X
Menu

V. Landsbergis. Baisi gėlelė

Keisti teksto dydį Aa+Aa-Kas nors iš atokesnės planetos stebėtųsi Žemės bepročiais. Kas jiems pasidarė, kad maža gėlelė ir net pati jos spalva tampa zoologinės neapykantos objektu?
Neužmirštuolės akcija ir emblema pasirodė prieš pat daugeliui šventą Sausio 13-ąją ir paplito žaibiškai. Atmink mylėjusius gyvenimą, išėjusius ir kritusius kovose, atmink mylėtus artimuosius, kurių nebėra, bet jie tebėra, jei prisimeni, atmink visa gera ir gražu, ko yra buvę, kad ir toliau būtų… O koks kilo įniršis! Kaip stabdyti tą meilės ir taikos ženklą?
Nesistebiu, kad urgzdamas atsiliepė koncernas „Rrrrr“, kad šiepiasi nemirtinga kairioji kairrrė; bet gėlele džiaugėsi ją įsisegę ir socialdemokratų lyderiai, ir Prezidentė, ir liberalai su krikščioniškais konservatoriais. Visi pasirodė išsiilgę santarvės ir truputėlio meilės – kitaip, negu tie urzgiantieji ar stropiai dirbantieji, kad mes, tėvynės likimą ir brolius kankinius pamiršę, dabartyje kruvinai rietumės.
„Atsibus tėvynės sūnūs, didžią praeitį atminę“, taipgi skaudžių išmėginimų ir kilnaus pasiaukojimo praeitį su gražiais artimo meilės pavyzdžiais – štai didysis pavojus kažkam.
Pradėjo brukti kitokias kažkieno prasmes, gąsdinti vargše neužmirštuole ir terorizuoti, kad atsisakytume gražios minties ir atminties – mūsų pačių atminties su mūsų turiniu. Tiek jau buvo investuota į tautos mankurtizaciją ir kad jaunimas širdimi niekuo nesidomėtų, tik fiziškai pagal būgną tampytųsi – ir viena gėlelė gali nupūsti „na smarku“ tokias ilgametes investicijas?
Pasirodo, gali. Štai kas baisu, tovarišči.