X
Menu

V. Normanas. Kremliui artėja galas, mums – išbandymų metas

Su pasimėgavimu galima stebėti, kaip nesėkmingai toliau pralaimi Kremlius. Visuose frontuose: strategiškai jai tarsi siela reikalinga Ukraina baigia gamtinius išteklius išparduoti JAV kompanijoms, ES atstovai ten atlaiko prorusiško V. Janukovyčiaus spaudimą, bet vėliavų kelti neketina, pusiau pamišėliškomis priemonėmis V. Putinas grasina Lietuvai: tai pieno produktų neperka, tai dujas užsuks, tai prezidentė iš KGB, tai gal dar ir kokią provokaciją prieš žiniasklaidą suorganizuoja, seniai parsidavusį teisėją dar kartą užsisako. Ir viskas – veltui.

Nenorite pieno produktų? Čia laisva rinka – tuoj net kvaili ūkininkai supras, kad eiti obuoliauti su Putinu – tai tas pats, kas lėtai pūti. Gal pradės mąstyti: anksčiau ar vėliau taip ir turėjo nutikti. Stebitės, nesugebate savo produkcijos parduoti Vakarams? Amžinai ilgitės sovietinio rojaus? Tada, kaip toje reklamoje – nes jūs to verti. Daugiau galvokit. Apskritai, baltymai sukelia vėžį ir tai seniai įrodyta, ištyrus beveik milijardą kinų. Auginkit salotas – tai, kas dabar madinga. Ir rasit pirkėją.

Užsuks dujas? Gerai, mažiau visokiems Kremliui ištikimiems klanams reiks mokėti. Ir čia jau nieko nepagąsdinsit – mes patirsim tik komforto suvaržymus, jūs – milijardinius nuostolius. Aš, asmeniškai, net padėkočiau. „Tai, kas mūsų nenužudo, mus sustiprina“, – F. Nietzsche.

Prezidentė iš KBG? Kam tai įdomu? Kam, išskyrus Kremliaus pakalikus, įdomu tai, ką sako Rusija? Tik kvailiams. Atsirado tiesos ruporas pragaro vidury. Be to, lietuviškos moteriškės vis dar myli tuos, kurie buvo sovietiški, todėl taip juokinti – nejuokinga.

Prezidentė D. Grybauskaitė, mūsų visų malonumui, jau nerenka žodžių, kalbėdama apie Rusiją ir Putino valdomą rėžimą – vadinasi, nėra palanki jiems prezidentė. Ko tikrai nebūtų galima drąsiai pasakyti apie dabartinį premjerą A. Butkevičių, kuris, mano manymu, populiarus tik dėl to, kad neturi jokios nuomonės, nieko neveikia, nieko nepalaiko, prieš nieką nekovoja. Ir pats panašus į Poną Nieką: nei suprasi, ką kalba, nei suprasi, ką daro. Tiesa, daug šypsosi. Meilė akla? Ne – man jis yra sovietinio sąstingio simbolis. O kai už tai reikės susimokėti – lietuviai atsibus. Ir supras, kad per tą laiką Kinija juos pralenkė keliais šviesmečiais. Dar daugiau žioplių emigruos. Gero kelio.

Žinoma, Ukrainos visai išprotėjęs Putinas taip lengvai nepaleis. Šakalinsis iki galo. Bet tai, jog V. Janukovyčius vis laksto ir laksto kaip šunelis į Maskvą, rodo, kad nelabai klauso visų šeimininko komandų. Vargšelis, šeimininkas turbūt jį labai už tai baudžia. Ukrainoje, kaip ir Maskvoje, kaip ir Lietuvoje, Kremlius milijonais šeria visus prorusiškus judėjimus: patriotus, interneto idiotus, nacionalistus, pseudosocialistus, rasistus, homofobus, visokiom priemonėm nori diskredituoti Vakarus. Ir viskas – veltui.

Kas gali patikėti pasakomis apie blogus Vakarus, kai juos iš tiesų yra matę? Kad ir per televizorių. Atsakymas: tik kvailiai. Vakaruose nepritapę nevykėliai, įkertantys, be savo žargono, tik rusiškų keiksmažodžių „šnektą“. Tokie niekur nereikalingi. Tad labiausiai tinkami Kremliui.

Aišku, atsiranda „dundukų“, kurie rėkauja apie iškrypusius Vakarus ir nemokamai (nauja gyvybės rūšis). Tik keista, kad jie neemigruoja į Rytus. Ko laukiat? Emigruokit. Ten būsit laimingi, turtingi ir gražiai gyvensit. Jei tik kam nors taip būtų nutikę. Čia, Lietuvoje, jūs neturit ateities – ši šalis vis modernės ir modernės. O jūsų greitai net neliks istorijos šiukšlyne. Negabūs nevykėliai tokiai šaliai nereikalingi. Jūs čia minimi tik kaip Kremliaus marionetės (ir jei nenupirktos – dar blogiau jums). Jūsų žmonėmis šio teksto autorius nelaiko. „Mąstau, vadinasi, esu“, – mokė R. Descates‘as. O jūs nemąstot.

