V. Landsbergis. Keli kraupūs dalykai

Kai aiškinamės, tada ir aiškėja. Galimai. Štai Liudvikui Jakimavičiui iš vieno mano interviu – dar jų pasitaiko – išryškėjo išaiškėjo keli kraupūs dalykai (citata). Visų pirma, sako Liudvikas, „kad Lietuvos žemė yra prekė”.

Aš matau kitaip, negu Liudvikas. Parduodama ir perkama būna Vasiliausko ir Petrausko žemė. Po Sovietų Sąjungos likvidavimosi, – o kažkada „liaudies” Seimas visą okupuotą Lietuvą urmu buvo padovanojęs Sovietų Sąjungai, – konkreti žemė vėl tapo tų asmenų nuosavybe ir yra prekė. Skaudu ir nemalonu, bet Vasiliauskas dabar gali ją ir turėti, – ne pirmininko skirtą pasodybinį sklypą, – ir parduoti, pavyzdžiui, Petrauskui. Taip jau atsitiko, Liudvikai, ir į „visaliaudinę” žemės nuosavybę gal negrįšime. Jeigu mus, atsisakančius ES, palaipsniui priglaus V. Putinas, tai ir ten žemė vis dar pardavinėjama ir perkama. O dabar kyla grėsmė, kad Vasiliauskas galės parduoti ir Petersonui. Net ir tada ji netaps Švedijos karalystės žeme, tebeliks suverenia mūsų tautos bei valstybės teritorija, nors ir švedas artų neaugindamas joje Sosnovskio barščių.

Antras kraupus dalykas, anot bičiulio Liudviko, tai kad prekybos „taisykles nustatome ne mes”. Prisiėmėm išties po Kovo 11-osios įvairių taisyklių, ir Jungtinių Tautų, ir europinių konvencijų, pasirašėm net Šiaurės Atlanto sutartį, ko geresnėje tarybinėje santvarkoje nebūtume galėję nė pamėginti. Stodami į Europos Sąjungą prisiėmėm (referendumu) dar šiokių tokių taisyklių. Dėl kai kurių prašėmės išimties, kad atidėtų jų laikymosi terminą, ir gavom tų išimčių. Tada taisyklės dar buvo geros, daug kuo pasinaudojom.

Dabar jos pablogėjo, nes turėtumėm laikytis dar vienos. Prisimenam savo suverenią teisę pasielgti kaip V. Janukovyčius, tačiau ar būtinai reikia? Jei negerbsim tarptautinių konstitucijų, priprasim negerbti ir savosios. O SSRS arba L. Brežnevo konstitucija čia nelygintina. Mūsų Konstitucija kalba pamatinius dalykus apie Tautą, bet nesako, kad šioji yra Petrausko ir Vasiliausko žemės savininkė. Referendumu gal galima ir taip nustatyti, jei tik tiedu kaimynai suprato, už ką balsavo. Europos Sąjunga praplečia galimų pirkėjų ratą, bet tikrai neliepia „imperatyviai” parduoti.

O iš dalies galėtume nustatyti ir savų taisyklių. Europiečiams, kurie turės teisę pirktis žemės pagal Europos sutartį, bet dar gavę leidimą, pavyzdžiui, iš kurių nors ministerijų dėl to konkretaus pasiūlyto sklypo. Ir ne UAB’ams, kuriuos sudaro Eurazijos piliečiai. Čia reikia normalios tvarkos, ir ją siūlo Lietuvos Sąjūdis. Protu galima geriau veikti, negu basliu.

Dar turiu vieną prašymą, Liudvikai. Ne pinigų, kurių kilniaširdiškai siūlai Ignalinos AE palaidojimui. Neparduok savo bičių, neparduok žemės ir kitiems tai pasakyk. Bet nepravardžiuok manęs jokiu „patriarchu”. Atsimenu, kaip V. Petkevičius tyčiojosi iš mano tėvo. Aš esu tavo draugo tėvas, todėl ir kreipiuosi vardu, ką berašytum.