdomosios valdžios atstovo Švietimo ir mokslo ministro, kuris, atvykęs į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) posėdį, nesidrovėdamas pareiškia, kad pagrindinis legalus švietimo ir kultūros politikos formavimo organas tėra tik laiko gaišinimas, nes visus reikiamus nurodymus ir instrukcijas jis jau gavęs politinėje taryboje.

           Na, nesu aš politologijos profesorius, bet savo pilietines teises ir valstybės valdymo principus išmanau bent jau tiek, kad suvokčiau, jog demokratinėje civilizuotoje valstybėje rinkimai vykdomi tam, kad būtų suformuota legali, LR Konstitucijoje formalizuota valdžia: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Teismai. O kas tai yra politinė taryba, kuri neturėdama jokios atsakomybės ir niekam neįsipareigojusi, nurodinėja priesaiką Lietuvos valstybei davusiems ministrams ją laužyti ir plauti valstybės vertybinius pagrindus? Kas ir kada išrinko tą mistinę politinę tarybą, kokia jos struktūra, atskaitomybė? Kas ją kontroliuoja, kur ir kada ji dirba?

           Kas tie mistiniai politbiuro nariai, kurie perima iš legaliai rinktų Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narių valdžią ir priverčia medicinos profesorių Dainių Pavalkį imtis tokios misijos? Kodėl ministras ignoruoja komiteto suformuluotą prašymą neskubėti ir įsiklausyti visų suinteresuotų pusių argumentų, o svarbiausia – išklausyti profesionalių ekspertų nuomonę ir patarimus.

           Nedetalizuosiu plačiai spaudoje nušviestų to „istorinio“ įsakymo aplinkybių, tačiau pirmiausia man norisi už tai atsiprašyti lenkų tautybės moksleivių už tokį pažeminimą, nes, anot ŠMKK posėdyje kalbėjusios Seimo narės prof. A.M.Pavilionienės, palengvintos studijų programos, o juolab – egzaminai, pasaulyje yra taikomos tik neįgaliems moksleiviams, negebantiems įsisavinti programos kartu su savo bendraamžiais.

          Tačiau filologijos profesorės autoritetas ministrui įspūdžio nepadarė, nepaisant net judviejų priklausomybės tai pačiai koalicijai…Kaip ir nepadarė įspūdžio Vilniaus Universiteto vadovybė, kuri kvalifikuotai perspėjo, kad toks žingsnis sugriaus visą egzaminų sistemą, kai baigiamieji patikrinimai tuo pat metu yra ir stojamasis egzaminas. Įspūdžio nepadarė ir mokyklų atstovų prašymas to nedaryti, nes taikant nuolaidas vienai grupei, sutrinka visa moksleivių indentifikavimo slaptumo sistema, kai egzaminuojamųjų darbai privalo būti tikrinami anonimiškai. Įspūdžio nepadarė ir paprasčiausias argumentas, kad vaikai tokiu būdu negaus jiems priklausančių ir valstybės garantuotų žinių kiekio, kuris bus reikalingas tolesnio išsilavinimo tobulinimui ar tiesiog žmogiškojo orumo užtikrinimui. Deja, ministras lyg užprogramuotas vis kartojo politinės tarybos sprendimą. Nes politinė taryba yra aukščiau visų mokslinių ir pilietinių argumentų.

           Po tokio precedento neapleidžia mintis, kad ir valstybės finansuojamų aukštojo mokslo krypčių korekcija taip pat sugalvota ne profesionalų ir tai išmanančių atsakingų pareigūnų bei autoritetingų mokslininkų, o… politinės tarybos aksakalų. Juk svarbiausia – politinė valia. Netgi ne politinė, o tiesiog – valia. Kad žinotų visi, kaip turi būti. Nesvarbu, kad finansavimas sumažinamas dešimčia procentų. Neva dėl sumažėjančio stojančiųjų skaičiaus. Lyg būtų įmanoma prognozuoti visų tai ketinančių padaryti skaičių, turint galvoje kandidatus, sieksiančius studijų krepšelio antrą, trečią, o gal ir ketvirtą kartą. Tačiau tegu ir mažesnis stojančiųjų skaičius: kodėl reikia mažinti bendrą pinigų skirtą kiekį nuo 32,2 mln. iki 29,4 mln. litų? Juk šiandien Lietuvoje studijos, skaičiuojant kiekvienam studentui, finansuojamos bene mažiausiai Europoje. Argi nebūtų teisingiau ir naudingiau tą pačią sumą paskirstyti mažesniam žmonių skaičiui, tokiu būdu, nepadidinant bendro pinigų kiekio, žymiai pagerinti kiekvieno studijuojančiojo finansavimą, kas neišvengiamai susiję su studijų kokybės pagerinimu. O tai yra neginčijamai vienas svarbiausių prioritetų.