V. Putino agonija ir vis didėjančios Kremlių palaikančių gerbėjų armijos kovoja prieš Ukrainos ir Lietuvos vakarėjimą ir tai yra laisvės pergalės prieš tironiją, demokratijos pergalės prieš vergiją, žmogaus pergalės prieš gyvulį, žmogiškumo pergalės prieš nužmogėjimą, išraiška. Šakalai puola – bet nesugeba įkąsti. Tik suteikia eilinę galimybę džiaugtis, kad ESAME LAISVI.

Ir išpuolis prieš žurnalistus Lietuvoje tik suvienijo visus. Kaip gražu stebėti lyg į kelnes pridėjusius STT vyrukus, kurie net negalėjo daryti to, ką darė, kaip smagu, kad juos vieningai visa mąstanti kritinė masė pasmerkė ir kaip malonu matyti tokius įrašus „Facebook”: „žurnalistai – landsberginės žiurkės“. Turbūt minties autoriui reikėtų literatūros Nobelio premiją įteikti? Negi taip nuskurdo vaizduotė, kad nieko be „landsbergio“ neišeina kaltinti? Negi taip neveikia protelis: kas tuo patikės?

Džiugu ir gera – Rusijos valdžios galas artėja sparčiau, nei buvo galima tikėtis. Kraštutinė riba, kur kiekviena valdžia save pasmerkia žlugimui, yra perėjimas į radikaliausių emocijų pusę. Į masinį komentatorių supirkinėjimą, nes žurnalistai, akivaizdu, per brangi prekė. Nepavyksta visų supirkti. Kas iš protingų žmonių gali susidėti su Rusija, puikiai suvokdamas, kad Lietuvoje tai neturi ateities? Kremlius – tik įkalina. Sveiko proto žmonės už jokius pinigus netaps Kremliaus marionetėmis, kurias visą gyvenimą išnaudos KGB, atsiprašau, FSB. Vieną kartą parašysi užsakytą straipsnį ar komentarą, šlovindamas Kremlių – ir amžinas vergas. Kas tada iš tų pinigų? Kaip nuplauti gėdą prieš visus pažįstamus žmones? Užsakyti autoriai žino, kad kelio atgal nėra – jei kartą ėmė dirbti Kremliui ir skalyti kokią nesąmonę apie „blogą Landsbergį“ – tai šitą nesąmonę teks kartoti iki mirties. Visus tuos propagandinius šūkius visi žino, niekas nekreipia dėmesio, nes šūkiai nesikeičia nuo nepriklausomybės atgavimo laikų. Jie tokie niekingi, kad gėda minėti. Apskritai, kam įdomūs tie juos įgarsinantys vergai?

Kremlius ėmėsi kraštutinių ir reikia pasakyti – paskutinių priemonių: atrodo, kone įteisino prievartą ir atvirą terorą, pirmiausia, savo nuostabiausioje pasaulyje šalyje, Rusijoje, kuris geriausiai matomas Maskvoje: radikalūs nacionalistai raginami pulti, jie ir užpuola ką nors, bet net jie netiki, kad yra dėl ko pulti Kitą. Visiška griūtis. Net neapykanta neįkvepia rusų radikalų. Jie nesugeba savęs apgauti, kad nepavydi Vakarams.

Kaip atskirti tikras ir netikras vertybes? Paprastai: dėl tvirtų vertybių žmonės nežudo kitų. Jie džiaugiasi jomis, jomis didžiuojasi, o ne galvoja apie tai, kaip ką nors užpulti ir imti aiškinti apie „savo“ vertybes. Kuo žmogus laimingesnis – tuo mažiau jo kalboje liepiamosios nuosakos. Laimingi žmonės nepaprašyti nepatarinėja. Jie mėgaujasi laisve. Ir kovoja tik už tai, kad ją išsaugotų. Kremlius to niekada nesupras: iš Rusijos pasaulis nieko daugiau nereikalauja, tik „atsiknisti“. Na, dar galima ir asmeninę pastabą pridėti: ir nevežkit čia to savo Kirkorovo. Graudu žiūrėt, jog kažkas sugeba pranokti mūsų – atrodė – nepranokstamą Minedą.

Toks yra esminis nelaimingų Rytų ir laimingų Vakarų skirtumas.

Rusijos ir Baltarusijos ekonominis žlugimas akivaizdus ir tai puiku – tų šalių piliečiai galbūt atsibus iš autoritarinio košmaro. Ekonominė griūtis gali juos, kaip kažkada mus, suvienyti kovai prieš esamą valdžią. Mums reikėtų skatinti vienintelį dalyką – kuo didesnį Rytų ekonomikos žlugimą. Ne dėl to, kad žmonės ten kentėtų, o dėl to, kad išsilaisvintų.