          Tačiau labiausiai mane neramina menų krypties studijų valstybinio finansavimo perspektyva: jeigu Vyriausybė apsisprendė skatinti inžinierių rengimą ir patenkinti verslo bei pramonės struktūrų alkį, tai kokia ateitis laukia Lietuvos muzikų, dailininkų, kitų nematerialaus turto kūrėjų ir juos ruošiančių aukštųjų mokyklų? Kas nuspręs ir paskaičiuos, kiek tokių „keistuolių“ reikės valstybiniam ir privačiam sektoriui artimiausiu metu ir jam praėjus? O ką darys Vyriausybė su tais, kurie nepateks į reikalingųjų sąrašus?.. Juk tie talentingi Dievo palytėti jaunuoliai ir merginos savo kūrybinį potencialą puoselės ir tobulins nepriklausomai nuo politinės tarybos ar kitų panašių darinių valios, kuri dažniausiai priklauso nuo tos valios reiškėjų išsilavinimo ir genetinio kodo. Kitaip sakant, jeigu į politines tarybas nepateks meno ir kultūros gerbėjų, nekalbant apie profesionalus, tai ir apie tų sričių perspektyvas kalbėti neteks.

            O gal vis dėlto tokio pobūdžio klausimus, bent patariamuoju balsu, galėtų suformuoti ir suformuluoti konkrečiai tam tikslui sukurta institucija, kuri vadinasi Lietuvos Respublikos Seimas ir jo struktūrinis padalinys – Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas? Gal, vis dėlto svarbiausias Tautos atstovavimo organas, kuris tvirtina Vyriausybės programą ir kontroliuoja jos veiklą, pagaliau taps autoritetu, gebančiu sutelkti visas suinteresuotas puses ir rasti optimaliausią sprendimą, padėsiantį valstybei žengti visuotinės gerovės link?

            Tuo tarpu, šiuo metu vis dažniau minima mistinė politinė taryba savo politiniais sprendimais, kuriuos imperatyviai vykdo Seimo akivaizdoje prisiekę ministrai, mėgina paneigti sklandų demokratinės valstybės modelį. Na, o spėjant, kad politinę tarybą sudaro keturių valdančiųjų partijų vadovai, darosi baugu: Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas dar 2006-aisiais apie Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą ir Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininką Rolandą Paksą kalbėjo kaip apie asmenis, kurių „veiksmais siekiama parodyti, jog mūsų valdžia nesugeba valdyti valstybės“. Dar daugiau – buvęs Seimo Pirmininkas tuos asmenis įvardijo kaip galimus „užsienio spectarnybų instrumentus“. Deja, tos informacijos paneigimo man skaityti neteko.

             Turint galvoje ir politinės partijos Lenkų rinkimų akcijos vadovo V.Tomaševskio atvirai demonstruojamą nepagarbą Lietuvos valstybei ir kurstomą atvirą nesantaiką, net sunku įsivaizduoti, kokioje padėtyje atsiduria socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, kuriam patikėtas Lietuvos Vyriausybės vairas.

           Belieka palinkėti Ministrui Pirmininkui stiprybės ir tvirto ryžto, dirbant Lietuvos, o ne kurios nors kitos valstybės ir jos kultūros labui, vykdant Lietuvos valstybinę švietimo politiką, kurios tikslas ir uždavinys – Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės stiprinimas, kaip ir teritorinio vientisumo užtikrinimas. Žinoma, puoselėjant ir vystant draugiškus santykius su visomis kaimyninėmis valstybėmis paritetiniais tarpusavio pagarbos pagrindais.

           Tad ką tik atšventę Lietuvos valstybingumo atkūrimo jubiliejų, pasitikime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventę nepriklausomai nuo mūsų tautybių, tvirtai sukibę rankomis ir sudarę širdžių grandinę, kurios nepajėgs nutraukti valstybės nedraugai tol, kol tos širdys plaks vienu, ištikimybės Lietuvai ir jos piliečiams, ritmu.