Kuo blogiau Rytams – tuo geriau Vakarams. Džiaukimės kiekviena proga, kad esame laisvi. Ypač tomis, kai atidengiamas ir atvirai demonstruojamas beviltiškai beprasmis autoritarinis gyvenimas: VSD paliepus, kažkam pasirašius, STT neturint teisių, bet sutikus, atrodė, kad smogta giliai į demokratijos pamatus. Bet žurnalistai kirto taip stipriai atgal, kad STT vadovui atostogų jau po kelių dienų prireikė. Rusijos komentatoriai net savaitgalį neturėjo progos pailsėti, nė vienos minutės. Ištisai pliekė žurnalistus. Ištisai minėjo, kokia svarbi yra draugystė su Rusija. Vėliau patys rusų žurnalistai paviešino tokių organizacijų būstines, uždarbį už komentarus, strategiją: visi gėjai, Hitlerio giminaičiai, žydai, bla bla bla… (čia irgi pritrūksta vaizduotės – jei visi gėjai, Hitlerio giminaičiai ir žydai, tai vis tiek nėra blogiau už buvimą Kremliaus marionete). Atrodo, patys rusai niekina ir nekenčia Kremliaus.

Visi Lietuvos žurnalistai džiaugėsi: pergalė! Rašyk nerašęs kvailus komentarus – neveikia. Kaltink nekaltinęs Landsbergį – nejuokinga. Laisvė ir vėl suvienijo, mes ją apgynėme, Kremlius ir vėl gavo į žabtus. Didžiosios politikos ekstazė dar kartą patvirtino: dėl tokių akimirkų verta iškęsti visus Kremliaus išpuolius.

Juo labiau, kad įkasti visiškai nepavyko – tik gerų idėjų šis teroro aktas pametėjo: riboti specialiųjų tarnybų galias. Nors geriau reikėtų jas išskirti, nes dabar niekas negali prisiimti atsakomybės už jų veiklą. Dar labiau tvirtinti žodžio laisvę. Nuostabi idėja. Jei kas nors bijo tiesos ir jos paviešinimo, kuris turi statusą „visuomenės interesas“ – emigruokit į Rytus. Čia „visuomenės interesas“ – žinoti. Ten – tik asmeniniai interesai. Pagaliau imti atskirti, kur kažkas rašo interneto komentarą, nes tokia žmogaus nuomonė, o kur jam – tai darbas. Dar viena puiki mintis. Manau, ne paslaptis, kad dauguma komentatorių – valstybės tarnautojai. Ir čia reikėtų neleisti tyčiotis iš Lietuvos mūsų visų sąskaita. Galbūt apskritai reikėtų uždrausti valstybės tarnautojams per dienas nieko neveikti, tik rašinėti prorusiškus komentarus?

Laisvė gyva dėl laisvos, o ne dėl nupirktos nuomonės. Būtent „nupirktas“ nuomones ir reikia aiškiai įvardinti, todėl STT geriau ieškotų iš kur Lietuvos žiniasklaidoje tiek daug nupirktos „meilės“ Rusijai nei puldinėtų laisvą žodį. Tos „meilės“ niekur kitur nėra. Nebūkit naivūs – lietuviai nori geriau gyventi, o ne nusigyventi kartu su Rytų autoritarizmais. Kasdieniame gyvenime sutikti blaivų žmogų, kuris myli Rusiją – beveik neįmanoma.

Ačiū Kremliui, kad įkvėpia mus dar labiau saugoti laisvę. Mums tai – išbandymų metas. Kol kas su juo politikai visiškai nesusitvarko: prezidentė nestojo mūru už žodžio laisvę, iš pradžių tarsi iš viso norėjo ignoruoti temą, nes tai tarsi ir jos kišeninio prokuroro darbelis, Seimo pirmininkė, kaip visada, matė tik asmeninius savo ir generalinio prokuroro interesus, kur persišviečia „juodoji buhalterija“, tad neįtikina teisingumo siekis, premjeras irgi niekuo neišsiskyrė. Bet tai, kokiu mūru už laisvą žodį stojo garsūs Lietuvos žmonės, atpirko visas išrinktųjų nuodėmes. Išrinktiesiems reikėtų palinkėti nebijoti daug radikaliau pasisakyti už tai, kuo jie tiki. Jei tik tame tikėjime kas nors be reitingų ir pinigų apskritai egzistuoja.

Laisvė reikalauja radikalios kovos – tai pirma „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos“ pamoka. Gindami laisvę neturime bijoti radikalumo – nes tie, kas mus puola, kitaip laimės. Atgal į praeitį – kviečia Kremlius. Ir mes turėtume bendrai užtraukti gruzinų dainelę, kurią Putino įsakymu buvo uždrausta parodyti pasauliui „Eurovizijoje“: (kaip ir analogiškai – istoriją apie mūsų nepriklausomybę) „We don‘t wanna Put In“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/v-normanas-kremliui-arteja-galas-mums-isbandymu-metas.d?id=63284412#ixzz2kcVzze9v